Sėkmingo pieno verslo pagrindas yra sveika, produktyvi ir ilgaamžė karvė. Ypač svarbus karvės sveikatos komponentas – aprūpinimas reikalingais vitaminais ir mineralais.

Mineralų ir vitaminų priedai – mažos dozės, tačiau labai reikšmingos gyvulių sveikatai, produktyvumui, ilgaamžiškumui. Būtina analizuoti bandos aprūpinimą mineralais, kad tinkamai įvertintume, ar reikia kažką keisti dėl gyvulių sveikatos. Būtina tiesiogiai ir aktyviai bendradarbiauti veterinarijos gydytojui, ūkio šeimininkui ir šėrimo specialistui, kad būtų pasiekti geriausi ilgalaikiai rezultatai.

Kas trikdo mineralų ir vitaminų balansą

Net ir geriausia mineralinių vitamininių priedų sudėtis gali neveikti ir neišspręsti problemų, jei nėra atsižvelgiama į individualaus ūkio situaciją. Pagrindinių priežasčių, kurios trikdo mineralų ir vitaminų balansą, gali būti daug.

Nepakankamas pašarų suvartojimas. Dėl nesubalansuoto raciono, nekokybiškų pašarų, pavyzdžiui, peraugusio šienainio, šieno, karvė nesuėda pakankamai pašarų, reikalingų jai pagal genetiką.

Mineralų ir vitaminų gyvulys gauna ne tik iš priedų ir papildų, bet ir iš kitų pašarų. Todėl karvė turi būti šeriama pagal jos potencialą gaminti pieną ir tam būtiną maisto medžiagų poreikį, kitu atveju problemos užprogramuotos. Neretai tenka matyti holšteinizuotų produktyvių karvių, kurių racione nepakanka energijos ir kitų maisto medžiagų, jos neaprūpinamos svarbiausiais mineralais – tuomet piendavė tiesiog išeikvojama. Dėl to atsiranda nusivylimas ir neteisingas įsitikinimas, jog šios karvės lepios ir dažnai serga, trumpai gyvena, nors esminė problema yra nesubalansuotas šėrimas.

Pagrindinių pašarų kokybė. Peraugusiuose žoliniuose ir ilgai sandėliuojamuose pašaruose bus daug mažiau vitaminų dėl irimo ir sąveikos su kitomis medžiagomis, nei jaunoje žalioje žolėje. Šienainio ar siloso perkaitimas, gedimas irgi sparčiai mažina vitaminų ir provitaminų kiekį pašaruose. Daugiausia provitamino beta karoteno kaupiasi jaunų augalų viršūnėse, dėl to jie tampa rausvi ar oranžiniai, todėl ganomos karvės, ėsdamos jauną žolę, gauna daugiausia gerųjų medžiagų. Tačiau šiuolaikinėje verslinėje ir gana intensyvioje pienininkystėje toks scenarijus vis sunkiau įgyvendinamas.

Sugedęs, supelijęs pašaras didina organizmo oksidacinį stresą – dėl toksinų veiklos susidaro laisvieji radikalai, kurie pažeidžia organizmo ląsteles. Juos padaryti nekenksmingus reikia daugiau antioksidantų. Antioksidantams organizme susidaryti reikia mikroelementų ir vitaminų, kurių karvė turi gauti su pašarais. Jeigu jie nekokybiški, geriausia būtų jais nešerti arba, jei nėra tokios galimybės, bent papildyti geresnės kokybės pašarais, aukštos kokybės mineralais ir vitaminais.

Nenustatytas makroelementų ir mineralų kiekis pagrindinių pašarų žaliavose. Pagrindiniai pašarai, vanduo turi būti ištirti cheminiais metodais dėl pagrindinių makroelementų (kalcio, fosforo, kalio, magnio, natrio, sieros, chloro) kiekio ir, atsižvelgiant į tai, kiek jų yra racione, trūkumas turėtų būti papildytas.

Žoliniuose pašaruose yra daugiau kalcio, fosforo – koncentratuose, ypač baltyminėse žaliavose. Magnio pašarinėse žaliavose nėra daug, todėl iš dalies karvė yra priklausoma nuo šio makroelemento priedų. Svarbu atsižvelgti ir į absorbcijos potencialą (tirpumą ir pasisavinimą), kadangi iš žolinių pašarų mineralai dėl sąveikų su ląsteliena ir kitomis medžiagomis pasisavinami kiek prasčiau negu iš priedų.

Makroelementai organizme gali veikti ir sinchroniškai, ir antagonistiškai, kai vieno elemento perteklius gali bloginti kito pasisavinimą. Pavyzdžiui, kalis yra svarbus ir reikalingas elektrolitas, kuris gerina pašaro virškinimą, tačiau didesnis jo kiekis trukdo pasisavinti magnį. Fosforo perteklius blogina kalcio pasisavinimą. Chloras ir siera turi įtakos organizmo rūgštėjimui ir kalcio apykaitai, todėl melžiamoms karvėms turi būti ribojami. Padauginus paprasčiausios druskos gali sutrikti širdies ir kitų raumenų veikla – kaip ir žmonėms.

Mineralų kiekį racione reikia skaičiuoti taip, kad būtų išpildytas kiekvieno poreikis ir nebūtų pertekliaus. Anksčiau buvusi populiari rekomendacija palaikyti tam tikrą mineralinių medžiagų santykį (pvz., kalcio ir fosforo) prieduose neturi prasmės, kadangi būtina atsižvelgti ir į kitų pašarinių žaliavų mineralų indėlį į racioną.

Naudojami prastos kokybės mineralų ir vitaminų priedai. Skiriasi makroelementų priedų kokybė ir absorbcijos potencialas. Mineralų priedai, dažniausiai naudojami racionuose, būna iškastiniai (kalcio karbonatas, druska) arba išgaunami cheminėmis reakcijomis (magnio oksidas, monokalcio fosfatas, soda). Kokybę gali veikti užterštumas nepageidaujamais šalutiniais mineralais, sunkiaisiais metalais, ypač svarbus ir tirpumas, dalelių dydis. Jei magnio oksidas yra perkaitinamas, jis pasidaro tamsios spalvos, rupios tekstūros ir toks jau karvei naudos neduos. O žaliava, ypač iškastinė, užteršta šalutinėmis medžiagomis ir nepageidaujamais mineralais, gali veikti antagonistiškai (sujungti ir neleisti pasisavinti reikalingų mineralų ir vitaminų) ir ne tik neteiks norimos naudos, bet ir pakenks. Todėl šie priedai turi būti tiriami, kad būtų žinoma jų kokybė.

Kodėl kraujo tyrimais ne visada galima pasitikėti

Organizme mineralai ir vitaminai cirkuliuoja, yra kaupiami, saugomi ir naudojami įvairiuose audiniuose, organizmo skysčiuose (kraujyje), taip pat jie šalinami su šlapimu ir išmatomis, panaudojami sekretuojant pieną.

Įvertinti, kaip organizmas aprūpintas mineralais, galima pagal mineralų koncentraciją ir specifinių fermentų aktyvumą kraujyje. Tačiau reikia suvokti, kad organizme veikia galingas ir svarbus hormoninis reguliavimas. Taip reguliuojama homeostazė tarpląsteliniame skystyje. Todėl koncentracija kraujyje pakinta tik tada, kai reguliavimo mechanizmas nebepajėgia išlaikyti tarpląstelinio mineralo kiekio siaurame fiziologiniame diapazone. Dažnai pastebima, kad kraujo tyrimai rodo, jog mineralai atitinka normas, tačiau iš karvės matyti, kad jų trūksta – homeostazė reguliuoja aprūpindama svarbiausius gyvybinius organus medžiagomis, eikvodama mažiau svarbius ir nebūtinus gyvybei organus. Pavyzdžiui, kalcis ir fosforas, jeigu jo trūksta racione, gali būti paimtas iš kaulų ir taip palaikomas stabilus jų kiekis kraujo serume, tačiau organizmo atsargos senka. Vadinasi, mineralų kiekio serume rodiklis gali būti naudojamas tik esant dideliems ir užsitęsusiems mineralų trūkumams ar pertekliams. Kraujo tyrimai turi būti analizuojami lygiagrečiai su racionu ir karvės būklės vertinimu, atsižvelgiant, ką karvė gauna su pašarais ir kaip tai veikia jos sveikatą.

Kita vertus, karvei gali trūkti mineralų. Visiems žinomas šerių pašviesėjimas aplink akis – lyg karvė būtų su akiniais – tai klasikinis vario trūkumo požymis. Užuot tiesiog padidinus vario normą būtina patikrinti, kodėl šio mineralo trūksta: gal žemėti, užteršti antagonistais pašarai, kurie neleidžia pasisavinti mineralo, o galbūt karvė nepakankamai suėda pašarų ir šiek tiek badauja. Problemų gali būti dėl žarnyno, viduriavimo, gali būti ir sutrikusi kepenų veikla, dėl ko negali pasisavinti mineralo iš pašaro. O gal karvė patiria fiziologinį stresą, kurį sukelia sugedę pašarai, ligos ar traumos, dulkės ar amoniakas, dėl to gerokai padidėja vario poreikis, nes jis įeina į svarbiausių antioksidantų sudėtį. Šiuo atveju vertėtų pašalinti arba bent sumažinti stresorių.

Organinės kilmės chelatų nauda

Mikroelementų racione reikia kur kas mažiau nei makroelementų. Mikroelementus chemiškai ištirti sunku, kadangi jų kiekis pagrindiniuose pašaruose dažnai svyruoja, atitinkamai ne visada galima ištirti ir tirpumą bei absorbciją, todėl jie dažniausiai papildomi nustatytais kiekiais.

Pagrindiniai papildomi mikroelementai yra varis, manganas, cinkas, jodas, selenas, kobaltas. Neorganinės kilmės mikroelementai pagal tirpumą skirstomi nuo prasčiausiai tirpstančių ir pasisavinamų oksidų, geriau tirpstančių ir pasisavinamų sulfatų ir hidroksichloridų.

Prasčiausiai pasisavinamas manganas, jo, atsižvelgiant į šaltinį, absorbuojama tik 0,25–2 proc. nuo visos masės. Vario absorbuojama apie 5, cinko – nuo 12 iki 35 proc., nelygu šaltinis. Organinės kilmės mikroelementų chelatai naudingi tuo, jog apsaugoti nuo netirpių junginių susidarymo su kitais antagonistiniais mineralais. Be to, chelatai yra pasisavinami visai kitu absorbcijos mechanizmu (aminorūgščių nešikliais) nei neorganiniai mikroelementai ir taip padidinamas organizmo aprūpinimas šiomis medžiagomis. Tai ypač svarbu sutrikus virškinimui, kai žarnynas mažiau pajėgus absorbuoti maisto medžiagas, kai yra prastesnės kokybės pašarai ar tiesiog esant ir siekiant didelio produktyvumo. Chelatų taip pat būna kelių tipų – populiariausi yra glicinatai, taip pat proteinatai, mikroelementų – aminorūgščių, mikroelementų ir polisacharidų – kompleksai.

Pasaulyje nuolat atliekama mokslinių tyrimų ir vis daugiau sužinoma apie mineralų apykaitą ir svarbą melžiamoms karvėms. Kai kurios dogmos ir taisyklės, anksčiau buvusios svarbios ir kuriomis vadovavomės, dabar yra paneigtos, pavyzdžiui, fosforo kiekio rekomendacijos užtrūkusioms karvėms. Svarbu sekti šias naujienas, naudotis rekomendacijomis, tačiau visada atsižvelgti ir į individualaus ūkio situaciją.

Praktinės rekomendacijos

• Tirti ir žinoti mineralų kiekius pagrindiniuose pašaruose, nes tik žinant jų kiekį ir viso pašaro suvartojimą galima efektyviai racioną papildyti mineralais ir vitaminais.
• Užtikrinti aukštą pagrindinių pašarų (šienainio, kukurūzų siloso) kokybę – neužteršti žemėmis, pelėsiais ir kitais toksinais. Taip jie bus gerai virškinami, imuninė ir antioksidacinė karvės organizmo sistema nebus perkrauta.
• Jei pašarai nėra kokybiški, juos reikia papildyti geresnės kokybės pašarais, aprūpinti aukštos kokybės mineralais, vitaminais ir antioksidantais.
• Pašarinės ir mineralinės žaliavos turi būti ištirtos dėl tirpumo ir užterštumo šalutinėmis medžiagomis.
• Mineralų ir vitaminų svarbu nepadauginti, kadangi tai gali tapti toksiška gyvuliui.
• Analizuokite ūkio sveikatingumo situaciją kartu su veterinarijos gydytoju ir pašarų specialistais, įvertinkite turimus pašarus ir gyvulių sveikatos būklę.