Intensyvėjant prekybai tarp įvairių ES šalių, plinta ligos, kurių iki šiol pas mus nebuvo ir kurias laikėme egzotinėmis. Taip nutinka, kai įsivežant gyvūnus neprivaloma jiems atlikti infekcinių ligų tyrimų, kurių nenumato ES teisės aktai.

Šiaurės vakarų Vokietijoje ir Nyderlanduose 2011-ųjų vasarą keliose pieninių galvijų bandose pastebėta neįprasta liga, trukusi kelias dienas. Ligos eiga nebuvo sunki – karščiavimas, silpni viduriavimo požymiai, sumažėjusi pieno produkcija. Daliai persirgusių karvių kilo abortas arba jos atsivedė apsigimusius veršelius (Doceull ir kt., 2013). Panašius klinikinius simptomus sukelia mėlynojo liežuvio virusas, todėl buvo baiminamasi, kad pasikartos 2006–2008 m. ligos protrūkis.

Bet iš klinikinius simptomus turinčių galvijų mėginių nebuvo išskirtas nė vienas žinomas patogenas. Friedrich’o-Loeffler’io instituto (Vokietija) mokslininkai 2011 m. lapkritį ištyrė ūkio netoli Šmalenbergo miesto (Šiaurės Reinas-Vestfalija) kliniškai sergančių galvijų kraujo mėginius molekuliniais metodais ir nustatė neįprastą Europai virusą. Jį pavadino pagal aptikimo vietą.

Koks tai virusas? Remiantis filogenetinės analizės duomenimis, nustatytas vienos grandinės RNR virusas priklauso Orthobunyavirus genčiai, Bunyaviridae šeimai, Simbu serologinei grupei (Hoffman ir kt., 2012). Simbu serologinei grupei priskiriami 25 serologiniai tipai: Akabane, Aino, Shamonda, Oropouche ir Iquitos virusai. Tos pačios serologinės grupės virusai geba mutuoti ir sustiprinti savo patogeniškumą (Hoffman ir kt., 2012). Tai vyksta dėl viruso baltymo apvalkalo, kuris padeda užkrėsti žinduolių ląsteles ir trukdo ląstelės interferono gamybai. Tai sumažina imuninį atsaką į virusą ir padidina jo virulentiškumą.

Viruso paplitimas

Nors Šmalenbergo ligos virusas (SBV) identifikuotas tik vėlų 2011-ųjų rudenį, SBV Europoje pasirodė anksčiau: 2011 m. vasarą iš Belgijoje sugautų Culicoides spp. mašalų galvų atlikus atvirkštinės transkripcijos polimerazinės grandinės reakciją (PGR), rasta, kad virusas cirkuliuoja mažiausiai trijose Italijos provincijose.

Nuo tų metų lapkričio Šmalenbergo virusas buvo nustatytas atrajotojams (galvijams, avims ir ožkoms) Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje. 2011–2012 m. vektorių transmisijos sezonu infekcija paplito Šiaurės ir Vakarų Europoje, įskaitant Belgiją, Daniją, Prancūziją, Italiją, Liuksemburgą, Ispaniją, Turkiją ir Jungtinę Karalystę. 2012 m. žiemą Vokietijos epideminėje zonoje nustatyti 98 proc. seroteigiamų atrajotojų. Iki 2013 m. balandžio Šmalenbergo infekcija identifikuota Austrijoje, Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Lenkijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje, Norvegijoje ir Kroatijoje.

Taigi, SBV viruso geografinis pasiskirstymas didėjo ir užėmė beveik visas Europos valstybes. Naujojo viruso savybės iki šiol dar nepakankamai ištirtos, tačiau žinoma, kad jį platina kraujasiurbiai mašalai, dažniausiai Culicoides obsoletus. Šių mašalų aptinkama ir Lietuvoje (Bernotienė, 2010). Nors jie yra labai maži (dažniausiai 1–3 mm) ir negali labai toli nuskristi, vėjo srovių nešami jie gali įveikti didelius atstumus.

Realus Šmalenbergo ligos paplitimas atrajotojų bandose nepakankamai įvertinamas, nes tai nėra liga, apie kurią reikia pranešti Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijai (WOAH), teisiškai nenumatyta ligos kontrolė ar griežti prekybos apribojimai. Paprastai ši infekcija nėra diagnozuojama kliniškai ir daugeliu atvejų nepastebima. Be to, dažnai gyvūnų savininkai nežino ligos epidemiologijos, ekonominio poveikio, rizikos ir paprastai nekreipia dėmesio dėl galimai atsitiktinių gyvūnų apsigimimų.

Virusui imlūs gyvūnai

Šmalenbergo viruso antigenai ir RNR pirmiausia išskirti iš kliniškai sergančių galvijų, avių ir ožkų, taigi, šie gyvūnai buvo priskirti imliems virusui. Nustatyti teigiami SBV antikūnų tyrimai Vokietijos, Belgijos, Lenkijos, Ispanijos, Švedijos ir Airijos laukinėje faunoje atskleidė, kad virusas gali plisti ir elnių, muflonų, briedžių (Alces alces), danielių, stirnų ir šernų populiacijose.

Serologiniais tyrimais įrodyta, kad paplitimas laukiniuose gyvūnuose, palyginti su domestikuotų gyvūnų rūšimis, yra mažesnis, o tai leidžia daryti prielaidą, kad laukiniai gyvūnai virusą perduoda naminiams. SBV transmisijos ciklas laukinių gyvūnų populiacijoje galimai svarbus viruso išgyvenamumui žiemą ir naujų infekcijų atsiradimui viruso vektorių sezono metu.

Šmalenbergo viruso antikūnai taip pat buvo nustatyti ir kelioms dešimtims zoologijos sode laikomų gyvūnų rūšių, įskaitant atrajotojus, zebrus, Suidea šeimos gyvūnus. Ne išimtis ir naminiai mėsėdžiai. Švedijoje šuniui buvo nustatyti Šmalenbergo viruso antikūnai, o Prancūzijoje publikuotas tyrimas apie aptiktą Šmalenbergo viruso RNR 15 dienų amžiaus šuniukų galvos smegenų mėginiuose. Jie gimė su neurologiniais sutrikimais. Serologiniai kalių tyrimai taip pat buvo teigiami. Galimai šunys turėtų būti vertinami kaip Šmalenbergo virusui imli rūšis.

Kol kas nėra duomenų apie viruso sukeltą infekciją žmonėms. Nėra duomenų, kad ūkininkai ar veterinarijos gydytojai, turėję glaudžių kontaktų su sergančiais gyvūnais, būtų nuo jų užsikrėtę. Tyrimai parodė, kad šis virusas neplinta per gyvūninius produktus (mėsą, pieną) ar šalutinius gyvūnų produktus.

Perdavimo būdai

Kaip ir dauguma Bunyraviridae šeimai priklausančių virusų, SBV perduodamas per vektorius, nariuotakojus (uodus, mašalus, erkes), dažniausiai platina Culicoides spp. mašalai, taip pat Aedes ir Culex genties uodai ir keleto skirtingų rūšių erkės. Šiaurės Europoje SBV pagrindiniai plitimo vektoriai yra Culicoides obsoletus, Culicoides scoticus ir Culicoides chiopterus rūšių mašalai (Regge N.D. ir kt., 2012).

Lietuvoje virusą platina labiausiai paplitusi kraujasiurbių smulkiųjų mašalų rūšių grupė Culicoides obsoletus (Bernotienė R. ir kt., 2010).

Šmalenbergo viruso atsiradimas ir plitimas Europoje tiesiogiai priklauso nuo Culicoides spp. vektorių gausos, oro temperatūros, vėjo, lietaus, metų laiko, imlių gyvūnų laikymo sąlygų, taip pat nuo antiparazitinio gydymo, profilaktikos. Kol kas nėra duomenų apie viruso plitimą lytiškai. Simbu serogrupės virusų perdavimas per tiesioginį kontaktą tarp gyvūnų neregistruotas, todėl Šmalenbergo viruso horizontalus perdavimas mažai tikėtinas.

Nustatytas SBV transplacentinis plitimas. Virusas įveikia placentos barjerą ir infekuoja imlių gyvūnų vaisius, sukelia, atsižvelgiant į gestacijos periodą, įgimtas deformacijas ir jauniklių viremiją.

Klinikiniai ir patologiniai anatominiai požymiai

Suaugusių galvijų SBV infekcija būna asimptominė arba pasireiškia nespecifiniai kelias dienas trunkantys požymiai: anoreksija, karščiavimas, viduriavimas, sumažėjęs primilžis. Galvijams viremija trunka 4–6 dienas, o ligos klinikiniai požymiai nuslūgsta po kelių dienų. Galvijai pasveiksta per savaitę. Ūmi su klinikiniais požymiais virusinė infekcija pasireiškia 6 proc. galvijų, 3 proc. avių ir 1 proc. ožkų, todėl turėtų būti įvertinta subklinikinė ligos eiga.

Transplacentinė infekcija sukelia abortus, vaisių mumifikaciją, atvedami negyvi jaunikliai. Jiems nustatomos skeleto deformacijos (kifozė, lordozė, skoliozė, kreivakaklystė), neišsivysčiusi galvos kaukolė (makrocefalija), taip pat galvos smegenų hidrocefalija, encefalomaliacija, cerebrinė hipoplazija, smegenų kamieno hipoplazija. Didžiausia viruso sukeltų abortų ar vaisiaus išsigimimų dalis nustatyta galvijų ir avių gestacijos pabaigoje. SBV in utero (gimdoje) infekcija siejama su vaisiaus absorbcija ankstyvuoju gestacijos periodu.

Intrauterinė viruso transmisija siejama su sveikų ar morfologiškai išsivysčiusių, gimusių gestacijos termino pabaigoje jauniklių depresija, aklumu, ataksija, raumenų atonija. Atrajotojams užsikrėtus Šmalenbergo virusu prieš nėštumą, vaisiaus apsigimimų nebūna. Vaisiaus apsigimimai vystosi avims užsikrėtus 28–36 ėringumo dieną, karvėms – 75–110 veršingumo dieną, ožkoms – apie 40 ožkingumo dieną. Turint omenyje, kad ėringumas ir ožkingumas trunka apie 150 dienų, daugiausia apsigimimų laukiama gruodžio–vasario mėnesiais. Karvių veršingumas trunka apie 280 dienų, todėl daugiausia veršelių apsigimimų gali būti kovo–gegužės mėnesiais (EFSA, 2012).

Remiantis tyrimais, nustatytas didesnis ožkų atsparumas viruso infekcijai ir teratogeniniam poveikiui, palyginti su galvijais ir avimis. Vokietijoje ligos epideminiu laikotarpiu atlikti tyrimai parodė padidėjusį sėklinimo indeksą galvijų bandose ir leidžia teigti, kad infekcija neigiamai paveikia galvijų reprodukciją.

Šmalenbergo viruso sukeltos vaisių ar naujagimių patologijos pavadintos artrogripozės–hidrocefalijos sindromu. Infekuotiems veršeliams, avių ir ožkų jaunikliams makroskopiškai nustatomos skeleto deformacijos (skoliozė, lordozė, kifozė, kreivakaklystė), galvos deformacijos (plokščiagalvystė, makrocefalija) ir skeleto raumenų hipoplazija.

Šmalenbergo infekcijos klinikinė diagnozė gali būti sudėtinga dėl silpnai išreikštų klinikinių požymių. Infekciją galima įtarti padidėjus abortuotų vaisių, neišsivysčiusių naujagimių ar naujagimių su malformacijomis skaičiui bandoje. Diagnozuojant ligą privalu atsižvelgti į epidemiologinius šalies ir regiono duomenis.

Tyrimai diagnozei patvirtinti

Šmalenbergo viruso RNR diagnozuojama PGR metodu, naudojami viremiškų imlių gyvūnų kraujo su EDTA ar kraujo serumo mėginiai, naudojami abortuotų ar neišsivysčiusių ėriukų ar veršelių galvos smegenų mėginiai. Viruso RNR taip pat aptinkama infekuotų gyvūnų placentoje, mekonijume, čiobrialiaukėje, limfiniuose mazguose ir blužnyje. Šmalenbergo ligai patvirtinti gali būti naudojamas naujagimio prekolostrinis kraujo serumas, kraujas, paimtas iš širdies ar krūtinės ląstos, skysčiai ir atlikti viruso neutralizacijos ar imunofermentinės analizės (IFA) tyrimai antikūnams nustatyti.

Šmalenbergo ligos likvidavimo ir kontrolės programose gali būti naudojami įvairūs tyrimai diagnozei patvirtinti: patologiniai anatominiai, serologiniai, molekuliniai. Nors imunologiniai tyrimai vertingi siekiant aptikti infekuotas gyvūnų bandas, tačiau gali būti nepakankami tiriant pavienius gyvūnus. Daugelis imunologinių tyrimų yra gana tikslūs, tačiau gali pasitaikyti klaidingai neigiamų tyrimų rezultatų ankstyvose ligos stadijose, nors gyvūnai išlieka sukėlėjo nešiotojai. Imunofermentinės analizės (IFA) metodais galima nustatyti antikūnus gyvūno kraujo serume.

Laboratoriniai tyrimai Lietuvoje

Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute (NMVRVI) Šmalenbergo ligos imunologiniai tyrimai pradėti 2013 m. vasarį, tačiau pirmieji tirti mėginiai buvo iš Baltarusijos. Ištyrus 30 mėginių antikūnai buvo nustatyti 29- iems. Lietuvoje tais pačiais metais iš 23 tirtų gyvūnų antikūnai rasti 22-iejuose. Veterinarijos gydytojai tuomet neįžvelgė tiriamų gyvūnų specifinės klinikos.

Lietuvoje 2015–2016 m. buvo tiriama daug gyvūnų. Dažniausiai nuo 0,2 iki 0,4 proc. rasta teigiamai reaguojančių galvijų skaičius. Tačiau tyrimai buvo susiję su eksportu, todėl tirti kliniškai sveiki gyvūnai. Atliekant tikslinius tyrimus, galvijų populiacijoje nustatytas 12,8 proc. Šmalenbergo viruso antikūnų paplitimas, avių – 35,71 procento. 2014–2016 m. galvijų populiacijoje daugiausia SBV teigiamų mėginių nustatyta karvių (4 metų ir vyresnių) amžiaus grupėje (22,73 proc.), avių populiacijoje – 6–12 mėnesių amžiaus grupėje (50 procentų).

Tyrimų skaičius 2017–2023 m. buvo skirtingas, bet pagal NMVRVI vertinamus rezultatus galima daryti prielaidą, kad, atliekant kuo daugiau tikslinių tyrimų ir veterinarijos gydytojui įtarus ligą galvijams ar avims, vaisiaus ir jauniklių apsigimimus, tokie tyrimų rezultatai daugeliu atvejų yra patvirtinami laboratoriniais tyrimais.

Daugiausia tyrimų 2019 m. atlikta Šiaulių rajone, tačiau teigiamų atvejų nenustatyta. Daugiausia galvijų, kuriems rasti antikūnai nuo Šmalenbergo ligos viruso, buvo Elektrėnų savivaldybėje – 60 proc. iš visų teigiamų.

Svarbu paminėti, kad Šiaulių rajone 2020 m. taip pat buvo atlikti net 239 galvijų tyrimai, teigiamų taip pat nebuvo nustatyta. Panevėžio rajone iš 417 tirtų galvijų Šmalenbergo ligos antikūnai nustatyti aštuoniems. Ignalinos rajone 2020 m. nustatyta didžiausia teigiamų dalis – iš 83 gyvūnų antikūnus turėjo net 53 (64 proc.) 2021 m. antikūnų turintys galvijai nustatyti Utenos, Pakruojo, Elektrėnų ir Kauno r. savivaldybėse, 2022 m. – Kauno r., Plungės, Alytaus, Elektrėnų savivaldybėse. 2022 m. NMVRVI atlikti ožkų (vienai post mortem) su Šmalenbergo ligos klinika tyrimai – tiek ožkavedėms, tiek ir gimusiems ožiukams. Antikūnų rasta visų 4 gyvūnų organizme. 2023 m. didžiausia teigiamų atvejų dalis nustatyta Pakruojo rajone (28 procentai).

Labai svarbus veiksnys yra tai, kad pastaraisiais metais veterinarijos gydytojai, siunčiantys kraujo mėginius tyrimams abortų atvejais, tiksliau lydimajame dokumente, aprašo anamnezę, kuri leidžia daryti prielaidą, jog aborto priežastis galėjo būti Šmalenbergo ligos virusas.

Dėl nepakankamo tyrimų skaičiaus dar nėra iki galo atskleista epidemiologinė ligos situacija galvijų ir avių bandose Lietuvoje, tačiau, kad problema aktuali, rodo daugiau kaip 10 metų atliekami imunologiniai tyrimai.

Ar virusas vis dar kelia grėsmę?

Trumpai tariant – taip. Nors šiuo metu visoje Europoje sergamumas SBV imliose gyvūnų populiacijose yra mažas, liga vis dar gali išplisti. 2016 m. visoje Europoje buvo kilusi antroji, mažesnė, SBV epidemija ir ūkiai patyrė nuostolių.

Kai virusas nebekelia tiesioginės grėsmės, ūkininkai linkę sumažinti ligos prevencijos išlaidas. Sumažėjus bandos imunitetui, SBV tikimybė ir paplitimas didėja (Endalew, A. D. ir kt., 2019). Labai svarbu išlaikyti budrumą ir turėti tokių pavojingų ligų valdymo strategiją. Pastebėjus atrajotojų vaisiaus ir jauniklių apsigimimų būtina kuo skubiau kreiptis į kvalifikuotą veterinarijos gydytoją – tik veterinarijos specialistai gali patarti, kaip apsaugoti jūsų bandą ir ar verta skiepyti.

Šiuo metu nėra SBV gydymo, tačiau yra vakcina (Wernike K. ir kt., 2020). Vakcinuoti užkrėsti suaugę gyvūnai greitai atsigauna ir sukuria stiprų imuninį atsaką į SBV. Nėštumas yra pats svarbiausias laikas užkirsti kelią infekcijai, todėl didelės rizikos laikotarpiu kai kuriose vietovėse nevakcinuotas veršingas karves reikėtų laikyti patalpose.

Viena iš efektyviausių apsaugos priemonių – patraukti gyvulius toliau nuo vandens telkinių, drėgnų pievų ir pamiškių, o intensyviausiu vabzdžių skraidymo laikotarpiu laikyti juos tvarte.

Gyvūnams apsaugoti rekomenduojama naudoti veterinarinius vaistus, skirtus naikinti parazitinius vabzdžius. Specialiomis priemonėmis patartina apdoroti ir gyvūnų laikymo vietas, guolius.

Renkantis preparatus ar vaistus, svarbu atkreipti dėmesį, kokia pagrindinė jų sudėties dalis – aliejus ar vanduo. Aliejiniai ilgiau laikosi, o panaudojus vandeninius po lietaus reikia iš naujo nupurkšti. Vis dėlto reikia prisiminti, kad nors insekticidai gali būti veiksmingi mažinant vabzdžių populiacijas, tai retai ekonomiškai ar praktiškai perspektyvu, nes Culicodes gyvavimo ciklas yra labai trumpas.

Daugelio problemų galima būtų išvengti vykdant profilaktiką, atsakingai įsigyjant naujus gyvulius, vakcinuojant ir nepamirštant, jog, atsiradus ligos požymiams, sparčiai diagnostikai ir efektyviam gydymui būtina pasitelkti laboratorinius tyrimus.