Skirtingų rūšių augalams reikia nevienodo maisto medžiagų kiekio, kurį augalai gauna iš mineralinių ir organinių trąšų. Derinant tręšimą jomis galima geriau išnaudoti augalų ir dirvožemio potencialą jo nenualinant.

Augalų produktyvumą lemia daugelis veiksnių, tokie kaip: augalo rūšies ir jo veislės savybės, dirvožemio cheminės ir fizikinės savybės, pasirinkta auginimo technologija, meteorologinės sąlygos. Augalams, kaip ir kiekvienam gyvam organizmui, gyvybei palaikyti ir produkcijai išauginti reikia įvairių maisto medžiagų.

Maisto medžiagos skirstomos į makroelementus: azotas (N), fosforas (P), kalis (K), kalcis (Ca), siera (S), magnis (Mg), kurių augalams reikia iš dalies daugiau. O mikroelementų, tokių kaip: boras (B), varis (Cu), manganas (Mn), cinkas (Zn), molibdenas (Mo), kobaltas (Co), geležis (Fe), jodas (I), selenas (Se) ir kt., augalai naudoja labai mažai, bet jie svarbūs augimui, vystymuisi ir produktyvumo potencialui realizuoti. Taigi, visi makro- ar mikroelementai yra reikalingi augalų augimo ir vystymosi cikle ir kitas elementas jo pakeisti negali, o maisto elementų prieinamumą dirvožemyje augalams nulemia dirvožemio pH rodiklis.

Kiek maisto medžiagų reikia augalams

Pagrindinių makroelementų – azoto (N), fosforo (P), kalio (K) reikia visiems augalams, tik skiriasi konkrečios rūšies poreikiai. Sudarant tręšimo planą, dažniausiai skaičiuojama, kiek kilogramų elemento veikliosios medžiagos reikės norint užauginti 1 toną produkcijos, kitaip tariant, kiek augalas gali pasisavinti maisto medžiagų. Skaičiuojant reikia atsižvelgti ir į dirvožemio turtingumą maisto medžiagų, buvusį priešsėlį, ar tręšta organinėmis trąšomis. Skirtingiems augalams reikia nevienodai įvairių makroelementų (žr. lentelę).

Žiemkenčių tręšimo tikslai

Pavasarį pirmiausia skubama tręšti peržiemojusius žieminius javus ir rapsus, vėliau ateina eilė ir vasarinių augalų tręšimui prieš sėją ar, naudojantis šiuolaikinėmis technologijomis, taupant laiką ir išteklius, tręšimui per sėją. Skaičiuojama, kad apie 30 proc. azoto pasėliai gauna iš dirvos, o 70 proc. − iš mineralinių trąšų.

Žieminiai augalai tręšiami atsinaujinus jų vegetacijai, dažnai taikant dviejų ar trijų kartų tręšimą – atsižvelgiant į pasirinktą ūkio strategiją ir pasėlio būklę. Efektyvi žieminių kviečių mityba azotu pavasarį krūmijimosi tarpsniu didina susiformavusių ūglių, bamblėjimo tarpsniu – produktyvių stiebų skaičių, grūdų formavimosi tarpsniu – grūdų kokybę. Teigiama, kad žieminiai kviečiai iki bamblėjimo pradžios sunaudoja apie 40 proc. viso jiems reikalingo azoto.

Žieminiai rapsai pavasarį patręšiami 2−3 kartus, tik svarbu nepamiršti, kad jie reiklūs sierai, tad azoto trąšose turėtų būti ir pakankamai sieros. Siekiant efektyviai realizuoti rapsų produktyvumo potencialą, svarbu panaudoti ir boro turinčias skystas trąšas.

Kiek trąšų reikia vasarojui

Vasariniai javai: avižos, miežiai, kviečiai ir kvietrugiai tręšiami prieš sėją arba trąšos įterpiamos per sėją. Avižos ir miežiai geriau geba pasiimti maisto medžiagas iš dirvožemio nei vasariniai kviečiai, tad juos tręšti mineralinėmis trąšomis reikia mažiau nei pastaruosius. Pagal planuojamą potencialų derlingumą apskaičiuotas trąšų kiekis gali būti pasėliui išbertas per vieną ar per du kartus. Vasariniai kviečiai gali būti pamaitinti per 2–3 kartus: NPK prieš sėją (azoto bent 50 proc. suplanuotos normos) ir vėlesniuose augimo tarpsniuose (krūmijimosi, bamblėjimo).

Pupiniams (ankštiniams) augalams: žirniams, pupoms azoto trąšų reikia tik pradiniuose augimo etapuose. Rekomenduojama prieš sėją žirnius patręšti 30−45 kg ha^-1 N veikliosios medžiagos, o fosforo ir kalio − pagal lentelėje pateiktus rodiklius ir planuojamą pasiekti derlingumą.

Pupos, kaip ir žirniai, dėl gumbelinių bakterijų geba apsirūpinti azotu iš atmosferos, tad panaši kaip ir žirnių azoto trąšų norma gali būti išberta prieš sėją. Pupoms fosforo ir kalio reikia šiek tiek daugiau.

Tam, kad susiformuotų gumbelinės bakterijos pupinių augalų šaknyse, reikia molibdeno (Mo). Jo dažniausiai trūksta rūgščiuose ir lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.

Organinių trąšų nauda augalams ir dirvožemiui

Be mineralinių trąšų, svarbios ir organinės trąšos. Nuo seno žinoma organinių trąšų – mėšlo (skysto ir kraikinio) − nauda dirvožemio savybėms ir augalų produktyvumui.

Keičiantis technologijoms, šių dienų rinkoje galima rasti įvairiausių skirtingos kilmės organinių produktų, skirtų augalams tręšti. Tai granuliuotas mėšlas, per biodujų gamybą susidarantys biosubstratai (skystas ir separuotas), įvairūs kompostai (žaliųjų atliekų, perdirbtų produktų ir t. t.).

Pirmaisiais metais augalai gali pasisavinti iki 25 proc. organinėse trąšose esančių elementų. Be to, organinės medžiagos pagerina dirvožemį: pagerėja jo struktūra, lengvose dirvose geriau sulaikoma drėgmė.

Bandymai derinant mineralines ir organines trąšas

Naudojant organines ir papildomai tręšiant mineralinėmis trąšomis, galime pagerinti augalų mitybos sąlygas, sumažinti mineralinių trąšų poreikį ir išlaikyti stabilų derlingumą. Tą parodė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto (LAMMC ŽI) Vokės filiale atliktų tiksliųjų lauko eksperimentų rezultatai lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemyje auginant vasarinius miežius (2021 m.) ir avižas (2022 m.).

Bandymuose tręšimui buvo naudojamos įprastos NPK mineralinės, organinės trąšos (komposto granulės) ir įvairūs jų deriniai. Kompostas buvo pagamintas iš panaudoto grybų auginimo substrato, medžio pjuvenų, kraikinio mėšlo ir augalinių atliekų. Papildomam tręšimui per lapus buvo panaudotos seleno („Forter“) ir silicio („Optysil“) turinčios skystosios trąšos. Organinės ir mineralinės trąšos buvo išbertos prieš vasarinių javų sėją.

Eksperimentuose buvo skirtingi variantai – panaudotos tik mineralinės trąšos, tik organinės trąšos, ir variantai, kai tręšta organinėmis trąšomis ir papildomai – mineralinėmis azoto trąšomis. Skystos trąšos naudotos papildomam tręšimui per lapus, 0,5 l/ha norma. Seleno trąšos naudotos du kartus per vegetaciją – krūmijimosi ir bamblėjimo tarpsniais, o silicio trąšomis augalai purkšti tris kartus per vegetaciją – krūmijimosi, bamblėjimo tarpsniais ir prieš žydėjimą.

Bandymų rezultatai parodė, kad geriausi javų derlingumo rezultatai pasiekti variantuose, kuriuose panaudotos organinės ir mineralinės azoto trąšos, arba tik mineralinės trąšos. Variantuose, kuriuose naudotos vien tik organinės trąšos, derlingumas buvo mažesnis nei kituose. Tokius rezultatus galėjo lemti tai, kad, naudojant vien tik organines trąšas, augalams intensyvaus augimo tarpsniais stinga maisto medžiagų, dėl to suformuojamas mažesnis augalų produktyvumo elementų – produktyvių stiebų, grūdų skaičius.

Papildomai patręšus skystomis mikroelementinėmis trąšomis galima praturtinti augalus. Skystos seleno trąšos padidino seleno kiekį nuo 2 iki 3 kartų tiek grūduose, tiek biomasėje (šiauduose). Vasariniuose miežiuose panaudojus seleno trąšas, seleno kiekis grūduose siekė nuo 0,25 mg/kg iki 0,32 mg/kg, o netręštuose variantuose šis rodiklis neviršijo 0,1 mg/kg.

Avižose seleno kiekis varijavo nuo 0,08 mg/kg juo netręštuose laukeliuose iki daugiau kaip 0,29 mg/kg papildomai selenu patręštuose laukeliuose. Silicio trąšos esmingesnės įtakos augalų produktyvumui neturėjo. Be tręšimo, augalų produktyvumą neretai lemia ir meteorologinės sąlygos per vegetaciją. Jos gali veikti ir panaudotų priemonių efektyvumą.

Planuojant tręšimą reikėtų racionaliai įvertinti dirvožemio ir augalų potencialus, kad būtų pasiektas rentabilus derlingumas. Geriau maksimalus ūkio pelningumas nei maksimalus, bet labai brangus derlingumas.