Baltasis (sklerotinis) puvinys – viena žalingiausių rapsų ligų. Derliaus nuostolius gali padėti sumažinti ne tik fungicidai, bet ir profilaktinės priemonės.

Ligos sukėlėjo Sclerotinia sclerotiorum užkratas pasėlyje, šiltas ir drėgnas oras rapsams žydint sukelia baltojo (sklerotinio) puvinio riziką. Ankstyva infekcija ir vyraujantys lietingi orai iki žydėjimo ir per žydėjimą rapsų sėklų derlių gali sumažinti iki 50 procentų. Viena svarbiausių užduočių rapsų augintojams – apsaugoti pasėlius nuo šios ligos. Suprasdami jos vystymosi ciklą ir rizikos veiksnius galime sumažinti sklerotinio puvinio išplitimą ir daromą žalą.

Kaip plinta sukėlėjas

Sklerotinio puvinio sukėlėjas Sclerotinia sclerotiorum formuoja užkrėstame rapsų stiebe skleročius, kurie nuimant derlių patenka į dirvą. Patogeno skleročiai žiemoja dirvoje. Jie ten gyvybingi išlieka 5 ar daugiau metų. Skleročiams sudygti būtina sąlyga – dirvos drėgmė ir teigiama temperatūra (> 10 °C). Skleročiams dygstant patogenas gali tiesiogiai užkrėsti augalus, tačiau dažniausiai infekcija išplinta skleročiui suformavus vaisiakūnius apotecius. Kiekvienas apotecis paleidžia į orą nuo kelių metrų ar net kelių kilometrų, jeigu būna labai vėjuota, debesuota. Todėl liga gali išplisti židiniais lauke ir dažniausiai pasiskirsto netolygiai.

Askosporoms sudygti ir augalui užsikrėsti reikia lietaus ir labai drėgno oro. Todėl dažnas lietus ankstyvą pavasarį tam palankus. Infekcija sunkiau išplinta, kai oro temperatūra siekia +30 °C ir daugiau. Sklerotiniu stiebo puviniu augalai užsikrečia per žydėjimą, kai askosporos nusileidžia ant rapsų žiedlapių, kurie krenta ir įstringa prie stiebo, paprastai lapo pažastyje. Tai – palankiausia vieta askosporoms sudygti. Nuo rapsų žiedų nukritę senstantys žiedlapiai ir žiedadulkės – patogeno maisto šaltinis.

Nuo žiedlapių sporos gali užkrėsti stiebą, lapus arba ankštaras.

Kaip pažinti ligą?

Pirmieji ligos simptomai pasireiškia rapsų žydėjimo pabaigoje ar brendimo tarpsniu. Praėjus dviem ar trims savaitėms po užsikrėtimo, ant lapų, pagrindinių stiebų ir šakų, ankštarų išryškėja minkšti vandeningi pažeidimai arba labai šviesiai rudos pakitusios vietos. Pažeidimai plečiasi, tampa pilkšvai balti ir gali turėti neryškių koncentrinių žymių.

Rapsai ligos apimtais stiebais nuvysta, subręsta per anksti, tad žaliame pasėlyje išryškėja balti augalai. Užkrėstų augalų stiebai ilgainiui išblunka, tampa maisbalkšvi, ligos apimti augalo audiniai linkę lengvai subyrėti.

Ligai plintant skleročiai susiformuoja negyvų stiebų viduje. Dėl šių pažeidimų sutrinka maisto medžiagų kilimas augalu aukštyn.

Jeigu liga užsikrečiama vėlesniu žydėjimo tarpsniu, pažeidimai apsiriboja šoninėmis šakomis ir daro daug mažiau žalos derliui. Ligoti augalai gali išauginti mažiau ankštarų, būna mažiau sėklų vienoje ankštaroje arba jos būna mažos, susitraukusios. Tokios sėklos išpučiamos iš kombaino kuliant.

Ligos mastas priklauso nuo to, ar užkrėsti pagrindiniai stiebai, ar ir šakos, kokiame žydėjimo etape užsikrečiama.

Rizikos veiksniai:

• nesilaikoma sėjomainos, kai rapsai auginami dažnai tame pačiame lauke;
• veislių jautrumas;
• gausus tręšimas azoto trąšomis;
• minimalus žemės dirbimas;
• krituliai, didelė santykinė oro drėgmė, besilaikanti drėgmė augaluose per jų žydėjimą;
• dirvos drėgmė;
• tankus pasėlis;
• augalo augimo tarpsnis: didesnė rizika užsikrėsti iki žydėjimo vidurio;
• skleročių užkratas pasėlyje.

Smarkiai užkrėsti pasėliai dažnai išgula, juos sunku nupjauti kuliant.

Išbalusiems sergančių augalų stiebams suskilinėjus, išauga baltas pelėsis. Stiebo viduje matyti įvairaus dydžio juodi skleročiai – grybo vaisiakūniai. Jie gali būti maži ir apvalūs, kaip rapsų sėklos, arba iki 2 cm ilgio, cilindriniai, kiaušiniški, netaisyklingos formos. Esant drėgnoms aplinkos sąlygoms, skleročiai ir baltasis pelėsis gali atsirasti ant užkrėstų augalų paviršiaus. Nuimant derlių skleročiai iškuliami kartu su sėklomis arba lieka lauke.

Profilaktinės priemonės

Sėjomaina. Rapsai į tą patį lauką turėtų grįžti mažiausiai po 3, geriausiai – po 4–5 metų, nes dirvoje skleročiai išlieka gyvybingi 4–5 ir daugiau metų. Skleročių gyvybingumas dirvoje sumažėja į sėjomainą įtraukus javų ar varpinių žolių, kurie neserga šia liga.

Dirvos dirbimas. Minimalaus žemės dirbimo ar bearimės žemdirbystės sąlygomis ligų pažeistos augalų liekanos lieka dirvos paviršiuje, todėl kitais metais atsiranda didesnė patogenų išplitimo augaluose rizika. Taikant šias dirvos dirbimo technologijas labai svarbu jas derinti su tinkama augalų kaita.

Sėklos norma. Pasėjus augalus didesniais tarpais sumažėja mikroklimatinių sąlygų įtaka baltajam puviniui plisti.

Piktžolių naikinimas. Piktžolės yra vienas iš infekcijos šaltinių, todėl laiku atliekama tinkama kontrolė mažina baltojo puvinio plitimo riziką.

Veislių genetinė tolerancija ir atsparumas. Yra skirtingo jautrumo baltajam puviniui rapsų veislių. Kai kurios jų toleruoja ligą, tačiau nė viena nėra visiškai atspari. Vengti gausaus rapsų tręšimo azoto trąšomis. Susiformavus vešliai lapijai susidaro palankus mikroklimatas grybo askosporoms sudygti ir užkrėsti augalą.

Fungicidų naudojimas

Vienas efektyviausių būdų užkirsti kelią sklerotinio puvinio protrūkiui rapsų pasėliuose yra fungicidai. Juos naudoti ekonomiškai naudinga tik esant didelei santykinei oro drėgmei, vyraujant lietingiems orams per rapsų žydėjimą. Kai tvyro sausas oras, purškimo rekomenduojama atsisakyti arba naudoti minimalias registruotų produktų normas.

Fungicidai dažniausiai naudojami, kai žydi 20–50 proc. augalų, atsižvelgiant į oro sąlygas tuo metu. Optimalus fungicido naudojimo laikas yra žydint 30 proc. augalų, kai pradeda kristi pirmieji žiedlapiai.

Lietuvoje dabar registruoti 44 pavadinimų fungicidai, skirti rapsų apsaugai nuo baltojo puvinio. Į šių fungicidų sudėtį įeina 11 veikliųjų medžiagų. 32 registruoti fungicidai turi tik vieną veikliąją medžiagą, kiti yra mišiniai. Komercinių produktų pasirinkimas platus, be to, galima patiems augintojams pagal poreikį pasiruošti darbinių mišinių.

Mažėjant veikliųjų medžiagų asortimentui vis dažniau kalbama apie atsparumo problemas daugelyje žemės ūkio augalų. FRAC (Atsparumo fungicidams veiksmų komiteto) duomenimis, patogenų atsparumo rizikos sąraše baltojo puvinio sukėlėjas Sclerotinia sclerotiorum priskiriamas prie mažos atsparumo rizikos patogenų. Tokiu atveju ligų kontrolės veiksmingumą lemia naudojami fungicidai ir optimalus purškimo laikas.

Kiekvieni metai – vis naujas derliaus sezonas ir nauji iššūkiai, kuriuos sustiprina besikeičiančios klimato sąlygos. Tik kompleksiškas požiūris į naudojamų priemonių visumą gali padėti mažinti baltojo (sklerotinio) puvinio išplitimo riziką.