Kupranugariai yra vieni svarbiausių gyvulių Arabijos pusiasalyje. Šie naminiai gyvūnai duoda pieno, mėsos, vilnos. Jungtiniuose Arabų Emyratuose įvairiems tikslams auginama beveik 0,5 mln. kupranugarių.

Kupranugariai Arabijos pusiasalyje auginami daugiau nei 3 500 metų. Tai Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) pasipasididžiavimas, svarbi aprūpinimo maistu ir ekonomikos dalis. Kupranugarių lenktynės, taip pat gražiausio kupranugario rinkimai – neatskiriama šalies kultūros ir pramogų dalis.

Šiuo metu didžioji dalis viso pasaulio kupranugarių yra naminiai gyvūnai, tarp jų dominuoja vienkupriai (lot. Camelus dromedarius).

Al Aino kupranugarių turgus

Abu Dabio emyrate, netoli sienos su Omanu esančiame Al Aine, išlikęs tradicinis kupranugarių turgus. Gyvuliai čia atvežami iš įvairių JAE dykumų fermų, taip pat prekiaujama ožkomis ir avimis. Lietuvio akiai toks turgus – tarsi nuolat veikianti gyvūnų paroda.

Al Aino kupranugarių turgus leidžia pasinerti į tradicinę autentišką arabų kultūrą, JAE paveldą. Čia galima pamatyti veislinių, pieninių ir mėsinių kupranugarių, taip pat jaunų gražuolių, kurie auginami kaip lenktyniniai ar jojamieji kupranugariai.

Turguje sutikau čia dirbantį Asil’į. Iš Afganistano kilęs ūkininkas dabar prižiūri ir į turgų iš įvairių dykumos fermų suveža kupranugarius. Visi turgaus darbuotojai ir prižiūrėtojai yra atvykėliai iš kitų šalių – imigracija į JAE dėl geresnio atlyginimo iš neturtingų Azijos šalių, Šiaurės Afrikos, yra milžiniška.

„Kupranugarių ūkiai Emyratuose yra įvairaus dydžio. Vidutiniškai ūkyje laikoma po 50, 80 ar daugiau kupranugarių. Bet yra ir labai stambių ūkių, kuriuose auginama keli šimtai gyvulių“, – žiniomis dalijosi Asil’is.

Vieni kupranugariai auginami mėsai, kiti – pienui, vilnai, dar kiti – jojimui. Asil’is sako, kad daugiausia turguje parduodama mėsai skirtų kupranugarių. „Štai šių atjunkytų, metų laiko kupranugarių mėsa pati skaniausia“, – rodo liaunus vienkuprius, kurie prie dėmesio, regis, pripratę – mielai pozuoja ir net leidžiasi glostomi. Vienkupriai nėra agresyvūs – piktesni jie būna tik poravimosi laikotarpiu, o šiaip suerzinti gali nebent spjauti.

Turguje priešais mėsinių aptvarą laikomos pieninės kupranugarės, o šalia – ir mamos su jaunikliais. Rūpesčių, prižiūrint prieauglį, netrūksta. Štai vieną jauniklį prižiūrėtojui tenka girdyti iš buteliuko. Kol jis rūpinasi mažyliu, mamų aptvare kyla sujudimas – tenka išnešti ką tik nugaišusį jauniklį.

Kupranugarės melžiamos dukart per parą. Per kiekvieną melžimą, pasakoja Asil’is, primelžiama vidutiniškai iki 7 l pieno, bet literatūroje rašoma, kad produktyviausios kupranugarės, nelygu šėrimas, gali duoti iki 20 l per parą.

Lytiškai kupranugariai subręsta maždaug 3 metų, patelių nėštumas trunka 12–14 mėn., jos veda po vieną jauniklį. Asil’is tikina, kad vidutiniškai kupranugariai gyvena apie 25 metus, nors oficialiai nurodoma, kad jų vidutinis amžius 35–45 metų. Suaugę vienkupriai sveria iki 600–700 kilogramų.

Su praktinėmis kupranugarių auginimo subtilybėmis supažindinęs Asil’is pasakojo, kad ūkiuose kupranugariai dieną laisvai ganosi dykumoje, nakčiai uždaromi į aptvarus. Tvartų jiems nereikia – Emyratuose tropinis klimatas, karšta ir sausa čia visus metus.

Kupranugarių gyvensenos ypatumai

Dykumoje pristaikę gyventi kupranugariai maistui neišrankūs, ilgai gali būti negėrę. Tai augalėdžiai atrajotojai, ganosi po 6–8 val. ir atrajoja dar 6–8 val. kiekvieną dieną. Didelės, kietos lūpos leidžia kupranugariams skainioti sausą ir dygliuotą dykumos augmeniją. Nors dykumoje kai kur galima rasti žolės, daugiausia jiems tenka skabyti krūmų ir medžių šakeles. Ūkiuose laikomiems kupranugariams tenka ieškoti papildomų pašarų, šieno. Pasak Asil’io, šienas JAE ūkiuose auginamiems gyvuliams importuojamas iš Omano ir tolesnių valstybių, netgi iš JAV.

Labai svarbi kupranugariams druska – jos reikia daug daugiau negu galvijams ir avims.

Kupros ant nugaros sudarytos iš riebalinio audinio, kurį gyvulio organizmas panaudoja kaip energinę medžiagą. Badaujančio kupranugario kupra sunyksta, pasidaro gležna. Sočiajam kupra suteikia galimybę nukeliauti iki 100 dykumos mylių (160 km) be vandens. Didelės, storos pėdų pagalvėlės šiems gyvūnams padeda eiti nelygioje uolėtoje vietovėje ir per dykumos smėlį.

Kupranugariai beveik neprakaituoja, net kai dykumos temperatūra siekia 50 °C, todėl pasisavinę pakankamai skysčių gali juos išsaugoti ilgą laiką. Vandenį jie sugeria kaip kempinė: labai ištroškęs gyvūnas gali išgerti daugiau kaip 100 l vandens vos per 10 minučių.

Vienintelė tokia ligoninė pasaulyje

Dubajuje veikia vienintelė pasaulyje kupranugarių klinika. Ji atidaryta 2017 m., o jos poreikį rodo nuo 20 iki 30 vietų išplėstos pacientų priėmimo galimybės. Per pastarąjį dešimtmetį kupranugarių skaičius JAE beveik padvigubėjo.

Kupranugarių produkcija itin vertinama

Nepaisant to, kad maistui kupranugariai neišrankūs ir jų racionas ne toks, kaip pieninių galvijų, jų pienas laikomas labai vertingu – turi daug vitaminų, mineralų, imunoglobulinų, jame gausu riebalų ir baltymų, o laktozės, palyginti su karvių pienu, kupranugarių pienas turi mažiau. Beduinai visada tikėjo gydomosiomis šio pieno savybėmis, neatsitiktinai kupranugarių pienas dažnai vadinamas baltuoju dykumų auksu.

Literatūroje teigiama, kad pagal maistinę vertę ir skonį kupranugarių mėsa nenusileidžia jautienai, o vertingiausios yra jaunų, gerai šeriamų individų skerdenos. Kupranugario mėsa yra dietinis produktas, nes joje nėra vidinių riebalų sluoksnių. Tačiau grynas riebalų sluoksnis yra kuproje. Kupranugario mėsoje gausu fosforo, kalio, geležies, vitaminų B1, B2, B9, PP, C, E ir A.

Regis, kupranugarienos kada panorėjęs nenusipirksi ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose – Dubajaus turgaus vitrinose mačiau jautienos, avienos, ožkienos, o kupranugarienos skyriai buvo tušti.

Gyvų kupranugarių kilogramo kaina JAE praėjusiais metais svyravo maždaug nuo 4 iki 6 eurų.

Galėtų prisitaikyti ir Lietuvos ūkiuose

Lietuvoje registruota 16 kupranugarių, tačiau jie naudojami tik kaip egzotiniai, o ne ūkiniai gyvūnai.

LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė sako, kad dvikupriai kupranugariai (lot. Camelus bactrianus) galėtų adaptuotis prie mūsų šalies klimato sąlygų ir juos įmanoma būtų auginti ūkiuose, nes jie kilę iš Centrinės Azijos, kur žiemos itin atšiaurios. Vienkupriams, kurie, teigiama, kilę iš Afrikos ir Arabijos pusiasalio, Lietuvos klimatas būtų per šaltas.

Žinomas alpakų augintojas ir mini zoologijos sodo Dargaičiuose (Šiaulių r.) įkūrėjas Raimondas Neverdauskas šiuo metu laiko du jaukius, jojamuosius dvikuprius kupranugarius. Augintojo patirtis rodo, kad Lietuvoje gali gyventi ne tik dvikupriai, bet ir vienkupriai kupranugariai – anksčiau turėjo ir vienkuprį, tačiau per rują jis būdavo gana piktas, tad pardavė. Vis dėlto minties laikyti ir vienkuprius R. Neverdauskas neatsisakė, ateinančią vasarą planuoja įsigyti ir jų porelę, nors rasti tinkamų nekastruotų, gero charakterio gyvūnų nėra lengva.

„Dvikupriai šalčių visai nebijo. Mes jiems skyrėme tvartelį miegui. Bet durys žiemą vasarą atviros ir, kai nori, jie gali sniege gulėti. Vienkupriams mūsų klimatas šaltokas, maniškis visą žiemą praleido tvarte ir į lauką nelindo. Vis dėlto ir jie Pašarai kurpranugariams į JAE yra importuojami Veislinės kupranugarės su jaunikliais ir mėsiniai kupranugariai Al Aino turguje gali gyventi mūsų klimato sąlygomis, tai rodo latvių pavyzdys“, – sako R. Neverdauskas.

Šiaurės Latvijoje įkurtame Cesio kupranugarių parke „Rakši“ jau dešimt metų laikoma apie 10 vienkuprių, kurie visiškai adaptavosi ir veda jauniklius.

Ar būtų įmanoma kupranugarius laikyti kaip ūkinius gyvūnus Lietuvoje? „Tikrai įmanoma, – atsako R. Neverdauskas, kupranugarių fermas iš arti matęs Kazachstane. – Kupranugaris iš tiesų labai naudingas gyvūnas, jo produkcija vertinga. Ir priežiūra paprasta. Sunku pasakyti, ar Lietuvoje atsirastų norinčiųjų įsigyti kupranugarių fermą, pabandyti juos laikyti dėl pieno ar mėsos, bet tikiu, kad atsiras ketinančių tai išbandyti.“