Veterinarinę mediciną studijuojanti Ugnė Polikauskaitė sako, kad kaimas be veterinarijos gydytojų tikrai neliks – ji pati yra pavyzdys, nes susiejo ateitį su stambiaisiais gyvūnais. Stebina tik tai, kad šį kelią pasirinkusi Ugnė – tikra miestietė.

Mergina svajojo apie mediciną. Dar mokydamasi gimnazijoje savanoriavo greitosios medicinos pagalbos stotyje. Bet mama medikė atkalbinėjo dukrą nuo tokio pasirinkimo, kartą net tarstelėjo, kad geriau būtų veterinarija. Viską apsvarsčiusi Ugnė pasirinko veterinarinės medicinos studijas.

„Po pirmosios studijų savaitės supratau, kad pasirinkau teisingai – veterinarija man iškart tiko ir patiko. Atsiradau man skirtoje vietoje“, – pasakoja LSMU Veterinarijos akademijos penktakursė U. Polikauskaitė.

Kol mažai žinojo apie galvijus ir ką reiškia dirbti su jais, planavo gydyti augintinius. „Kai pirmą kartą pamačiau karvę, pamiršau apie bet kokius planus gydyti šuniukus ir kačiukus. Lūžis įvyko akimirksniu“, – juokiasi būsima veterinarijos gydytoja ir priduria, kad tuo pačiu keliu suka dar kelios kurso draugės ir tarp jų irgi yra tikrų miestiečių.

Pasak Ugnės, ne vieno bendramokslio norą gydyti smulkiuosius gyvūnus stabdo mintis apie dažnai nelengvą bendravimą su jų šeimininkais. O gydydamas galvijus veterinaras dažniausiai turi savo klientus, mažiau tenka bendrauti su nepažįstamais. „Bet svarbiausia priežastis, dėl kurios renkamės tokį kelią – mums tiesiog labai patinka galvijai. Man karvytė atrodo pats nuostabiausias gyvūnas. Tas neišpasakytas jos smalsumas, kai viską stebi, uosto, laižo, nuteikia labai pozityviai“, – sako U. Polikauskaitė.

Mokosi iš patyrusių veterinarijos gydytojų

Viskas prasidėjo nuo praktikos LSMU Praktinio mokymo ir bandymų centre (PMBC), kur pirmoji pažintis su pieninėmis karvėmis buvo lemtinga – Ugnė „užkibo“. Po privalomos pasiprašė į savanorišką praktiką PMBC – buvo šalia veterinarijos gydytojų Justino Kirvelos, Roberto Vyšniausko, kitų kolegų, stebėjo, kaip jie gydo, ką ir kaip daro. „Ten nemažai išmokau“, – džiaugiasi mergina.

Vėliau pradėjo ieškoti praktikos galimybių didesniuose ūkiuose ir taip prasidėjo bendradarbiavimas su bendrovėmis. „Elmininkuose, baigus trečiąjį kursą, buvo didysis startas, kur galėjau visko pamatyti daug daugiau“, – sako Ugnė apie praktiką žemės ūkio bendrovėje „Elma“ (Anykščių r.). Šiemet ji praktikuojasi bendrovėje „Draugas“ (Radviliškio r.). Dirba visas vasaras, o per mokslo metus – savaitgaliais. Ugnė įsitikinusi, kad tai pati geriausia praktika, formuojanti realius įgūdžius, nes dirba šalia veterinarijos gydytojo, mato daug gyvulių ir įvairių situacijų.

Lietuvoje trūksta ne tik pamainos vyresnės kartos veterinarijos gydytojams – jų apskritai trūksta, tad kiekvienas studentas, kurio akys dega noru gydyti ūkinius gyvūnus, yra aukso vertės. Kuruojantys veterinarijos gydytojai, pasak Ugnės, labai noriai perduoda žinias, dalijasi patirtimi, ypač kai mato, kad studentai nori išmokti gydyti.

„Matydami atkaklų žinių siekiantį studentą priima jį šiltai ir leidžia daryti viską, kas įmanoma esamomis sąlygomis – galime stebėti ir asistuoti per operacijas, jie nuoširdžiai moko tuos, kurie nori išmokti. Tai puikios sąlygos baigus studijas turėti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių bagažą. Žodžiu, reikia tik mokytis ir praktikuotis, lavinti įgūdžius. Manau, man pasisekė, kad universitete gaunamas teorines žinias iškart galiu pritaikyti praktikoje“, – kalba U. Polikauskaitė.

Įveikti baimę ir sunkumus padėjo noras

Ūkyje matyti realus gyvenimas, rutina, todėl jaunas žmogus gali greitai pajusti, ar sėdi savo rogėse. Tai sustiprino Ugnės įsitikinimą, kad pasirinko tinkamą profesinį kelią.

Tiesa, Ugnė pripažįsta, kad iš pradžių buvo net baisu, bet gelbėjo didelis noras ir užsidegimas. Didelėse bendrovėse daug reikalų su produktyviomis pieninėmis bandomis. Bet veržli ir energinga Ugnė pamažu apsiprato ir su daug gyvulių, ir su didele darbų apimtimi. „Kai nusistovėjo asmeninė rutina, išmokau susidėlioti darbus, tapo lengviau“, – sako būsima veterinarijos gydytoja.

Ar nebuvo didelio skirtumo tarp lūkesčių ir realios patirties? Ugnė sako, kad nežinojo, ko tikėtis, tad didelių lūkesčių nepuoselėjo. „Bet buvo geriau, negu galėjau įsivaizduoti“, – šypsosi mergina.

Kai padirbėjusi „Elmoje“ pasijuto tvirčiau, bendrovė ją įdarbino ir ji su kurso drauge ten dirbo savaitgaliais iki vasario. Nors krūvis buvo nemažas, studijuoti tapo lengviau. „Kai turi praktikos, lengviau perprasti teorines žinias. Mokydamasi teorijos visada jau pagalvodavau, kokį su tuo susijusį atvejį esu turėjusi praktikoje, kaip buvo sprendžiama problema. Net bendramoksliai manęs jau klausdavo įvairių dalykų“, – pasakoja Ugnė.

Šią vasarą ji pasiprašė į savanorišką praktiką „Draugo“ bendrovėje. Keisdama bendroves Ugnė eina sunkesniu keliu. „Noriu pamatyti kuo daugiau ir įvairesnių ūkių, palyginti, kaip dirbama juose. Vėliau, kai reikės dirbti savarankiškai, bus lengviau adaptuotis bet kokiomis sąlygomis. Todėl nenoriu dirbti tik viename ūkyje“, – atvira mergina.

Technologijas išmano ne iš vadovėlių

U. Polikauskaitė šiuo metu daugiausia gilinasi į vidaus ligas, apie tai nutarė rašyti ir baigiamąjį magistro darbą. Darbo vadovu paprašė būti šios srities specialistą, Veterinarijos fakulteto Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoją Mindaugą Televičių.

„Pieno ūkiai sparčiai modernėja. Dirbti juose įdomu, nes tai nėra vien tik klinikinis darbas, reikia ir analizuoti duomenis, kompiuterinę informaciją. Labai įdomu, kaip pagal tam tikrus pieno rodiklių pokyčius galima įtarti konkrečią ligą. Atskiri tokią karvę ir jau gali gyvai aiškintis, kas negerai“, – kalba Ugnė.

Ji kaip didelį privalumą įvardija tai, kad praktiką atlieka bendrovėse, kuriose įdiegtos naujausios technologijos, pavyzdžiui, integruotas pieno analizatorius (tiria karvės pieno sudėtį per kiekvieną melžimą). Matydama gyvai tokias technologijas, ji jau žino, kaip jos veikia, kai dalis kitų studentų tik iš dėstytojų apie tai girdi. O naudotis ultragarso aparatu Ugnė pradėjo mokytis dar per praktiką PMBC.

Pro jos akis nepraeina mokslinės publikacijos apie duomenų analizavimą, jai smalsu, kokios informacijos jie suteikia apie ligas. „Ir kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių, kuo daugiau skaitai – tuo labiau priverstas gilintis, – juokiasi studentė. – Tad mokytis sąlygos yra, reikia tik noro.“

Darbas ūkyje, teigia Ugnė, niekada nebus monotoniškas, nes kiekviena diena skirtinga, atsiras vis kažkas naujo. Ir kasdien pildosi būsimos specialistės žinių bagažas.

Derinti darbą ir studijas įmanoma

Ugnė neslepia, kad studijuoti, mokytis teorinių dalykų tikrai sunku. „Tas sunkumas turbūt yra dėl teorijos kiekio. Bet jos mums reikia daug, dėl to verta stengtis. Kita vertus, visko niekada nežinosi, tad labiau gilinuosi į man aktualiausius dalykus. Kai žinai, kas laukia baigus studijas, paskata mokytis tik didėja. Visi sunkumai pakeliami“, – tikina mergina.

Nuolaidų dėl to, kad dirba, Ugnė iš dėstytojų negauna. Bet jeigu reikia parengti su galvijais susijusį pristatymą, ji jau gali kalbėti iš savo praktinės patirties. Tada ir dėstytojai domisi, gilinasi, kaip toliau buvo sprendžiama problema. „O ką dar darėte? Kokie gydymo rezultatai?“ – jie klausia.

Per užsiėmimus su karvėmis dėstytojai kartais dirba su viena grupės puse, o Ugnei jau palieka kitą studentų dalį.

Kitais metais iš arčiau studijose pažins ir mėsinius galvijus – tai pasirenkamasis dalykas. „Labai noriu paklausyti ir doc. Arūno Rutkausko paskaitų, sako, jos labai įdomios“, – U. Polikauskaitė laukia naujos patirties.

Šiaip derinti darbą su studijomis nėra labai sunku. „Visi supranta, kad tik per praktiką galima užauginti gerą specialistą, veterinarijos gydytoją. Tad viskas yra suderinama, reikia tik norėti“, – neabejoja veržli studentė.

Sunkiausia jai būti toli nuo Kauno – kai dirba ir savaitgaliais, netenka galimybės pasimatyti su draugais, turi atsisakyti vasaros teikiamų malonumų. „Bet raminu save tuo, kad vėliau, kai baigsiu studijas, bus lengviau. O pats darbas bent jau kol kas nėra labai sunkus – niekas nekrauna darbų daugiau nei galiu pakelti, bet ir ne per mažai, kad netektų nuobodžiauti. Tai yra aukso vidurys, kai galiu mokytis ir kaupti įgūdžius“, – džiaugiasi Ugnė.

Jaučiasi radusi savo vietą gyvenime

Tendencija, kai absoliuti dauguma jaunų veterinarų nori gydyti tik smulkiuosius gyvūnus, Ugnės teigimu, pamažu keičiasi. „Bent jau mano kurse tikrai yra nemažai norinčiųjų dirbti su stambiaisiais gyvūnais, tad, tikiuosi, Lietuvos ūkiai mūsų profesijos atstovų nepritrūks“, – išsako nuomonę U. Polikauskaitė.

Tam įtakos turi nuolat viešoje erdvėje ir universitete sklandantys raginimai rinktis darbą su ūkiniais gyvūnais. Bet Ugnei svarbiausias argumentas – ji nori dirbti su galvijais, nes jai tai patinka.

„Klaidingas įsitikinimas, kad reikia turėti daug fizinės jėgos dirbant su galvijais. Juk yra fiksavimo staklės, galvų fiksatoriai – fiksuoji karvę ir atlieki, ką reikia. Jėgos prireikia tik ekstra atveju, jeigu gyvuliui kažkas nutinka, jeigu reikėtų jį pakelti, bet ir tai yra lengvesnių sprendimo būdų“, – paaiškina U. Polikauskaitė. Jai nė karto nebuvo kilusi mintis, kad gal vis dėlto šitas darbas netinka.

„Veterinarija – mano kelias. Net neabejoju, kad pasirinkau tinkamai. Radau savo vietą, kurioje labai gerai jaučiuosi. Darau tai, kas man patinka ir nejaučiu, kad dirbu“, – šypsosi būsima veterinarė.