Augintinių šeimininkai bene dažniausiai į veterinarijos gydytojus kreipiasi dėl gyvūnų virškinimo sistemos sutrikimų. Simptomai: vangumas, vėmimas, viduriavimas, apetito stoka. Didelė dalis jų yra nespecifiniai ir gali būti įvairių organų ar organų sistemų pažeidimų padarinys, todėl veterinarijos gydytojams svarbu išsiaiškinti diferencinių diagnozių sąrašą ir sukurti aiškius diagnostikos protokolus.

Dažniausios šunų virškinimo sistemos patologijos yra parvovirusinis enteritas, pankreatitas, gastritas, hemoraginis gastroenteritas ir kitos. Jų atsiradimo priežastys ir padariniai įvairūs.

Parvovirusinis enteritas

Šunų parvovirusinė infekcija yra potencialiai mirtina virusinė liga.

Virusas priklauso Protoparvo genčiai, Parvoviridae šeimai. Tai vienos grandinės DNR virusas, kuris infekuoja greitai besidalijančias virškinamojo trakto, kaulų čiulpų, limfoidinio audinio ir širdies miocitų ląsteles. Dažniausiai suserga šuniukai arba neskiepyti suaugę šunys. Pats virusas yra atsparus daugeliui įprastų dezinfekavimo priemonių ir užkrėstose vietose gali išlikti gyvybingas kelis mėnesius ar net metus.

Po užsikrėtimo ir inkubacinio laikotarpio, kuris trunka 4–14 dienų, virusas paprastai išsiskiria kelias dienas prieš pasireiškiant klinikiniams vėmimo ir hemoraginio viduriavimo požymiams. Atsiradus viremijai sutrinka enterocitų apykaita, pažeidžiama žarnyno gleivinė, tai sukelia maisto medžiagų malabsorbciją ir žarnyno bakterijų translokaciją. Dėl viruso plitimo į kaulų čiulpus yra pažeidžiami leukocitų pirmtakai, gyvūnams pasireiškia leukopenija. Jei laiku nesuteikiamas gydymas, dėl imuniteto trūkumo ir bakteremijos, kurią sukelia žarnyno bakterijų translokacija, užsikrėtusiems gyvūnams kyla didelė septinio šoko, sisteminio uždegiminio atsako sindromo, daugelio organų nepakankamumo ir mirties rizika.

Naujausių tyrimų duomenimis, išgyvenamumo prognozė svyruoja nuo 60 iki 90 proc., atsižvelgiant į gydymą ir individualų paciento atsaką į jį. Dažnai priklauso ir nuo klinikinių požymių sunkumo tuo metu, kai pradedamas gydymas. Didesnį mirtingumą gali lemti hipovolemija, nepakankama perfuzija, karščiavimas kartu su padidėjusiu kortizoliu, mažu C reaktyviojo baltymo ir tiroksino kiekiu, limfocitų skaičius ir hipoalbuminemija. Pacientų sergamumą ir mirtingumą taip pat gali didinti gretutinės ligos (šunų koronavirusas, virškinamojo trakto helmintozės). Jei negydoma, ligos prognozė yra bloga.

Tyrimai rodo, kad parvovirusiniu enteritu persirgę šunys, kuriems gydymo pradžioje pasireiškė hipotermija ir leukopenija, turėjo reikšmingai daugiau virškinamojo trakto sistemos sutrikimų, palyginti su pacientais, kuriems ligos pradžioje pasireiškė hipertermija. Išliekantys šunų virškinamojo trakto pakitimai po parvovirusinės infekcijos gali būti kitų organų sistemų sutrikimų rizikos veiksnys.

Pankreatitas

Klinikinėje praktikoje dažnai pasitaiko egzokrininės kasos sutrikimų, o pankreatitas (kasos uždegimas) yra bene dažniausias iš jų.

Terminas „pankreatitas“ plačiąja prasme apima ir egzokrinines kasos ligas, kurioms taip pat būdinga nekrozė arba negrįžtami struktūriniai pokyčiai, pavyzdžiui, fibrozė, kartais tik su minimaliu uždegiminiu atsaku. Kai funkcija normali, neaktyvios formos virškinimo fermentai pagaminami kasoje ir lataku keliauja į dvylikapirštę žarną, plonosios žarnos dalį. Pasiekę plonąją žarną, jie suaktyvinami ir pradeda virškinti ir skaidyti maisto medžiagas. Sergant pankreatitu, šie fermentai per anksti suaktyvėja kasoje, o ne vėliau plonojoje žarnoje. Šiuo atveju kasos fermentai aktyvuojami anksčiau, nei turėtų, dėl to virškinama pati kasa.

Klinikiniai pankreatito požymiai labai įvairūs, o ligos intensyvumas priklauso nuo per anksti suaktyvėjusių fermentų kiekio. Pankreatitas paprastai skirstomas į ūminį ir lėtinį, atsižvelgiant į tai, ar nėra nuolatinių histopatologinių pakitimų, pavyzdžiui, kasos fibrozės ir (arba) atrofijos.

Šuniui, sergančiam ūminiu pankreatitu, gali pasireikšti anoreksija, vėmimas, lengvas viduriavimas, žarnų nepraeinamumas, pilvo sienos įtempimas, lengvas pilvo patinimas, karščiavimas, tachipnėja, dehidratacija, depresija, oligurija. Šuo vemia baltu putotu sekretu, matyti stiprus seilėtekis, taip pat gali pasireikšti ir bradikardija, depresija. Naujausi tyrimai rodo, kad kastruoti šunys turi didesnį polinkį sirgti ūmiu pankreatitu, taip pat pastebėta, kad didesnė pankreatito rizika išlieka taksų, pudelių, kokerspanielių, foksterjerų, Sibiro laikų ir Aliaskos malamutų veislės šunims.

Laiku suteikus tinkamą gydymą, dauguma šunų pasveiksta be ilgalaikių padarinių. Esant sunkiems ar pasikartojantiems pankreatito epizodams, gali išsivystyti lėtinės problemos: egzokrininis kasos nepakankamumas, cukrinis diabetas ar skausmingos pilvo organų sąaugos.

Gastritas ir skrandžio opaligė

Gastritas apibrėžiamas kaip skrandžio gleivinės uždegimas. Jis gali pasireikšti kaip ūmus epizodas arba ilgai trunkantis (lėtinis) ir gali būti susijęs su rimtesnėmis ligomis.

Dažniausi su gastritu susiję klinikiniai požymiai yra staigus vėmimas ir sumažėjęs apetitas (anoreksija). Kiti klinikiniai požymiai gali būti dehidratacija, mieguistumas ar depresija, padidėjęs troškulys, kraujo priemaišos išvemtame turinyje ar išmatose ir pilvo skausmas. Ūmus gastritas paprastai praeina savaime ir trunka trumpiau negu 24 val. Ligos priežastys – netinkama mityba, toksinai arba gretutinių ligų sukeltas skrandžio uždegimas. Ūmaus gastrito atveju prognozė dažniausiai yra gera.

Lėtinis gastritas kliniškai apibrėžiamas kaip ilgiau negu 1–2 savaites trunkantis protarpinis vėmimas. Diagnozė patvirtinama mikroskopiškai ištyrus skrandžio biopsijos mėginius ir skirstoma pagal histopatologinius pokyčius ir etiologiją. Atliekant skrandžio histologinę analizę nustatoma vyraujančių ląstelių infiltracija, uždegimo požymiai, tokie kaip hiperemija, edema, gleivinės pažeidimai (pvz., epitelio pažeidimas arba reparacinė fibrozė). Šunų lėtinis gastritas paprastai skirstomas pagal vyraujančio ląstelių infiltrato pobūdį (pvz., eozinofilinis, limfoplazmacitinis, granulomatozinis ar limfoidinis folikulinis), struktūrinius gleivinės pakitimus (pvz., atrofija, hipertrofija, fibrozė, edema, išopėjimas ar metaplazija) ir jų subjektyvų sunkumą (pvz., lengvas, vidutinio sunkumo ar sunkus). Lėtinio gastrito atveju prognozė priklauso nuo pagrindinės priežasties.

Virškinamojo trakto opas gali sukelti keletas veiksnių, įskaitant vaistus, auglius, infekcijas ir bendras ligas. Skrandyje esančios rūgštys ir virškinimo fermentai skaido maistą, tačiau skrandžio gleivinė turi apsaugoti likusią skrandžio dalį nuo šių potencialiai žalingų medžiagų. Skrandžio opos atsiranda dėl skrandžio gleivinės pažeidimo ir paūmėja padidėjus druskos rūgšties arba pepsino kiekiui.

Opų gydymo tikslas – nustatyti opos atsiradimo priežastį ir ją pašalinti arba kontroliuoti. Opaligę kontroliuojantys ir gydantys vaistai mažina skrandžio rūgštingumą, užkerta kelią tolesniam skrandžio gleivinės ardymui ir skatina opos gijimą. Paprastai gydymas tęsiamas 6–8 savaites. Ligos prognozės, taikant tinkamą ir ankstyvą gydymą, yra geros. Tačiau prognozės gali būti blogos, jeigu opos atsiranda dėl inkstų ar kepenų nepakankamumo, taip pat onkologinių susirgimų, pavyzdžiui, skrandžio karcinomos. Jei opa prasiskverbia pro skrandžio sienelę, maistas ir virškinimo skysčiai gali patekti į pilvo ertmę. Dėl šios sunkios komplikacijos mirtingumas siekia 70 procentų.

Hemoraginis gastroenteritas

Hemoraginiam gastroenteritui būdingas iki tol sveikų šunų staigus vėmimas ir viduriavimas su kraujo priemaišomis arba krauju. Priežastys nėra tiksliai žinomos, tačiau gali būti, kad tai yra nenormali reakcija į žarnyno bakterijas arba apsinuodijimą. Susirgti gali bet kurios lyties, bet kokio amžiaus šunys. Regis, į šią būklę labiau linkę jauni, žaisliniai ir miniatiūrinių veislių šunys (Jorkšyro terjerai, miniatiūriniai pinčeriai, miniatiūriniai pudeliai ir miniatiūriniai šnauceriai).

Stiprus viduriavimas su dideliu kiekiu skysčių atsiranda kartu su vėmimu, kuris būna pirmas klinikinis požymis, kurį pastebi šeimininkai. Yra tvirtų įrodymų, kad žarnyno epitelio nekrozę gali sukelti tokių bakterijų, kaip Clostridium spp. peraugimas ir toksinų išsiskyrimas. Išmatų pasėlis Clostridium spp. ar kitiems galimiems žarnyno patogenams nustatyti nėra diagnostinė priemonė, nes daugelis šių bakterijų gali būti natūrali mikroflora.

Klinikinio sunkumo spektras svyruoja nuo nereikšmingų ūmaus gastroenterito požymių su lengva dehidratacija iki gyvybei pavojingų būklių dėl hipovoleminio šoko, sepsio, žarnyno bakterijų translokacijos ir didelės hipoproteinemijos. Daugeliu atvejų klinikinis pasveikimas, taikant skysčių ir simptominį gydymą, įvyksta per 24–72 valandas. Negydomų šunų mirtingumas gali būti didelis, tačiau hospitalizuotų neviršija 10 procentų.

Pasikartojantys ūmaus hemoraginio viduriavimo epizodai pasitaiko tik nedaugeliui šunų, tačiau apie 30 proc. jų vėliau gyvenime išsivysto lėtinis viduriavimas.

Virškinamojo trakto obstrukcija

Kad gyvūnas pasisavintų maiste esančias medžiagas, iš skrandžio maistas turi patekti į žarnyną. Maisto judėjimas gali būti apribotas arba sustabdytas dėl auglių, svetimkūnių, polipų, opų ir skrandžio gleivinės ataugų. Plonųjų žarnų nepraeinamumo požymiai priklauso nuo jo priežasties, vietos, trukmės ir nuo to, ar dėl jo iš dalies, ar visiškai užsikemša žarnyno spindis. Įprasti požymiai yra mieguistumas, apetito praradimas ir vėmimas. Taip pat šunys gali viduriuoti, netekti svorio, pasitaiko pilvo skausmas, patinimas,karščiavimas arba nenormali kūno temperatūra, dehidratacija ir šokas.

Virškinamojo trakto svetimkūniai dažnai gali sukelti žarnyno perforaciją ir žarnyno turinio išsiliejimą į pilvo ertmę. Tokia būklė greitai sukelia pilvo gleivinės uždegimą (peritonitą) ir sudaro sąlygas daugintis bakterijoms ir sepsiui, o tai yra gyvybei pavojingos komplikacijos.

Kai kuriuos skrandyje esančius svetimkūnius galima ištraukti naudojant endoskopą, tačiau daugumą jų reikia ištirti ir pašalinti chirurgiškai. Kartais svetimkūniai gali įstrigti stemplėje ties širdies pagrindu arba diafragma, todėl gali prireikti krūtinės ląstos operacijos. Rentgenografinis tyrimas tebėra informatyvus diagnostikos metodas dėl ribotų ultragarsinės diagnostikos galimybių ar patirties trūkumo. Dažniausi požymiai, susiję su mechaniniu žarnų nepraeinamumu, rentgenogramose matyti kaip plonosios žarnos segmentinis išsiplėtimas dėl skysčio ir dujų, esančių šalia pažeidimo, nenormali žarnų padėtis, koncentruotas granuliuotos medžiagos susikaupimas plonojoje žarnoje ar skrandyje.

Žarnų nepraeinamumas, atsirandantis netoli žarnyno pradžios, arčiau skrandžio, paprastai sukelia sunkesnį ir dažnesnį vėmimą. Taip pat nepraeinamumą gali lemti dalies žarnų invaginacija, kuri atsiranda dėl sutrikusių peristaltikos judesių. Jis gali vystytis ir dėl žarnos kilpos įstrigimo pilvo, kirkšnies išvaržose arba tarp pilvo sąaugų. Kai žarnų kilpa įstringa, ji išsipučia ir sulaiko virškinamą maistą, neleidžia jam judėti tolyn virškinamuoju traktu.

Gyvūnams, kuriems būdingi bendrieji ligos požymiai, tokie kaip silpnumas ir dehidratacija, būtina skysčių terapija ir kritinės būklės gydymas iki numatytos chirurginės intervencijos. Kartu su diagnozės ir anestezijos iššūkiais, chirurginiam gydymui ir žaizdų gijimui įtakos turi žarnos sienelės gyvybingumas, nes šios ligos atveju dažniausiai atliekama enterotomija arba gastrotomija. Daugumos nekomplikuotų virškinamojo trakto svetimkūnių prognozė yra gera. Daugelis augintinių per 1–2 dienas vėl pradeda ėsti ir klinikiniai požymiai išnyksta.

Prognozė blogėja, jeigu pacientas per ilgai nepateko pas veterinarijos gydytoją. Svetimkūnio vieta taip pat turi įtakos ligos eigai ir prognozei. Jeigu jis pašalinamas ligos pradžioje ir nesukėlė rimtesnių komplikacijų, gydymo prognozė gali būti gera. Svetimkūniui virškinamajame trakte užsibuvus, didėja perforacijos rizika. Perforacija, vėlesnis peritonitas ir sepsis yra sunki diagnozė, reikalaujanti papildomos operacinės ir pooperacinės priežiūros.

Lėtinė žarnyno enteropatija

Lėtinė enteropatija yra dažna šunų nuolatinių ar pasikartojančių virškinamojo trakto sutrikimų priežastis, trunkanti ilgiau negu tris savaites. Nors skirtingų enteropatijų formų (įskaitant reaguojančią į maistą, į antimikrobines medžiagas reaguojantį viduriavimą ir į kortikosteroidus ar imunosupresinius vaistus – uždegiminę žarnyno ligą) etiologija yra skirtinga, klinikiniai požymiai dažnai sutampa. Atskirti šiuos sutrikimus gali būti sunku net atliekant virškinimo sistemos endoskopiją ir histopatologinius gleivinės biopsijos mėginių tyrimus.

Lėtine enteropatija vadinama klinikinė būklė, apibrėžiama atmetus infekcines, metabolines ar neoplastines virškinamojo trakto sutrikimų priežastis ir klasifikuojama pagal atsaką į gydymą, kartu ir dietos keitimą, imunosupresinius vaistus ar intervencijas, tiesiogiai nukreiptas į mikrobiomą (pvz., antibiotikus, išmatų transplantaciją ar probiotikus). Gyvūnai, kuriems šie gydymo būdai nepadeda, klasifikuojami kaip nereaguojantys arba atsparesni lėtinei idiopatinei enteropatijai. Dažnai šia liga sergantys šunys yra nepakankamai maitinami, turi maisto medžiagų malabsorbcijos sutrikimų arba virškinamojo trakto uždegimą, kuris atsiranda dėl sutrikusios tolerancijos liuminaliniams antigenams.

Vyrauja hipotezė, kad dauguma enteropatijų formų susijusios su gyvūno genetikos, žarnyno mikroaplinkos (visų pirma, bakterijų ir maisto sudedamųjų dalių) ir imuninės sistemos sąveika. Daugumai šunų, dėl kurių sveikatos sutrikimų šeimininkai kreipiasi į veterinarijos gydytojus, padėjo mitybos kontrolė, todėl ji turėtų būti laikoma pirmaeile šunų, sergančių lengva ar vidutinio sunkumo chronine enteropatija, gydymo priemone.

Nors tyrimas apie atsaką į dietą buvo publikuojamas maždaug prieš 10 metų, bet net ir naujausi tyrimai rodo, jog daugumai šunų, kuriems diagnozuota chroninė enteropatija, galiausiai diagnozuojama į maistą reaguojanti enteropatija. Tai rodo, kaip svarbu tinkamai parinkti dietą šuniui ir šeimininkui laikytis veterinarijos gydytojų pateiktų nurodymų.