„Turime žvelgti į priekį ir taikytis prie naujovių. Jeigu dirbsime senais metodais, ūkis patirs stagnaciją“, – sako Suvainiškio kaimo ūkininkas Gytis Galvanauskas.

Itin kalvotose ir pagal struktūrą „margose“ žemėse ūkininkaujantys rokiškėnai Dalius, Gytis ir Tautvydas Galvanauskai prieš kelerius metus pakeitė žemės dirbimo ir sėjos būdą – ėmė dirbti pagal bearimę (strip-till) technologiją. Praktika parodė, kad ši technologija jų ūkyje pasiteisino.

Ūkį prieš daugiau kaip du dešimtmečius įkūrė Dalius Galvanauskas, o po to tėvo pėdomis nuėjo ir suaugę sūnūs – Gytis ir Tautvydas. Tad dabar registruoti trys Galvanauskų ūkiai, tačiau iš esmės viską šeimos vyrai dirba kartu pasiskirstę pareigomis. Pristatyti ūkio technologijas tėvas ir jaunesnis brolis Tautvydas patikėjo Gyčiui.

Kaip ir kituose ūkiuose, veiklos pradžioje žemė buvo ariama. Tačiau Galvanauskams tai buvo sunkūs darbai, nes ūkis įsikūręs itin kalvotoje vietovėje. Kai kurios kalvos tokios stačios, kad net pavojinga važiuoti kombainu ar traktoriumi.

„Viršuje molis, apačioje – durpės. Mūsų žemės pagal sudėtį tokios „margos“, kad galima rasti visų, kokių tik yra Lietuvoje. Labai sunku jas dirbti. Kalvų viršuje sausą pavasarį molis taip sukietėdavo, kad su plūgu net neįvažiuodavome. O slėniuose durpynai tuo pat metu dar būdavo tokie šlapi, kad negalėdavome ruošti sėjai“, – apie žemės dirbimo specifiką pasakoja Gytis. Anot jo, dirbant kalvose ir traktorių galios reikia daugiau negu įprastai tokiam pat padargui traukti lygumose. „Keturių metrų darbinio pločio sėjamajai paprastai užtenka 300 AG traktoriaus, o mūsų net 360 AG į kalną ją sunkiai traukia. Tokia čia specifika“, – sako ūkininkas.

Pirko visą mašinų komplektą

Laukus Galvanauskai arė daug metų, tačiau, susikūrus naujoms žemės įdirbimo technologijoms ir joms pritaikytoms žemės ūkio mašinoms, atsirado galimybė viską įdiegti ir Suvainiškio kaimo ūkininkų laukuose.

„Šiuo metu juostinės sėjos mašinų mūsų rajone yra nemažai. Mes buvome gal antrieji, tokią įsigiję. Prieš tai važiavome į kitus ūkius žiūrėti, kaip juostinės sėjos technika dirba, kaip atrodo šios technologijos laukai. 2017 m. įsigijome „Horsch“ juostinę sėjamąją. Drauge pakeitėme visą technologiją: įsigijome modernesnį 36 m darbinio pločio purkštuvą, kuris tolygiai nupurškia augalus kalvotose vietose. Pradėjome pasėlius tręšti skystomis azoto trąšomis. Kalvose nepavykdavo tolygiai išberti birių trąšų, o tai turėjo įtakos prastesnei grūdų kokybei. Taip pat naudojame mikroelementus,“ – pasakoja Gytis dar kartą patikindamas, kad pasirinkimą lėmė ūkio dirvožemiai ir laukų reljefas.

Su plūgais uždžiūvusio molio tiesiog negalėdavo suarti, tokiais atvejais vėluodavo pasėti žiemkenčius. Su juostine sėjamąja šios problemos nebeliko.

Ūkininkas džiaugiasi, kad perėjus į juostinę technologiją nesumažėjo derlingumas, kas dažnai ištinka ūkius, kurie visai nebejudina žemės, t. y. pereina į tiesioginės sėjos (vadinamąją no-till) technologiją. „Pastaruoju atveju taikomi kitokie žemės purenimo būdai, pavyzdžiui, būtina auginti tarpinius augalus. Svarstėme ir apie pastarąją sistemą, bet ne mūsų žemėms ji. Mums geriau tinka juostinė technologija. Žemę purena kaltiniai noragai, kurie jos nevarto, bet sujudina. Tai ypač tinka rapsams, kuriems sudygti reikia drėgmės. Jeigu žemė nebūtų dirbama, tai sausą vasarą pasėti rapsai tiesiog nedygtų“, – pasakoja Gytis.

Juostinė sėjamoji pati įdirba žemę, jeigu norima – išberia trąšas nustatytame gylyje, ir pasėja sėklas. Ja galima važiuoti tiesiog į priešsėlio ražienas ir sėti. Tad žemės įdirbimo ir sėjos darbams pakanka vienos mašinos. „Man patinka, kad vienu važiavimu beveik viską galima padaryti. Jau šeštą sezoną dirbame, su agronomu, konsultuojančiu mūsų ūkį, stebimės, kiek padaugėjo sliekų. Svarbu ir darbų savikaina, kuri gerokai sumažėjo“, – džiaugiasi G. Galvanauskas.

Jis dar pastebėjo, kad, pradėjus taikyti juostinę technologiją, augalai sveikesni, tad sumažėjo fungicidų naudojimo poreikis. Šioje technologijoje naudojami herbicidai piktžolėms ir priešsėlio pabiroms sunaikinti.

Tiesa, pasitaiko išimčių, kai žemei įdirbti reikia ir kitų padargų. Kaip pasakoja G. Galvanauskas, pavyzdžiui, pernai rapsų pasėliai po žiemos buvo praretėję, tad, rapsus nukūlus, liko itin daug piktžolių: vijoklių ir kt. Todėl buvo neįmanoma pasėti javų, nori nenori pirmiausia teko važiuoti su lėkštiniu skutikliu, iki 5 cm įdirbti ir susmulkinti augmeniją. „Jeigu nekokybiškai pasėji, tai tas pats, kaip sėti neaiškaus daigumo sėklą. O sėkla ir jos pasėjimo kokybė yra būsimo derliaus esmė“, – pasakoja Gytis.

Galvanauskai kasmet perka sertifikuotos kviečių sėklos ir taip ją atnaujina. Dalį laukų apsėja ūkine sėkla. Tačiau visuomet ištiria jos kokybę, daigumą. Vienais metais tiriant paaiškėjo, kad ūkio sėkla nedaigi. Gerai, kad jos nesėjo.

Nenašios žemės virto našiomis

Suvainiškio apylinkių žemės anksčiau priklausė vadinamųjų nenašių žemių kategorijai, už jų dirbimą ūkininkai gaudavo paramą. Tačiau pasikeitus tokių žemių vertinimo kriterijams šio statuso vietovė neteko. Gytis juokauja, kad iš nenašių žemės virto našiomis, nors nei kalvos sumažėjo, nei dirvožemio granuliometrinė sudėtis pasikeitė.

Ūkio dirvų našumo balų diapazonas – nuo 21 smėlynuose iki 41 molyje kalvos viršūnėje. Slėniuose yra dirvų, kurios išdžiūsta tik gegužės pabaigoje, į jas paprastai sėjami grikiai. Daugiausia tai – durpynai, jų net numelioruoti nepavyktų, nes laukų pakraščiuose esantys grioviai yra aukščiau. Todėl ten neišeina įvesti sėjomainos, kurios privalomos pagal naujus reikalavimus. Be to, nebegalimas intensyvus dirbimas. Tad, ko gero, tokiose vietose ūkis nieko nebeaugins.

„Jeigu sėjomainos ūkyje nėra, tai pasėlių derlius krinta. Pavyzdžiui, mes niekuomet javų neatsėliuojame, žieminius rapsus į tą patį lauką sėjame ne dažniau kaip kas ketverius metus. Jeigu sėtume kas 3 metus, tai derlius sumažėtų apie 1 tona iš ha. Taigi, sėjomainos griežtai laikomės“, – sako Gytis.

Palankiais metais ūkio žieminių kviečių derliaus vidurkis siekia 4,5–5,5 t/ha, rapsų – iki 4 t/ha. Kiek pavyks užauginti šį sezoną, parodys laikas. Ūkio žieminius kviečius, jau pradėjusius vegetuoti, slėniuose pažeidė stiprios (kai kuriomis naktimis buvo nuo -6 iki -9 °C) šalnos, užsitęsusios ilgiau nei 2 savaites. Toks ilgas šalnų laikotarpis labai retai pasitaiko. Apšalo ir žieminių rapsų žiediniai pumpurai.

Ūkininkas pastebi, kad reikia labai gerai atrinkti auginamas žieminių augalų veisles. „Pavyzdžiui, dabar atsirado kviečių veislių, kurias galima auginti ir durpžemiuose, jas reikia pasėti vėliau. Auginame naują kviečių veislę Bright, kurios grūdų kokybės klasė kaip Skagen. O priesmėliuose, durpžemiuose sėjame Informer, kurie pavasarį stipriai krūmijasi, dėl to geriau atsigauna ir po šalnų“, – pasakoja ūkininkas.

Šiaurės Lietuvos pakraštyje įsikūrę ūkininkai dar patyrė, kad pasiteisina ankstyva rapsų sėja. „Kuo masyvesnes šaknis rapsai suformuoja rudenį, kuo daugiau sukaupia maisto medžiagų, tuo geriau jie peržiemoja. Dėl to verta sėti rapsus anksti, gal net liepos pabaigoje, jeigu yra galimybė. Geriau jau rudenį panaudoti augimo reguliatorius, bet, kad augalai gerai pasiruoštų žiemai. Po rugpjūčio 20-osios rapsų geriau nebesėti,“ – pasakoja Gytis.

Pagal dirvožemio našumą Galvanauskai skaičiuoja ir investicijas pasėliams. Prastesniuose laukuose auginamiems augalams netikslinga skirti, pavyzdžiui, maksimalias trąšų dozes, nes derlingumas ten niekuomet nepasieks našių dirvų lygio, tik veltui bus išleisti pinigai. „Potencialas ne visur vienodas, todėl apsimoka daugiau įdėti į našesnius dirvožemius“, – sako Gytis, pridurdamas, kad kviečiams vidutiniškai planuoja investicijas 3 t/ha derliui. Esmė juk ne tonos, o tai, kiek augintojai gauna grąžos, kuri priklauso ir nuo gamtos, ir nuo taikomų technologijų, rinkos kainų. Be to, siekdami sumažinti investicijų į pasėlius riziką Galvanauskai augalus draudžia.