Minimaliai dirbant žemę ir naudojant tų pačių cheminių grupių herbicidus žieminiuose ir vasariniuose javuose, plinta žliūgės, galinčios smarkiai sumažinti pasėlių derlių.

Piktžolės, nuolatinės kultūrinių augalų palydovės, dėl savo genetinės įvairovės labai greitai prisitaiko prie žmonių naudojamų naujovių, taip pat – prie besikeičiančios aplinkos.

Pagrindinė augalų auginimo technologijų naujovė jau ne tokia ir nauja – paprastesnis dirvos dirbimas. Viena vertus, tai labai geras dalykas: saugoma dirvos organinė medžiaga, mažiau eikvojami ištekliai, ypač energiniai. Kita vertus, padidėja kai kurių vienaskilčių (dirvinių smilguolių, vienmečių miglių) ir dviskilčių piktžolių populiacijos. Viena iš tokių dviskilčių piktžolių, kurių labai padaugėjo Lietuvos laukuose – daržinės žliūgės.

Vienos labiausiai paplitusių piktžolių

Daržinės žliūgės – vienmetės, žiemojančios piktžolės, besidauginančios sėklomis, kartais ir vegetatyviai. Pirmieji žiedai susiformuoja praėjus vos 4–5 savaitėms po sudygimo, o sėklos subręsta po 5–7 savaičių. Šiltesnėse vietovėse šios piktžolės gali žydėti ir brandinti sėklas visus metus. Esama duomenų, kad daržinės žliūgės išgyvena ir esant -10 °C šalčiui.

Daržinių žliūgių tėvynė Europa, bet dabar jos tapo vienomis labiausiai paplitusių piktžolių pasaulyje. Šiaurės Europoje ir Baltijos šalyse jos yra vienos pagrindinių žieminių ir vasarinių javų piktžolių. Daržinės žliūgės prisitaikiusios prie mažo šviesos intensyvumo ir gerai auga kultūrinių augalų šešėlyje. Kai kurių autorių duomenimis, žliūgių šaknys auga greičiau nei vasarinių miežių, dėl to efektyviau panaudoja dirvos azotą ir gali gerai konkuruoti su kultūriniais augalais dėl kitų resursų. Dėl to sumažėja kultūrinių augalų derlius ir jo kokybė.

Daržinės žliūgės gali augti įvairiuose dirvožemiuose, bet mėgsta dirvas su dideliu azoto kiekiu ir neutralia pH reakcija (apie 7 pH). Dygsta dirvos paviršiuje ar labai arti jo esančios sėklos. Labai nedaug jų išdygsta iš 2 cm gylio, todėl įterptos giliau žliūgių sėklos nesudygs. Žliūgių sėklos išlieka daigios ilgai – iki 30 metų, o kai kurie autoriai nurodo net 60 metų.

Dar viena ypatybė, leidžianti žliūgėms plisti, yra ta, kad sėkloms nereikia ramybės būklės – subrendusios ir išbyrėjusios gali pradėti dygti. Dygsta sėklos ištisus metus, kai tik susidaro palankios sąlygos.

Lietuvoje buvo tirtas daržinių žliūgių dygimas vasarinių javų pasėlyje ir nustatyta, kad pirmas jų dygimo pikas vasarojuje yra gegužės antras dešimtadienis, o antras – birželio vidurys. Žinoma, dygimas priklauso nuo meteorologinių sąlygų, ypač drėgmės kiekio.

Duomenys apie daržinių žliūgių žalingumą – prieštaringi. Vokietijos mokslininkų duomenimis, ekonominis žalingumo slenkstis – 15–20 augalų žieminių miežių pasėlio kvadratiniame metre. Tyrimų, atliktų Nyderlanduose, duomenimis, 11 vienetų/m² žliūgių cukrinių runkelių pasėlyje jų derlių sumažino 21 proc. Jungtinėje Karalystėje koreliacijos tarp žliūgių skaičiaus ir rapsų derliaus nustatyta nebuvo. Taigi, jeigu šios piktžolės neišplitusios, tai žalos padaro nedaug, bet jei dėl kokių nors priežasčių išplinta – javų derlių gali sumažinti net iki 70–80 procentų.

Atsparumas herbicidų veikliosioms medžiagoms

Dabartinė problema yra ta, kad neariminis dirvos dirbimas, sėjomainos, kuriose vyrauja žieminiai augalai (javai ir rapsai), skatina dirvinių žliūgių populiacijų didėjimą agrocenozėse. Žieminių augalų pasėliuose rudenį išdygusios žliūgės peržiemoja.

Jeigu rudenį javų pasėliuose herbicidai nenaudojami, o pavasarį šių ir kitų piktžolių kontrolei dažniausiai pasirenkami herbicidai – ALS inhibitoriai (sulfonilurėjos (SU) grupės herbicidai, florasulamas), atsiranda nauja problema – šių piktžolių atsparumas naudojamoms veikliosioms medžiagoms. Žliūgių atsparumas herbicidams pirmą kartą registruotas 1988 m. Kanadoje. Mūsų kaimynystėje daržinių žliūgių atsparumas herbicidams registruotas visose šalyse: Danijoje – 1991, Suomijoje – 2013, Latvijoje – 2019 metais. Visur šios piktžolės atsparios pirmiausia ALS inhibitoriams.

ALS inhibitoriai (acetolaktato sintazės slopikliai) plačiai žinomi ir vertinami dėl gerų savybių: mažų naudojamų normų, plataus veikimo spektro, efektyvumo. Deja, panaudojus inhibitorius keletą metų iš eilės, piktžolės tampa atsparios šioms medžiagoms.

Tyrimų su skirtingais herbicidais duomenys

Lietuvoje daržinių žliūgių atsparumas herbicidams tirtas nebuvo. Tačiau vis dažniau pasigirsta ūkininkų nusiskundimų dėl nepakankamai efektyviai veikiančių preparatų, skirtų šioms piktžolėms kontroliuoti. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkų skirtingose Lietuvos vietose daryti herbicidų (jie nurodyti lentelėje) efektyvumo tyrimai parodė, kad kai kuriuose laukuose nei sulfonilurėjos grupės veikliosios medžiagos, nei florasulamas nebekontroliuoja žliūgių.

Minėtais herbicidais žieminių kviečių pasėlis buvo purkštas pavasarį, kviečiams esant BBCH 25–29 tarpsnio (krūmijimosi pabaiga), daržinės žliūgės buvo BBCH 19–32 tarpsnio. Žieminių kviečių pasėliai buvo auginami intensyviai, naudojant rekomenduojamas trąšų normas ir augalų apsaugą nuo lapų ligų. Oro sąlygos purškimo dieną ir meteorologinės sąlygos pavasarį ir vasarą buvo palankios žieminiams kviečiams augti. Tirtų medžiagų efektyvumas nuo daržinių žliūgių buvo vertinamas vizualiai, po purškimo herbicidais praėjus 4 savaitėms. Skirtingų medžiagų efektyvumas nuo šių piktžolių buvo nevienodas (žr. diagramą).

Abiejose vietovėse nuo daržinių žliūgių neefektyvus buvo tribenuron-metilas. Raseinių rajone esančiame lauke neefektyvus buvo ir florasulamas. Net fluroksipiro efektyvumas nuo šių piktžolių siekė 85 proc., o tai tikrai nepakankama, turint galvoje, kad ši veiklioji medžiaga įprastai efektyviai kontroliavo daržines žliūges.

Kokias išvadas galėtume daryti, kaip kontroliuoti šias jau sunkiai įveikiamas piktžoles? Pirmiausia, žinoma, sėjomaina: būtina į ją įtraukti vasarinių augalų. Auginant žieminius javus, būtų gerai herbicidais pasėlius nupurkšti rudenį, ypač pasėtus anksti (iki rugsėjo vidurio). Žinoma, jokiu būdu rudeniniam purškimui nenaudoti sulfuronų – nei registruotų, nei juo labiau neregistruotų. Dar gyva praktika šiuos herbicidus naudoti rudenį, bet jokiu būdu to daryti nereikėtų, nes tai tiesiausias kelias atsparumui atsirasti. Be to, panaudojus šias medžiagas iš rudens, pavasarį jau nebėra ką naudoti: išgyvenusios daržinės žliūgės suauga į tankius kilimus, kurie sunkiai pasiduoda net ir purškiant fluroksipirą.

Taigi, herbicidus reikia naudoti labai atsakingai, o piktžolėtumo problemas pirmiausia spręsti kitais būdais.