Nuo Lietuvos įstojimo į ES mūsų šalies pieno sektoriuje įvyko ryškių poslinkių: sumažėjo smulkių ūkių, kiti modernizavosi ir plėtėsi, ūkininkai tapo išmanesni, padidėjo primilžiai. Aukšta koncentracija perdirbimo grandyje ir labai žema koncentracija žalio pieno gamybos grandyje nulėmė oligopsoninę Lietuvos pieno sektoriaus struktūrą. Pieno supirkimo kainos atotrūkis nuo ES vidurkio, nors vangiai, tačiau mažėjo, bet gamintojų derybinės galios išliko menkos.

Pieno sektorius Lietuvoje stojant į ES buvo viena svarbiausių maisto ūkio šakų. 2004 m. pieno gamyba sudarė 23,8 proc. bendrosios žemės ūkio produkcijos, o pieno perdirbimo pramonė – 24,8 proc. maisto produktų ir gėrimų pramonės produkcijos. Viena vertus, narystė ES suteikė prieigą prie bendrosios rinkos ir galimybę pasinaudoti ES parama, kita vertus – iki 2015 m. įpareigojo laikytis pieno gamybos kvotų sistemos.

Lietuvoje 2004–2021 m. pieno pagaminta daugiau nei jo reikėjo šalies poreikiams patenkinti – apsirūpinimas siekė net 134–185 procentus.

Apsirūpinimas pienu

Apsirūpinimas pienu 2021-aisiais buvo žemiausias per visą analizuojamą laikotarpį. Tą lėmė didesnis pieno gamybos (-20,1 proc.) nei suvartojimo vidaus reikmėms (-12 proc.) sumažėjimas. Nors vieno gyventojo suvartotas pieno ir jo produktų kiekis išaugo 16,2 proc., tačiau bendrai vartojimas krito, nes gyventojų sumažėjo 16,8 procento. Pašarams pieno taip pat naudota mažiau – 46,4 proc., o pramonėje nenaudota iš viso.

Įstojus į ES, iki 2007 m. tiek žalio pieno gamyba, tiek pardavimas perdirbti augo. Jo 2007 m. pagaminta daugiausia per visą analizuojamą laikotarpį – 1 937 tūkst. tonų. 2008–2009 m. pasaulinė ekonomikos krizė turėjo įtakos ir Lietuvos pieno sektoriui: žalio pieno gamyba ėmė trauktis. Mažėjimo tendencijos nesustabdė net vėliau atsikūrusi pieno produktų paklausa ir padidėjusios kainos. 2021 m., palyginti su 2004 m., žalio pieno gamyba Lietuvoje sumažėjo 20,1 proc. – nuo 1 849 iki 1 477 tūkst. tonų.

Žalio pieno gamyba ėmė mažėti, kai iš jos pasitraukė smulkesni pieno gamintojai, kurie vyravo šiame sektoriuje. 2004 m. 1–5 karvių ūkiuose laikyta 67,6 proc., 6–20 karvių ūkiuose – 21,2 proc. visų melžiamų karvių. Šiuose ūkiuose karvių sumažėjo 315,8 tūkst. Nors kituose ūkiuose karvių padidėjo 82,8 tūkst., tačiau bendras jų skaičius sumenko per pusę. Pieno gamybos kritimą, traukiantis smulkesniems pieno ūkiams, iš dalies sušvelnino pastebimai išaugęs primilžis iš vienos karvės: nuo 4 176 kg (2004 m.) iki 6 425 kg (2021 m.) – jis padidėjo net 53,9 procento.

Prekinio pieno dalis nuosekliai didėjo nuo 65,8 (2004 m.) iki 91,3 proc. (2017 m.), vis mažiau pieno suvartojant ūkiuose. 2018–2019 m. prekinio pieno dalis smuktelėjo iki 88,4–88,8 proc., tačiau 2020–2021 m. vėl padidėjo iki 90,4– 90,3 procento. Stojant į ES išsiderėta nacionalinė pieno gamybos kvota nevaržė prekinės pieno gamybos. Pardavimo perdirbti kvota vykdyta 77–92 proc., o tiesiogiai vartoti kvota – 19–61 proc., todėl Lietuvai niekada neteko mokėti už kvotos viršijimą.

Tiesioginis pardavimas visą analizuojamą laikotarpį sudarė mažą prekinio pieno dalį (1,4–6,3 proc.) ir buvo didesnis pirmais metais po įstojimo į ES, taip pat per 2009-ųjų pasaulinę ekonomikos krizę. Daugiausia prekinio pieno sudarė parduotas perdirbti. Natūralaus žalio pieno pardavimas perdirbti Lietuvoje išaugo nuo 1 140 tūkst. t 2004 m. iki 1 333 tūkst. t 2021 m. (16,9 proc.), o bazinių pieno sudėties rodiklių – atitinkamai nuo 1 371 iki 1 685 tūkst. t (22,9 proc.).

Bazinių pieno sudėties rodiklių pieno kiekis padidėjo labiau, nes pakilo parduoto pieno sudėties rodikliai: riebumas nuo 4,12 (2004 m.) iki 4,24 proc. (2021 m.), baltymingumas – atitinkamai nuo 3,27 iki 3,43 procento.

Perdirbti parduoto žalio pieno kiekio svyravimus atskirais metais labiausiai lėmė pardavimo kainų svyravimas. Nors bazinių rodiklių pieno pardavimo perdirbti kaina 2021 m., palyginti su 2004 m., padidėjo 87,9 proc., tačiau žymūs kainos kritimai per pasaulinę ekonomikos krizę ir 2014 m. rugpjūtį, kai paskelbtas Rusijos maisto produktų importo iš Lietuvos embargas (iki tol apie trečdalis eksportuojamų pieno produktų buvo išvežama į Rusiją), turėjo neigiamą poveikį žalio pieno pardavimo kiekiams. Nukritus kainoms tais pačiais arba artimiausiais metais pieno pardavimas perdirbti mažėjo arba nekito.

Pardavimo kaina

Per analizuojamą laikotarpį koreliacijos koeficientas tarp perdirbti parduoto bazinių rodiklių žalio pieno kiekio ir kainų sudarė 0,56, t. y. koreliacija buvo vidutinė. Tačiau, įtraukus preliminarius 2022 m. duomenis, koreliacijos koeficientas siekė 0,68, t. y. ji priartėjo prie stiprios. Stipresnė koreliacija rodo, kad žalio pieno kainos vis labiau priklauso nuo superkamo kiekio.

Perdirbti parduoto žalio pieno kiekio pokyčiams įtakos turėjo ir tai, kad pieno pardavimo kaina Lietuvoje nuo 2004 iki 2021 m. buvo kone žemiausia tarp visų ES šalių – rikiavosi priešpaskutinėje vietoje. Didžiausias skirtumas tarp Lietuvos žalio pieno supirkimo kainos ir ES vidurkio buvo 2004 m. – 12,05 Eur/100 kg. Tačiau dėl konkurencijos grėsmės ir didelio žalio pieno supirkimo kainų skirtumo atsivėrusioje bendrojoje rinkoje mūsų šalyje 2004– 2006 m. žalio pieno supirkimo kainos augo, nors daugelyje kitų ES šalių jos buvo stabilios ar net šiek tiek mažėjo. Taip 2021 m. skirtumas tarp Lietuvos žalio pieno supirkimo kainos ir ES vidurkio sumažėjo iki 7,76 Eur/100 kg.

Vėliau žalio pieno supirkimo kainos Lietuvoje kito panašiai, kaip ir ES kainos vidurkis, 2007–2021 m. koreliacijos koeficientas tarp šių kainų siekė 0,905. Tačiau supirkimo kaina buvo 6–9 Eur/100 kg žemesnė už ES vidurkį, išskyrus metus, kai pieno produktų paklausa labai krito: per 2008–2009 m. pasaulinę ekonomikos krizę ir 2014–2015 m., kai gerokai sumažėjo pasaulinės pieno produktų kainos, skirtumas tarp Lietuvos pieno supirkimo kainų ir ES vidurkio siekė daugiau kaip 10 Eur/100 kg.

Situacija ėmė keistis 2021 m. Žalio pieno supirkimo perdirbti kiekiams Lietuvoje mažėjant, skirtumas tarp Lietuvos pieno kainos ir ES vidurkio sumažėjo iki 3,58 Eur/100 kg, tada mūsų šalyje kaina buvo didesnė nei devyniose ES šalyse. Preliminariais duomenimis, 2022 m. Lietuvos žalio pieno pardavimo perdirbti kaina ES vidurkį lenkė 0,64 Eur/100 kg – siekė 50,78 Eur/100 kg.

Nors mūsų šalyje per visą analizuojamą laikotarpį pagaminta daugiau žalio pieno, nei jo reikėjo vidaus rinkai, tačiau perdirbimo pramonės poreikiams patenkinti jo neužteko. 2004 m. išnaudota tik apie 70 proc. pieno perdirbimo pramonės gamybinių pajėgumų.

Eksportas ir importas

Iki 2004 m. gegužės, kai Lietuva įstojo į ES, užsienio prekyba žaliu pienu nevyko. Tačiau jau nuo 2005-ųjų pasinaudota bendrosios rinkos privalumais ir žalią pieną pradėta importuoti: 2005 m. – 40 tūkst. t, vėliau importas nuolat augo. 2021 m., palyginti su 2005 m., žalio pieno importas padidėjo daugiau kaip 12 kartų – siekė 483,5 tūkst. tonų. Pieno pramonės apsirūpinimas vietiniu žaliu pienu sumažėjo nuo 100 proc. (2004 m.) iki 72,5 proc. (2021 metais). Apie 70 proc. žalio pieno importuota iš Latvijos, apie 30 proc. – iš Estijos, iš kitų šalių pirkta epizodiškai ir labai nedaug.

Lietuvos pieno perdirbimo įmonių parduota produkcija 2021 m., palyginti su 2004 m., išaugo 2,8 karto. Vidaus rinkoje parduotų pieno produktų vertė per tą patį laikotarpį padidėjo šiek tiek mažiau – 2,5 karto. Tam įtakos turėjo sumažėjęs gyventojų vartojimo fondas. Be to, 2004 m. vidaus rinkos dalis, kurią sudarė lietuviški pieno produktai, siekė 92,6 proc., 2021 m. ši dalis sumažėjo iki 71,5 procento.

Jau prieš prisijungiant prie ES bendrosios rinkos, Lietuvos pieno perdirbimo pramonės įmonės gamino kokybiškus, pasaulinius standartus atitinkančius pieno produktus, kuriuos sėkmingai eksportavo. Į užsienio rinkas iškeliaudavo daugiau kaip pusė visos parduodamos produkcijos. Ši tendencija išliko per visą 2004–2021 m. laikotarpį. Daugumos pieno produktų eksportas augo. 2021 m., palyginti su 2004 m., labiausiai padidėjo ledų (6,5 karto), pieno ir grietinėlės (4,4 karto) eksportas, sumažėjo tik sviesto ir kazeino.

Perdirbimo koncentracija

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2004–2021 m. pieno perdirbimo grandyje atskirais laikotarpiais veikė 27–69 pieno produktus gaminančios įmonės. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, veterinarinį patvirtinimą turinčių pieno įmonių, neskaičiuojant supirkimo punktų, buvo 31–39. Tačiau jau 2004 m. daugiausia produkcijos gamino ir pardavė penkios įmonių grupės: „Rokiškio sūris“, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, Vilkyškių pieninė ir „Marijampolės pieno konservai“, jungiančios po 2–4 įmones. Šių įmonių grupių rinkos koncentracijos laipsnis (RC5) pagal parduotą produkciją 2004 m. sudarė 80,7 procento. 2008–2015 m. jos išlaikė 90–92 proc. pardavimų. Ši dalis 2016 m. sumažėjo iki 83,6 proc., kai pradėjo veikti pieno perdirbimo įmonė ŽŪK „Pienas LT“. Joje įsibėgėjus gamybai, 2018–2021 m. anksčiau minėtų 5 įmonių grupių rinkos koncentracijos laipsnis pagal parduotą produkciją sumažėjo iki 77–82 procentų.

Aukšta gamybos koncentracija perdirbimo grandyje ir labai žema koncentracija žalio pieno gamybos grandyje suformavo oligopsoninę pieno sektoriaus struktūrą. Tai lėmė nevienodą šalių derybinį pajėgumą, derantis dėl žalio pieno supirkimo kainų. Ypač mažai mokėta smulkiausiems pieno gamintojams, kurių derybinė galia buvo mažiausia. 2017 m. birželį į supirkimo punktus pristatyto bazinių rodiklių žalio pieno kaina smulkiausiems pieno gamintojams buvo 32,9 proc., o paimto tiesiogiai iš ūkio – 34,7 proc. mažesnė nei mokama stambiausiems pieno gamintojams. Vis dėlto 2021 m. gruodį šie skirtumai sumenko atitinkamai iki 24,5 ir 23,7 procento. Tokios kainos smulkiesiems pieno gamintojams neleido ne tik plėsti ūkių, bet dažnai ir išgyventi. Ūkių apskaitos duomenų tinklo duomenis, net specializuotų pienininkystės ūkininkų ūkių, kuriuose vidutiniškai laikyta 9,3– 12,9 melžiamų karvių, bendrasis nuostolingumas, įskaitant ūkininko šeimos darbą, bet neskaičiuojant subsidijų, 2007– 2020 m. siekė vidutiniškai -37,1 procento. Jiems išsilaikyti padėjo tik ES subsidijos. Įskaitant subsidijas, pusė 2007–2020 m. laikotarpio buvo pelningas. Iš žalio pieno gamybos per minėtą laikotarpį gauta vidutiniškai 2,6 proc. pelno. Vis dėlto, net ir skaičiuojant subsidijas, buvo metų, kai ūkininkai patirdavo -18,7 (2009 m.) ar -11 proc. (2019 m.) nuostolį. Smulkesnių ūkininkų, kurie pardavė pieną perdirbti, finansinė padėtis buvo dar prastesnė, todėl per visą analizuojamą laikotarpį dauguma jų pasitraukė iš gamybos. 2021 m., palyginti su 2004 m., žalio pieno supirkimas perdirbti iš ūkininkų ir šeimos ūkių sumažėjo 0,4 procento.

Didesnę derybinę galią turintys stambūs pieno gamintojai gavo didesnes žalio pieno supirkimo kainas, todėl veikė pelningai. Žemės ūkio bendrovių pieno gamybos pelningumas net be subsidijų vidutiniškai siekė 20 proc., tik 2009 m. buvo neigiamas ir sudarė -0,4 procento. Tai bendroves paskatino plėsti prekinę žalio pieno gamybą: 2021 m. iš jų supirkta 2,5 karto daugiau žalio pieno nei 2004-aisiais. Pieno perdirbimo įmonių grynasis pelningumas 2004–2021 m. siekė 1,9–7,3 proc., išskyrus 2008 m., kai patirtas -1,6 proc. nuostolis.

Gamintojų galia derėtis

Žalio pieno gamintojų derybinę galią iš dalies gerino pieno gamintojų kooperatinis judėjimas, prasidėjęs dar iki stojimo į ES. 2004 m. iš 54 ūkio subjektų, superkančių žalią pieną, trečdalį (18) sudarė kooperatyvai, o 2021 m. iš 55 ūkio subjektų jie sudarė beveik pusę (27). Kooperatyvai Lietuvoje supirko apie 29 proc. perdirbti skirto žalio pieno. Vyravo horizontalios integracijos kooperacija, kuri padidino pieno gamintojų derybinę galią, derantis dėl pieno supirkimo kainų tik tuo atveju, kai veikė stambūs kooperatyvai, kurių 2020–2021 m. buvo keturi. Kiti 3 stambūs pripažinti kooperatyvai taikė efektyvesnę vertikalios integracijos strategiją: 2 kooperatyvai perdirbo dalį supirkto pieno, o vienas (ŽŪK „Pienas LT“) – visą supirktą. Pastarieji kooperatyvai buvo tarp aukščiausias žalio pieno supirkimo kainas mokėjusių pieno supirkėjų. Iš likusių 20 kooperatyvų dauguma derybinės galios, derantis dėl pieno supirkimo kainų su pieno perdirbėjais, neturėjo.

Bendras žemės ūkio rinkų organizavimo reglamentas ES leidžia steigti pieno gamintojų organizacijas, kurios gali kolektyviai derėtis su pieno perdirbimo ir supirkimo įmonėmis dėl žalio pieno supirkimo kainų, kitų sutarčių sąlygų. Lietuvoje Pieno gamintojų organizacijų ir jų asociacijų administravimo taisyklės patvirtintos nuo 2012 m., tačiau iki šiol šiuo instrumentu gamintojai nepasinaudojo – neįsteigta nė viena pripažinta pieno gamintojų organizacija.

Pieno sektoriuje 2004–2021 m. įvykę pokyčiai lėmė tai, kad pieno gamybos dalis bendrojoje žemės ūkio produkcijoje sumažėjo 7,7 proc. punkto – iki 16,1 proc. 2021 m., o pieno perdirbimo pramonės dalis maisto produktų ir gėrimų pramonės produkcijoje smuktelėjo 1,1 proc. punkto – iki 23,7 procento.

***

Oligopsonija – rinkos struktūra, kai joje yra tik keletas pirkėjų ir daug pardavėjų. Oligopsonija yra atvirkštinis oligopolijos atvejis, kai pirkėjai gali diktuoti savo sąlygas pardavėjams, pavyzdžiui, priversti juos mažinti produkcijos ir paslaugų kainas. Oligopsonija dažnai susiformuoja žemės ūkio produkcijos rinkoje, kai iš daugelio smulkiųjų ūkininkų produkciją perka tik keletas didelių supirkėjų ir perdirbėjų.

Šaltinis – Visuotinė lietuvių enciklopedija