Vienos melžiamos karvės patirtas šilumos stresas, kuris pakenkia sveikatai ir produktyvumui, kainuoja vidutiniškai apie 250 eurų per metus. Tad ūkininkų investicijos į karščio streso valdymą yra gana svarbios.

Prasideda karščiausias metų laikas, reikalaujantis didesnio atidumo ir galvijų priežiūros. Šis periodas sutampa su didžiausiais metų darbais laukuose, todėl neretai karvėms skiriama mažiau dėmesio. Bet jeigu per kitus ūkio darbus karvės liks neapsaugotos nuo karščio – laukite bėdos. Lankant ūkius matyti daug klaidų, dėl karščio streso ūkininkai dar gana dažnai nedaro nieko arba daro per mažai net parūpindami karvėms daugiau vandens ir pašarų, net nekalbant apie dideles investicijas.

Kuo produktyvesnė karvė, tuo daugiau ji generuoja šilumos – dėl daugiau suvartojamų pašarų, pieno sekrecijos ir aktyvesnės medžiagų apykaitos. Todėl kiekvienais metais vis didėjant gyvulių produktyvumui dėl genetikos, šiltėjant klimatui, karščio stresas darys vis daugiau žalos.

Kada pasireiškia karščio stresas

Karščio stresas atsiranda, kai gyvulio pagaminamos ir sukauptos iš aplinkos šilumos kiekis yra didesnis, negu jis sugeba išgarinti. Temperatūros skalė, kurioje melžiama karvė jaučiasi geriausiai ir neeikvoja energijos savo organizmui vėdinti ar šildyti, yra nuo -5 iki +20 °C. Tai – termiškai neutrali zona.

Didžiausios įtakos karščio stresui susidaryti turi aukšta temperatūra ir tuo pačiu metu aukšta santykinė oro drėgmė. Todėl geriausiai karščio stresą indikuoja temperatūros ir drėgmės indeksas, kuriuo nustatomas patiriamo streso laipsnis. Esant aukštai aplinkos drėgmei ir temperatūrai, gyvuliui sunku išgarinti perteklinę šilumą ir palaikyti stabilią kūno temperatūrą, todėl ji pakyla.

Karščio stresas greičiau pasireiškia melžiamoms ir produktyviausioms karvėms. Padidinus pieno kiekį nuo 35 iki 45 kg/d., karščio streso slenkstis gali sumažėti net 5 °C.

Karvių patiriamo karščio streso mastą iliustruoja temperatūros ir drėgmės indekso lentelė. Ūkininkams verta ją padėti matomoje vietoje, kad per karščius galėtų įvertinti karščio streso pavojingumą ir imtis priemonių.

Išlikimo mechanizmas

Medžiagų apykaitos procesai organizme, virškinimas ir bet kuri fizinė veikla išskiria šilumą. Kad, esant aukštai aplinkos temperatūrai, sumažintų šilumos susidarymą, gyvulys tampa ne toks aktyvus – mažiau juda ir taip slopina medžiagų apykaitos procesus.

Dėl energijos trūkumo ir pakilusios kūno temperatūros silpnėja rujos požymiai ir vaisa, didėja embrionų mirtingumas. Veršingumo laikas sutrumpėja, todėl didėja rizika, kad karvė bus nepakankamai paruošta naujai laktacijai. Veršeliai gimsta mažesnio svorio ir silpnesni.

Karvė normaliomis sąlygomis 11– 14 val. per parą praleidžia gulėdama. Tačiau, pakilus aplinkos temperatūrai, gulėjimo laikas sutrumpėja apie 30 proc. – stovėdama karvė padidina kūno paviršiaus plotą, per kurį gali geriau išgarinti perteklinę šilumą. Dėl sutrumpėjusio poilsio laiko sunaudojama daugiau energijos, didėja nagų ir jų kraujagyslių apkrova, todėl dažnai praėjus 2 mėn. po patirto karščio streso (rudenį) kyla nagų ligų ir pado opų protrūkis.

Karvės dažniau būriuojasi prie vandens girdyklų net jei ir negeria – čia yra vėsesnis mikroklimatas. Kartais galime pastebėti taškančias vandenį ant savęs arba tiesiog įlipusias į girdyklas – jos vėsinasi, tačiau užstoja priėjimą kitoms karvėms. Žinoma, šiuo metu karvės daugiau ir geria.

Galima matyti, kaip tankiau karvės kvėpuoja, taip irgi garinama perteklinė kūno šiluma. Sumažėja tešmens aprūpinimas krauju ir maisto medžiagomis, todėl sumažėja ir pieno gamyba. Dėl hormonų veiklos ir didesnio gliukozės poreikio sumažėja ir pieno sudedamųjų dalių – riebalų, baltymų ir laktozės kiekis.

Pažengusį karščio stresą galima atpažinti iš šių požymių:

• rektinė temperatūra – aukštesnė kaip 39,4 °C;
• kvėpavimo tankis – dažnesnis kaip 60 k./per min.;
• pašaro sausųjų medžiagų suvartojimas nukrenta daugiau kaip 10 proc.;
• pieno kiekis sumažėja 12–25 ir daugiau proc.; išmatos tampa skystesnės.

Visa tai galima pavadinti adaptaciniais mechanizmais, kurie padeda sumažinti šilumos stresą, neperkaisti ir išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Tačiau apsaugos mechanizmai turi ir savo kainą – neapsieina be ilgalaikės žalos gyvulio sveikatai, produktyvumui, palikuonių sėkmei ir pieno verslo finansams.

Pralaidaus žarnyno sindromas

Žarnynas yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių organizmo imuninių organų – net 70 proc. imuninės sistemos lokalizuota virškinamajame trakte. Žarnynas atlieka ne tik maisto medžiagų pernešimo funkciją, tačiau kartu – ir barjerinę funkciją: sustabdo toksinų, mikroorganizmų ir parazitų patekimą į organizmą.

Karščio stresas, mikotoksinai, sukaitę pašarai, nepakankamas jų suvartojimas gali sudaryti sąlygas pralaidaus žarnyno sindromui. Taip dėl nepakankamos barjerinės funkcijos ir padidėjusio žarnyno pralaidumo į organizmą patenka endotoksinai, bakterijos – susidaro uždegiminis atsakas, kuriam reikia didžiulio gliukozės kiekio.

Aktyvuota imuninė sistema sunaudoja apie 2 kg gliukozės per parą. Ir ši gliukozė panaudojama pieno kiekio, raumeninio audinio sąskaita – kadangi gliukozę naudoja imuninė sistema, todėl nesusidaro pieno kiekis, kurio tikimės. Taip pat, jei trūksta gliukozės organizme, ją sintetinant yra panaudojami raumenų baltymai, tačiau tai labai neefektyvu ir brangu.

Karščio stresas yra dar vienas imuninės sistemos ligų, tokių kaip mastitas, metritas ir kt., aktyvuojančių veiksnių. Todėl patiriant karščio stresą mažėja organizmo galimybės efektyviai apsiginti nuo kitų organų infekcijų, pavyzdžiui, tešmens ar gimdos.

Kaip sumažinti karščio streso žalą

Žmonės, kai jiems per karšta, ieško pavėsio, geria daug skysčių, įjungia ventiliatorius ir oro kondicionierius. Skundžiamės, kai oro temperatūra pakyla, tačiau turime būdų su karščiu susidoroti. Panašiai reikėtų elgtis ir su karvėmis, padėti joms, kai jos pačios sau padėti negali. Tačiau ūkiai vis dar daro nepakankamai, kad apsaugotų karves ir sumažintų karščio žalą, todėl kenčia ne tik ūkio finansai, bet ir gyvulių sveikata, ne taip retai jie dėl karščio streso nugaišta.

Baziniai ir svarbiausi veiksmai, mažinantys karščio žalą

• Vanduo. Karvė per dieną išgeria 100–150 l vandens, todėl kuo daugiau vandens girdyklų karštuoju metu – tuo geriau. Leiskite joms taškytis ir vėdintis, pasirūpinkite, kad vandens niekada nepritrūktų, reguliariai jį pakeiskite šviežiu ir plaukite girdyklas.
• Vėdinimas. Investuokite į ventiliatorinę vėdinimo sistemą – projektuodami atidžiai planuokite pajungimą, kad šviežio oro paėmimas ir vėdinimas būtų efektyviausias. Jei jau turite ventiliatorius, juos pradėkite naudoti dar prieš prasidedant neigiamiems karščio streso simptomams.
• Šėrimo taką reikia valyti kiekvieną dieną, kad nebūtų pašarų likučių. Verta šėrimo taką užkloti specialia danga, prie kurios nekimba dalelės ir jį patogiau valyti. Taip mažinama pašarų kaitimo rizika.
• Pašaras iš tranšėjų ir kaupų turi būti paimamas kuo tvarkingiau, lygiau, kad kuo mažiau oro patektų į gilesnius siloso sluoksnius. Oro deguonis sukelia mielių ir pelėsių dauginimąsi, dėl kurių genda ir kaista silosas. Gyvulių šerti sugedusiu ir sukaitusiu pašaru negalima, nes sumažės apetitas, padaugės piene somatinių ląstelių, tai lems uždegimus ir apsinuodijimus.
• Siekiant ilgiau išlaikyti šviežius ir negendančius pašarus, rekomenduojama naudoti specialius priedus, dažniausiai rūgščių pagrindu, dėl kurių pašarai ilgiau negenda ir nekaista.
• Organizuoti šėrimą patariama anksti ryte ir vėliau vakare, kai atvėsta. Reikia dažniau pristumti pašarą.
• Mėšlo pašalinimo skreperį nustatykite veikti nuolat – sausesni, be srutų ir mėšlo takai sumažins drėgmę ir amoniako kiekį tvarte, bus švaresnis oras ir sausesnės, sveikesnės nagos.
• Nepamirškite pasirūpinti ir užtrūkusiomis karvėmis – tai svarbu, siekiant sveikesnių ir stipresnių veršelių ir karvių.
• Atidarykite duris ir langus – įleiskite oro.
• Naudokite specialias priemones nuo musių iki joms pasirodant – jos atima daug energijos ir sukelia stresą, todėl geriau to išvengti.
• Užtikrinkite pavėsį (jeigu ganoma) – sumažinsite tiesioginės saulės kaitinimą.
• Per ganiavą papildomai šerkite, nes neretai šiuo metu žolės taip pat trūksta, todėl atveždami pašarų išvengsite energijos nuostolių pašaro paieškoms ir parūpinsite daugiau maisto medžiagų.

Raciono korekcijos

• Karštuoju periodu patariama gyvulius šerti lengviau virškinamais pašarais. Kadangi jų suvartojimas mažėja, energijos aprūpinimas – taip pat, todėl su mažesniu pašarų kiekiu karvė turi gauti daugiau maisto medžiagų.
• Kad padidintumėte karvės aprūpinimą maisto medžiagomis ir energija, reikia didinti pašarų suvartojimą arba pagerinti jų virškinamumą. Gyvosios mielės mažina prieskrandžio redokso potencialą ir jo rūgštingumą, dėl to susidaro geresnės prieskrandžio mikrobų bendruomenės gyvenimo sąlygos, o to rezultatas – geriau suvirškinamas pašaras.
• Naudokite apsaugotuosius riebalus – juose 2,5 karto daugiau energijos negu grūduose, tačiau jie generuoja mažiau papildomos šilumos virškinant, todėl nedidina karščio streso.
• Subalansuotas baltymų ir aminorūgščių kiekis, daugiau apsaugotųjų baltymų, kad būtų išlaikytas efektyvus baltymų pasisavinimas ir mažinamas perteklinės urėjos kiekis piene.
• Buferių naudojimas (soda, magnio oksidas, kalio karbonatas) – tai ir apsauga nuo acidozės, ir reikalingi elektrolitai, kurie prarandami prakaituojant ir intensyviai kvėpuojant.
• Mineraliniai vitamininiai papildai – jų reikia sklandžiai antioksidantų veiklai, jie dalyvauja malšinant oksidacinį stresą organizmo ląstelėse.

Neleiskite karščio stresui pasiglemžti ilgamečio įdirbio rūpinantis gyvulių sveikata, atimti jūsų pajamų dėl negauto pieno kiekio ir pablogėjusio karvių sveikatingumo. Pasirūpinkite elementariais baziniais sprendimais: pavėsiu, vandeniu, grynu oru, ventiliacija ir kokybiškais pašarais. Kartu planuokite investicijas vėsinimui užtikrinti. Tai atsipirks didesniu piendavių produktyvumu ir gamybos efektyvumu, geresne vaisa, gyvulių sveikata.