Siekiant didesnio tvarumo ir palankumo aplinkai, žemės ūkyje nepavyks apsieiti be mokslo. Apie jo vaidmenį įgyvendinant šiuos tikslus kalbamės su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktoriumi dr. Gintaru BRAZAUSKU.

Ateityje reikės išmaitinti vis daugiau žmonių, bet tai turėsime padaryti kuo mažiau kenkdami aplinkai, pavyzdžiui, augindami maistą be cheminių pesticidų. Ar tai suderinama?

Užauginti derlių be sintetinių medžiagų įmanoma, bet tai padaryti gerokai sunkiau. Reikia daugiau žinių ir pastangų. Vis tik žaliasis kursas kol kas nejuda visiško atsisakymo link, tiesiog skatina sumažinti pavojingiausių sintetinių medžiagų naudojimą. Toks žingsnis sveikintinas, ypač mums kaip vartotojams – juk norime, kad maistas būtų saugesnis ir sveikesnis. Be to, Europos Komisija neseniai paskelbė, kad keis poziciją dėl genomų redagavimo. Žinoma, dar laukia ilgas kelias iki sprendimo, bet visi supranta, kad to neįmanoma išvengti. Jeigu mažiname sintetinių medžiagų naudojimą žemės ūkyje, turime pasiūlyti alternatyvą, atsparesnių ar ypatingesnėmis savybėmis pasižyminčių augalų.

Nors žaliąjį kursą galima kritikuoti, vieni jį laiko per mažai, kiti – pernelyg ambicingu, tačiau bendro susitarimo ir gairių reikia, nes klimato kaita pirmiausia veikia žemės ūkį. Dalis žemdirbių tikisi, kad klimato kaita jiems bus palanki. Tačiau nebūkime naivūs – procesui įsibėgėjus, pagreitis tampa nekontroliuojamas. Pagerėjimas gali būti laikinas ir sunkiai prognozuojamas. Vis dažniau susiduriame su ekstremaliais reiškiniais, ypač sausromis, kurie reikšmingai veikia produkcijos kiekį. Vienais metais grūdų derlius gali būti rekordinis – 6 mln. t ir dar daugiau, o nepalankesniais metais, pavyzdžiui, kaip buvo 2018-aisiais, derlius gali sumažėti iki 4 mln. tonų. Toks 2 mln. t skirtumas – pernelyg didelė rizika.

Dažniau domimasi politinėmis strategijomis, tačiau vartotojų indėlis nepelnytai nuvertinamas. Iš esmės jie lemia paklausą. Žemės ūkį būtų galima labai pakeisti. Neabejoju, kad gamintojai greitai prisitaikytų prie naujų poreikių, jeigu vartotojai aiškiai pasakytų, ko nori. Girdima daug reikalavimų ir nuomonių, kurias atspindi visuomenės apklausos. Vis dėlto tikrosios apklausos vyksta prie parduotuvių lentynų ir jos ne visada atitinka viešai išreiškiamą nuomonę.

Kalbant apie žmonių išmaitinimą, reikia paminėti ir kitą aktualią problemą – maisto švaistymą. Matyt, visai jo nešvaistyti būtų labai sunku, bet šiuo atveju vartotojų vaidmuo vėlgi yra lemiamas. Įpročiai greitai nesikeičia, todėl reikia ieškoti kitokių sprendimų.

Koks Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro indėlis sprendžiant šias problemas?

Burtų lazdelės ir mes neturime. Komercinant naujausias technologijas, paskutinį žingsnį žengia verslas, parduodamas galutinį produktą. Mokslo vaidmuo – kaupti ir skelbti žinias. Agroverslo įmonės seka naujas mokslo žinias iš visų pasaulio centrų, mes – tik vienas iš daugelio. Taip žinios virsta naujais produktais – sujungiant skirtingų mokslo įstaigų skirtingus atradimus.

Centro veiklos pradžia sutampa su Dotnuvos augalų selekcijos stoties įkūrimu. Tad jau 100 metų kuriame augalų veisles. Kasmet rinkai pateikiame naujų veislių – tiek javų, tiek pašarinių žolių, tiek sodo ir daržo augalų. Kai kurios yra tikrai sėkmingos ir rinkoje išsilaiko ne vieną dešimtmetį. Pavyzdžiui, žieminiai kviečiai Ada, raudonieji dobilai Arimaičiai, obuoliai Auksis. Šios veislės populiarios ir jos sukurtos Lietuvos mokslininkų mūsų aplinkoje, vadinasi, jos geriausiai prisitaikiusios prie šalies sąlygų.

Vienas iš mūsų produktų – integruotosios kenksmingųjų organizmų kontrolės sistema. Centro mokslininkai šioje srityje turi daug patirties tiek kaupdami žinias, tiek stebėdami, kokių naujų patogenų atsiranda mūsų šalyje, kaip jie prisitaiko prie augalų apsaugos produktų ir tampa jiems atsparūs. Visa tai svarbu žinoti, kad ūkiui pavyktų išvengti didelių nuostolių.

Dirvožemio tyrimai – dar viena sritis, kur turime nemažai patirties. Jau daugiau nei pusšimtį metų vykdome dirvožemio stebėseną. Jam skiriame vis daugiau dėmesio, nes tai lėtai atsikuriantis išteklius, kurį galima labai greitai prarasti. Ypač anglies sekvestracijos prasme jis svarbus.

Be to, Centre galima patikrinti technologijas ir pasikonsultuoti su mokslininkais. Tačiau į rinką produktus paleidžia verslo įmonės. Verslo paskirtis ir yra tokia – siūlyti produktus, o mokslo – padėti verslui suteikiant žinių ar sąlygas ką nors išbandyti, pavyzdžiui, naujus augalų apsaugos produktus. Mes nesame tiesioginiai rinkos dalyviai. Net ir mūsų sukurtas augalų veisles platina įmonės.

Mokslo įstaigos skatinamos dalytis žiniomis su ūkininkais, bendradarbiauti su įmonėmis, būti atviresnės. Ar Lietuvoje įvyko mokslinių tyrimų praktikos evoliucija, kuri skatintų bendradarbiauti įvairias suinteresuotąsias šalis?

Verslo atstovai ir ūkininkių organizacijos vis dažniau į mus kreipiasi, tačiau norėtume, kad dažniau pas mus atvyktų ir aktyviau konsultuotųsi, dalytųsi savo problemomis. Tai svarbu, kad visi ieškotume sprendimų, atliktume reikalingų tyrimų. Nors ryški evoliucija neįvyko, tačiau formuojant tyrimų kryptis dalyvauja įvairūs rinkos žaidėjai, ne tik Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos.

Kaip palengvinti žinių sklaidą agrariniame sektoriuje?

Yra keli formatai. Pirmiausia mokslinės publikacijos. Tai – visame pasaulyje nusistovėjusi tradicija. Tačiau jos suprantamos ne visiems, tad žinias stengiamės skleisti ir kitais būdais. Dažniausiai per įvairius renginius ar kitoje žemės ūkio spaudoje. Taip pat organizuojame nemažai parodų, seminarų, lauko dienų.

Mūsų tikslinė auditorija labai įvairi. Kai kuriems būtini gyvi susitikimai, pokalbiai su mokslininkais. Iš kai kurių gauname pastabų, kad jiems priimtinesni nuotoliniai renginiai, kurių gali klausytis atlikdami ūkio darbus. Tad svarbu prisitaikyti ir keisti žinių sklaidos formatus. Juk mokslas turi būti prieinamas visiems.

Žinoma, gyvais renginiais efektyviau pasiekiame ūkininkus. Tačiau turime orientuotis ne tik į juos. Mes finansuojami iš viešųjų lėšų, todėl taip pat svarbu edukuoti plačiąją visuomenę. Turime atliepti ir šią misiją.

Kiek žinių sklaidai svarbus tarptautinis mokslo institucijų bendradarbiavimas?

Žinios kaupiasi mažais žingsniais ir ilgai. Kai į problemos sprendimų paiešką įsitraukia daugiau mokslo institucijų, procesas vyksta efektyviau ir greičiau.

Centras jungiasi prie įvairių tinklų – tiek Šiaurės Europos, tiek bendrai Europos lygmeniu, kartais ir už Europos ribų. Pastaraisiais metais ši veikla ypač aktyvi. Tarkime, dalyvaujame Europos jungtinių tyrimų programoje EJP SOIL, kuri skirta dirvožemiui išsaugoti ir tvariai naudoti. Penkerių metų projektas artėja link pabaigos. Jame dalyvauja beveik visos ES šalys, pagrindinės ir svarbiausios dirvožemio tyrimus atliekančios institucijos. Džiaugiamės, kad esame tos bendruomenės dalis, nes ten kuriami ryšiai išliks net pasibaigus projektui.

Projekto baigiamasis renginys vyks Lietuvoje 2024 metais. Tai – įvertinimas. Renginyje dalyvauti kviesime ir mūsų šalies žemės ūkio bendruomenės atstovus, mokslininkai pristatys Europos dirvožemio valdymo gaires. Dabar girdime tik politikų ir kitų suinteresuotųjų šalių nuomones.

Ar Lietuvoje yra bendra mokslo, verslo ir politikų vizija, koks turi būti žemės ūkis? Jūsų akimis, kokie galėtų būti pagrindiniai tokio sutarimo momentai?

Kol kas yra daug nuomonių ir tai nėra blogai. Bendros vizijos bandoma ieškoti, bet iki visiško sutarimo dar toli.

Mums, kaip mokslo institucijai, šiek tiek neramu, kad diskusijos dažnai sukasi apie išmokas, ES paramą žemės ūkiui. Suprantu, kad tai labai svarbu, norint palaikyti Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą, bet tai neturėtų tapti pagrindiniu prioritetu. Labiau turėtume žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Klimato kaita, mokslininkų nuomone, spartėja, tad laiko sprendimams priimti lieka vis mažiau. Taigi reikėtų daugiau diskutuoti šia tema, o ne vien apie tai, kas ir kiek turėtų būti remiama.

Iš ko šiandien gyvena žemės ūkio mokslas? Mokslininkai turi uždirbti lėšų ar užtenka valstybės dosnumo?

Mokslas – brangus užsiėmimas. Atliekant tyrimus nesėkmė yra gana dažnas reiškinys – reikia daug ką išbandyti, kad atrastum tai, kas veiktų.

Jau daug metų valstybės biudžeto asignavimai sudaro vos 40 proc. mūsų įstaigos biudžeto. Apie 30 proc. lėšų gauname iš įvairių nacionalinių ir tarptautinių projektų, laimimų konkurso būdu. Dar 30 proc. biudžeto sudaro įvairūs agroverslo tyrimų užsakymai. Už sukurtų veislių platinimą taip pat gauname licencinį atlygį. Turime gana subalansuotą biudžetą – nenorime priklausyti vien nuo valstybės finansavimo. Žinoma, mokslininkų lūkesčiai didėja, vidutinis darbo užmokestis irgi sparčiai auga, tad mūsų institucija turi didinti atlyginimus, kad išlaikytų darbuotojus. Taip pat reikia įsigyti naujos įrangos, atnaujinti laboratorijas. Tad finansų visada galėtų būti daugiau. Dėkoju už pokalbį.