Jau kurdamas mėsinių galvijų ūkį Mindaugas Kinderis žinojo, kad ras būdų, kaip dirbti pelningai. Per gana trumpą laiką jaunas ūkininkas pažengė labai toli, įvykdė ir vykdo ne vieną projektą. Tai padeda siekti svarbiausio tikslo – auginti gerus galvijus ir gaminti kokybišką jautieną.

Mindaugas Kinderis užaugo Anykščių šilelio apsuptyje. Tėvai nebuvo ūkininkai, bet jis nemažai laiko praleisdavo pas močiutę Rokiškio rajone, gamta visada buvo jam svarbi. Todėl baigęs ekonomikos studijas M. Romerio universitete ieškojo širdžiai mielos veiklos, nenorėjo dirbti vien su skaičiais.

„Trejus metus buvau sofos ūkininkas, – pripažįsta Mindaugas. – Bet domėjausi žemės ūkiu, važinėjau į mokymus, sužinojau apie mėsinių galvijų auginimą ir išgirdau apie Leliūnuose parduodamą ūkį.“

Gavęs paskolą ūkiui įsigyti Mindaugas pradėjo aktyvų ūkininkavimo laikotarpį – sofos ūkininko laikas baigėsi. Per 10 veiklos metų išplėtė, išgrynino limuzinų veislės bandą, gavo ekologinio ūkio sertifikatą, pradėjo gaminti mėšlo granules, atidarė mėsos cechą.

Intensyvios veislės galvijus augina ekstensyviai

Leliūnuose M. Kinderis įsigijo 27 limuzinų veislės ir mišrūnes telyčias, ūkinius pastatus su tvartu, 40 ha žemės. Pradžia buvo sunki, trūko žinių. Teko mokytis, gilintis į visai naujus dalykus. Užtruko, kol surinko gerą ir patikimą darbuotojų komandą.

Ne kartą gelbėjo išsilavinimas, kai reikėjo skaičiuoti ir įvertinti vieno ar kito sprendimo ekonominę naudą. Mindaugas pats rašo projektus ES paramai gauti.

Tik prieš 2–3 metus jis baigė brokuoti prastesnės veislinės vertės karves ir išsigrynino motininę bandą, kurią didino iš savo ūkyje atvestų telyčių. Bulius reproduktorius atsivežė iš Prancūzijos.

Mindaugas iškart planavo, kad prekiaus jautiena. „Jeigu nori gyventi iš gyvų galvijų, turi būti stambus žaliavos tiekėjas. Nenorėjau eiti tuo keliu. Pasirinkau mažesnę bandą ir pridėtinės vertės kūrimą. Tad dabar ir patys skaniai valgome, ir su kitais pasidalijame“, – apie savo verslo modelio pasirinkimą kalbėjo ūkininkas.

Limuzinų veislė jam patinka – karvės pieningos, turi stiprų motinystės instinktą, galvijai ne per stambūs, o mėsa viena iš labiausių vertinamų.

„Lietuvoje esame išskirtiniai, nes intensyvios veislės galvijus auginame ekstensyviai, šeriame tik šienu ir šienainiu. Užauginta ant žalienų jautiena yra visai kitokia, o mums mėsos kokybė ir yra svarbiausia“, – paaiškina Mindaugas.

Užtat pievoms jis skiria labai didelį dėmesį, jas nuolat atsėja – geriau vešli, kokybiška žolė mažesniame plote, negu prastesnė didesniame. Be to, kadangi gyvuliai negauna miltų, žoliniai pašarai turi būti aukščiausios kokybės.

Žindenės su jaunikliais laikomos ant gilaus kraiko rekonstruotame tvarte su mociono aikštele. Tvartas kreikiamas dukart per savaitę, o valomas, kai gyvuliai išgenami į ganyklas. Buliukai laikomi tentiniuose angaruose.

Anksčiau dalį atjunkytų veršelių Mindaugas parduodavo. Bet kai šiemet atidarė mėsos išpjaustymo cechą, visi lieka ūkyje. Šiek tiek galvijų parduoda veislei.

Suprasdamas gyvulių laikymo sąlygų ir gerovės reikšmę Mindaugas stengiasi, kad jie nepatirtų streso, būtų paėdę ir nuolat turėtų pašarų, mineralų. Todėl ir bandos sveikatingumas geras. „Pirmenybę teikiu profilaktikai, o ne gydymui. Pasitaiko visko, bet rajone turime labai gerą veterinarijos gydytoją Audrių Kimontą“, – sako galvijų augintojas.

Iš mėšlo gamina granules

Praėjusiais metais M. Kinderio ūkyje, pasinaudojus ES parama, paleista mėšlo kompostavimo ir granuliavimo įranga. Kadangi jis žemės nearia, mėšlą gali tik iškratyti ant pievų, o iš to naudos jokios, viskas išgaruoja. Tad ieškojo būdų, kaip aplinkai palankiu būdu tvarkyti mėšlą.

„Rinkausi tarp biodujų ir kompostavimo. Biodujoms per mažas ūkis, todėl, padedamas VDU Žemės ūkio akademijos mokslininko dr. Juozo Pekarsko, ėmiausi mėšlo kompostavimo ir granulių gamybos projekto“, – pasakoja Mindaugas apie investiciją.

Jis džiaugiasi, kad ganyklos, patręštos mėšlo granulėmis, tapo daug našesnės. Be to, nereikia vargti dėl mėšlo tvarkymo taisyklių ir nebus teršiama gamta. Kol kas visas granules sunaudoja savo ūkyje, bet ateityje ta pati įranga galės gaminti, tarkime, ir šiaudų granules, jeigu bus paklausa.

Ūkyje – visa nuo lauko iki stalo grandinė

Pradėjęs ūkininkauti Mindaugas pirko skerdimo, mėsos išpjaustymo paslaugas, bet jų kokybė ne visada tenkino, teko nudegti. Kadangi kiekviena klaida gamybos procese gadina mėsos kokybę, gali perniek paversti dvejų metų darbą.

„Supratau, kad atsakyti už savo produkciją galėsiu tik tada, kai pats sukursiu visą grandinę nuo lauko iki stalo. Vien dėl to verta turėti savo mėsos cechą. Tiekiame išskirtinės kokybės mėsą, todėl jokių klaidų gamybos procese negali būti“, – teigia ūkininkas.

Skerdyklą ir mėsos cechą rekonstruotose patalpose M. Kinderis įsirengė kartu su kaimynu, pasinaudoję KPP bendradarbiavimo priemone. „Reikia judinti kooperaciją. Manau, didžiausia Lietuvos ūkininkų problema – kad nesame kooperuoti. Kai esi tik žaliavos gamintojas, dėl mažos derybinės galios dažnai lieki kvailio vietoje. O Vakaruose dauguma ūkininkų naudojasi įvairiomis kooperacijos formomis, kooperatyvai yra ir didžiausios perdirbimo įmonės“, – kooperacijos nauda neabejoja limuzinų augintojas.

Skerdžiami kastruoti buliukai – jų mėsa kokybiškesnė. Kadangi jie vėliau bręsta, vėliau pradeda auginti riebalus, iki realizuojamo 600–700 kg svorio auginami ilgiau – dvejus metus. Kas mėnesį skerdžia po du jautukus, ateityje pardavimų apimtis tikisi didinti.

Mėsa sausai brandinama 21 ir 28 dienas. Mindaugas stebisi, kad brandintos mėsos negali smulkinti – viename reglamentų įrašyta, kad tai galima daryti tik 7 dienas po gyvulio paskerdimo. „Keistas draudimas. Brandinta mėsa labai vertinama, o smulkinti jos negalima“, – trauko pečiais augintojas.

Jautiena prekiauja tiesiai iš ūkio, jau buriasi savas klientų ratas. Mėsą jiems veža maždaug 100 km spinduliu. Dalį gyvulių M. Kinderis parduoda ir perdirbėjams. „Visiems paskambinu, padarau aukcioną – kuris daugiau moka, tam ir parduodu“, – sako jis.

Dešimt metų veislinio darbo davė rezultatų

Dalis karvių kergiamos natūraliai su buliumi, dalis – sėklinamos. Ūkyje vyksta sezoninis veršiavimasis žiemą–pavasarį, kol gyvuliai tvarte.

Spermą perka Prancūzijoje, kol kas tik iš Lano (Lanaud) kontrolinio auginimo stoties, bet žada išbandyti ir kitus tiekėjus. Sėklinamos anksčiausiai apsiveršiavusios žindenės, o kitos kergiamos natūraliai su buliais. Kartu su LSMU Gyvulininkystės institutu dalyvavo EIP projekte – telyčios buvo sėklinamos rujoms stebėti naudojant boliusus.

Kai prasideda veršiavimosi sezonas, darbas ūkyje tampa intensyvesnis, reikia ir naktį keltis – kas 4 val. tikrinti, ką rodo veršiavimosi gardų vaizdo kameros. Taip budi nuo tada, kai 6 žindenėms kasmet po veršiavimosi iškrisdavo gimda. „Praėjus 2–3 valandoms po veršiavimosi jos pradėdavo stangintis, išstumdavo gimdą. Atradome priežastį – karvės juto skausmą. Tad suleisdavome vaistų nuo skausmo ir problemos neliko“, – patirtimi dalijasi augintojas.

Jis pats, esant reikalui, priima veršelius, stengiasi prižiūrėti, kad kuo greičiau jauniklis pažįstų ir gautų krekenų. Bet sunkesnių veršiavimųsi problemas išsprendė selekcijos būdu. Agresyvesnius galvijus brokuoja – jeigu tik kuris parodo nepriimtiną charakterį, jo bandoje nelaiko.

„Tai veislininkystė – jeigu nedarysi atrankos, žemyn nueisi greitai. O išsigryninti bandą ilgas procesas, aš užtrukau 10 metų“, – sako Mindaugas, per dešimtmetį neblogai įvaldęs galvijų atranką ir paranką.

Ūkį jis plėtojo su ES parama. Naudojosi skirta jaunajam ūkininkui, smulkiems ūkiams, bendradarbiavimui, veisliniams gyvuliams įsigyti, įvykdė tris modernizavimo projektus, parengtas ir ketvirtas. „Stengiuosi naudotis visomis galimybėmis. Vieną paskolą išmoku ir imu kitą. Bet be ES paramos ir pusės tiek neturėčiau“, – įsitikinęs ūkininkas.

Ūkio stiprybė – patikimas kolektyvas

„Ūkis rentabilus – ką uždirbame, investuojame, vadinasi, turime iš ko. Tik ūkis vis dar banko“, – sako M. Kinderis.

Plėtros didinant bandą artimiausiuose jo planuose nėra, nes reikėtų naujų pastatų, daugiau darbuotojų, žemės arba tam skirti daugiametes pievas. „Manau, labiau verta diversifikuoti pajamas – mes jų gauname iš prekybos jautiena, veislinių galvijų, paslaugų teikimo, gerais metais ir žolinių pašarų parduodame. Kai baigsis įsipareigojimai, bus galima parduoti ir mėšlo granulių. Mintyse yra ir edukacijos, pavyzdžiui, jautienos kelias. Tai daugiau ta linkme svarstau“, – kalba ūkininkas.

Kol kas jo žemėse yra tik ganyklos ir šienaujamos pievos. Gali būti, kad naujasis finansavimo laikotarpis privers imtis ko nors kito, kad galėtų pasinaudoti ekoschemomis. Technikos žemei dirbti neturi, tad skaičiuos, kas labiau apsimoka – arti ir sėti, investuoti į techniką ar atsisakyti išmokų, kurias galėtų gauti.

Pernai ūkis pradėjo gauti ekologines išmokas, tad jos iš dalies kompensavo kartais išaugusias sąnaudas ir padeda išgyventi sunkmetį. Ūkininkas nuolat kelia atlyginimus darbuotojams, moka jiems už darbą naktimis ir viršvalandžius.

„Ūkyje suburti labai rimti specialistai. Be stipraus kolektyvo nežinau, kaip reikėtų dirbti“, – džiaugiasi savo darbuotojais M. Kinderis. Ūkyje taip pat padeda jo tėtis, mama ir sesuo tvarko dokumentus. Pats Mindaugas dirba ten, kur reikia, kartais pats išvežioja užsakymus, rūpinasi šienapjūte, ant jo pečių ir visa ūkio vadyba. Jo žmona Kristina – keramikė. Įdomus sutapimas – iš Žemaitijos ji atvyko gyventi į Leliūnų miestelį, kuriame yra Vytauto Valiušio keramikos muziejus.

„Darau tai, kas patinka, ūkyje jaučiuosi gerai. Man labai įdomu dirbti su gyvuliais, jie nuoširdūs, nelaiko peilio užantyje, jaučiu ramybę šalia jų. Čia viskas aišku ir tikra. Pavargstu fiziškai, bet galvoje vis tiek šviesu“, – šypsosi Mindaugas, matyt, prisimindamas sunkų ir psichologiškai įtemptą darbą Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijoje.