Lietuvoje populiarūs žieminiai česnakai, tačiau auginami ir vasariniai. Ir vienų, ir kitų derlingumą lemia ne tik sodinamosios medžiagos kokybė, dirvų paruošimas, bet ir tręšimas, pasėlių priežiūra.

Pagal morfofiziologinius ypatumus ir agrobiologines savybes česnakai skirstomi į tris morfotipinius veislių tipus: žiedynstiebius formuojančius, pusiau formuojančius ir jų neformuojančius. Formuojantys žiedynstiebius česnakai dažniausiai sodinami rudenį ir vadinami žieminiais, o neformuojantys sodinami pavasarį ir vadinami vasariniais.

Dėl ropelės viršutinės dalies – kaklelio – morfofiziologinių skirtumų šiuos du tipus priimta vadinti „tvirtojo kaklelio“ (angl. Hardneck) tipu (formuojantys žiedynstiebius) ir „minkštojo kaklelio“ (angl. Softneck) tipu (neformuojantys žiedynstiebių). „Minkštojo kaklelio“ morfotipą reprezentuojančių veislių česnakai dažniausiai yra vasariniai, t. y. tinkamesni sodinti pavasarį. Tikėtina, kad neformuojantys žiedynstiebių česnakai kilo iš juos formuojančiųjų vykdant kryptingą atranką, modifikuojant ropelių laikymo sąlygas ir skiltelių sodinimo laiką.

Taigi, žiedynstiebių formavimas arba neformavimas yra pagrindinis žieminių ir vasarinių česnakų skirtumas. Evoliucijos eigoje, nykstant vasarinių česnakų gebėjimui vystyti žiedynstiebius, vyko morfologiniai ropelės formavimosi pokyčiai – joje padaugėjo skiltelių. Jos susidaro ne vienu metu, todėl yra skirtingo dydžio ir ropelėse dažnai išsidėsto keliais ratais atskiromis grupėmis, kurios gali turėti atskirą lukštą, skiriantį vieną grupę nuo kitos.

Žieminių česnakų skiltelės vienodesnio dydžio, dažniausiai išsidėsčiusios ratu aplink žiedynstiebį. Žieminiai česnakai užaugina didesnį derlių, palyginti su vasariniais. Tačiau vasarinių česnakų ropelėms būdinga ilgesnė ramybės periodo trukmė, todėl jos geriau laikosi sandėliuojamos. Tai – pagrindinis jų pranašumas, palyginti su žieminiais.

Didelė tikimybė, kad, keičiantis klimato sąlygoms ir auginimo vietos regionams, vasarinių ir žieminių česnakų agrobiologiniai ir fiziologiniai ypatumai taip pat gali pakisti ir supanašėti.

Vasarinių česnakų sodinimas

Vasariniai česnakai dauginami tik vegetatyviai – skiltelėmis. Sodinimui reikėtų palikti išoriniame ropelės rate susiformavusias ir stambesnes vidinio rato skilteles. Iš smulkesnių centrinio rato skiltelių paprastai išauga nedidelės, vienaskiltės ropelės. Vasarinių česnakų, skirtų sodinti, skiltelės turėtų sverti ne mažiau kaip 1 g. Jeigu trūksta dauginamosios medžiagos, skirtingų dydžių skilteles rekomenduojama kalibruoti ir sodinti atskirai. Ropelės iš pasodintų mažesnio dydžio skiltelių greičiau susiformuoja, užauga ir jų derlius imamas anksčiausiai.

Dauginamąją medžiagą reikėtų ruošti likus 1–2 dienoms iki sodinimo. Sodinant didesnį kiekį ir dauginamąją medžiagą paruošus anksčiau, išskaidytos skiltelės iki sodinimo turi būti laikomos sausoje patalpoje, apie +5 °C temperatūroje. Atžėlusios ar su šaknimis skiltelės sodinti netinka.

Skaidant skilteles, labai svarbu nepažeisti dengiamojo skiltelės lukšto ir nepalikti ropelės dugnelio liekanų, nes tai sunkina šaknijimąsi. Profilaktikai nuo ligų sukėlėjų skiltelės 1 parą mirkomos 0,05 proc. koncentracijos kalio permanganato tirpale. Atliekant terminę dezinfekciją, skiltelės 10–15 min. laikomos karštame, apie +50 °C temperatūros, vandenyje. Be to, naudinga prieš pat sodinimą dauginamąją medžiagą pamirkyti tirpaluose su biostimuliatoriais, skatinančiais šaknų vystymąsi.

Skiltelių sodinimo schema ir dauginamosios medžiagos norma tarpusavyje susijusios ir priklauso nuo pasėlių apimties, priežiūros darbams skirtos technikos, sodinamųjų skiltelių dydžio. Nedidelius kiekius geriausia sodinti lysvėse. Ruošiant lysves, geriau susipurena dirvožemis, be to, susidaro palankesnės sąlygos pasišalinti pertekliniam vandeniui.

Vasarinių česnakų skiltelės sodinamos anksti pavasarį, kai tik galima įdirbti dirvą, vėliausiai – iki balandžio 10 dienos. Labai svarbu nesuvėlinti sodinimo, nes, kylant temperatūrai, prastėja šaknų vystymasis. Tam, kad vasarinius česnakus būtų galima pasodinti kuo anksčiau, lysves galima pasidaryti rudenį, o pavasarį, kai tik įmanoma įeiti į dirvą, jas supurenti.

Skilteles sodinant lysvėse ir pasėlius prižiūrint rankomis, atstumas tarp eilučių turėtų būti 20–30 cm, eilutėje tarp augalų – 5–7 cm. Į žemę įterpiama 3–5 ir daugiau centimetrų gylyje (matuojant nuo skiltelės dugnelio). Smulkesnės skiltelės sodinamos sekliau, stambesnės – šiek tiek giliau. Per giliai pasodintos skiltelės vėliau sudygsta, užsitęsia jų vegetacija.

Dauginamosios medžiagos normą lemia skiltelių dydis ir sodinimo schema. Vasarinių česnakų sodinamų skiltelių norma – nuo 600 iki 1 000 kg/ha (600– 1 000 g/kv. m).

Dirvos parinkimas vasariniams česnakams

Česnakai, tiek žieminiai, tiek vasariniai, yra gana tolerantiški įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiams, tačiau tinkamiausios jiems vidutinio sunkumo, geriausia priesmėlio, purios, turinčios daug organinės medžiagos dirvos (apie tinkamas dirvas plačiau rašyta žurnalo „Mano ūkis“ 2022 m. spalio mėn. numeryje – red. past.). Auginant lengvesnėje žemėje, reikia didinti trąšų normas ir gausiau laistyti. Dirvos rūgštumas turėtų būti apie pH 6–7.

Dirva vasariniams česnakams pradedama ruošti vasaros pabaigoje ar rudenį, nuėmus priešsėlį. Jos ruošimo darbai priklauso nuo turimos technikos ir priešsėlio. Sodinant česnakus po daržo augalų, dirva suskutama ir suariama. Ruošiant dirvą po juodojo pūdymo, svarbiausia gerai sunaikinti piktžoles. Tuo tikslu žemė kelis kartus ariama arba kultivuojama ir ariama. Arimų skaičių galima sumažinti naudojant herbicidus. Norint sunaikinti daugiametes piktžoles po dobilienų, dirva skutama verstuviniais arba rotaciniais skutikliais, po to giliai suariama. Prieš sodinimą dirva keletą kartų dirbama kultivatoriumi arba frezuojama. Paruošta dirva turi būti puri, laidi vandeniui.

Laistymas, žiedynstiebių šalinimas

Česnakai auga intensyviai, todėl optimalus tręšimas ir drėgmės kiekis dirvoje turi itin daug įtakos jų produktyvumui. Daugiausia vandens česnakai naudoja pradiniais vystymosi ir augimo tarpsniais – šaknydamiesi ir augindami lapus, tačiau drėgmės dirvoje turi būti ir kitais vegetacijos tarpsniais. Kai kurių tyrėjų duomenimis, užtenka savaitės drėgmės trūkumo, kad sulėtėtų česnakų vystymosi ir augimo procesai, sumažėtų produktyvumas. Tai gali būti viena iš vienaskilčių ropelių formavimosi priežasčių. Todėl, kai dirvoje trūksta drėgmės, pasėlį būtina laistyti. Dirvos drėgmei matuoti naudojant nešiojamąjį prietaisą, pradėti drėkinti reikėtų, kai jis rodo mažiau nei 70 proc. Likus 2–3 savaitėms iki derliaus nuėmimo, laistyti nepatartina.

Česnakų skiltelėms sudygus ir po laistymo ar intensyvesnio lietaus, purenami tarpueiliai. Tarpueiliai įdirbami sekliai, nes augalų šaknys išsiraizgiusios viršutiniame dirvos sluoksnyje. Purenant mažėja piktžolių pasėlyje. Didesniuose plotuose piktžolėms naikinti naudojami herbicidai, registruoti augalų apsaugos produktų sąraše.

Išskirtinis darbas auginant česnakus – pašalinti žieminių česnakų žiedynstiebius. Norint išauginti kuo didesnes česnakų ropeles, vos tik pasirodę žiedynstiebiai nulaužiami arba nupjaunami. Nepašalinti žiedynstiebiai gali sumažinti derlingumą net iki 30 procentų.

Maisto medžiagų poreikis ir tręšimas

Mityba – vienas svarbiausių veiksnių, darančių įtaką augalų vystymosi ir augimo procesams, derlingumui ir produkcijos kokybei. Reikalingiausi česnakams mitybos komponentai yra azotas, fosforas ir kalis.

Česnakai taip pat jautrūs mikroelementų trūkumui dirvoje. Mikroelementai, ypač siera (S), manganas (Mn), varis (Cu), boras (B), cinkas (Zn), skatina augimą, produktyvumą ir gerina produkcijos kokybę. Kai trūksta sieros (dažniau smėlingose dirvose), lapuose pasireiškia chlorozė, gelsta tiek senesni, tiek jauni vidiniai lapai. Kai trūksta mangano, sutrinka augimas, jauni lapai būna šviesūs, susisukę. Dėl vario trūkumo jauni lapai gelsta, lapų galiukai džiūsta. Dėl boro trūkumo ruduoja lapų galai, ropelės nesivysto, dėl cinko – formuojasi trumpesni, siauresni lapai, žemaūgiai augalai.

Maisto elementų trūksta esant per žemam arba per aukštam dirvožemio rūgštumui, taip pat dirvose, turinčiose mažai organinių medžiagų, tvyrant sausrai arba iškritus per daug kritulių. Mūsų šalies klimato sąlygomis, kai pavasarį dirvos šyla ilgai, žieminiams česnakams reikia daugiau P trąšų, nes esant šaltai dirvai jie fosforą pasisavina sunkiau. Keletą pastarųjų metų dėl temperatūros pokyčių, ypač dieną ir naktį, matyti P trūkumo pažymių – raudonai violetiniai česnakų lapai, kai augalai 5–6 lapų tarpsnio.

Mineralinės fosforo trąšos (superfosfato 300–400 kg/ha), kalio (kalio sulfato 200–300 kg/ha) ar kompleksinės trąšos žieminiams česnakams rudenį, vasariniams – pavasarį išberiamos ruošiant dirvą prieš pat sodinimą. Tuomet jos geriau ir vienodžiau įsiterpia ir susimaišo su viršutiniu dirvos sluoksniu.

Iš organinių trąšų tręšiama gerai perpuvusiu mėšlu ar kompostu 40–60 t/ha, jeigu priešsėlis nebuvo tręštas organinėmis medžiagomis. Vasariniams česnakams mėšlas įterpiamas iš rudens, žieminiams – nuėmus priešsėlį.

Azoto trąšomis žieminiai česnakai tręšiami pavasarį. Sunku tiksliai nustatyti datą, kada tai daryti pirmą kartą, nes priklauso nuo oro temperatūros, augalų vystymosi ir augimo intensyvumo. Iki pusės azoto poreikio augalams turėtų būti išberta sodinant arba augimo pradžioje. Azoto trąšomis (150–200 kg/ha amonio salietros) pradedama tręšti, kai sudygsta skiltelės ir ima augti pirmieji lapeliai.

Be to, pradėjus česnakams augti, svarbiausias elementas būna ir fosforas, kuris būtinas šaknų sistemos atnaujinimui ir formavimuisi. Todėl kartu reikėtų dar pamaišyti kompleksinių trąšų, turinčių didesnį kiekį fosforo, arba trąšų, kurios žieminiams česnakams buvo naudotos iš rudens (norma – apie 150 kg/ha).

Praėjus maždaug 3 savaitėms po pirmojo tręšimo (keturių lapelių augimo tarpsniu), tręšiama azoto trąšomis papildomai (amonio salietros 50–100 kg/ha norma). Galima naudoti kalcio amonio salietrą, karbamidą ar amonio sulfatą. Tiesa, amonio sulfatas sunkiau pasisavinamas.

Vegetacijos viduryje optimaliam česnakų augimui reikia mikroelementų. Todėl 6–7 lapų tarpsniu augalus reikėtų pradėti tręšti skystomis kompleksinėmis mikroelementinėmis trąšomis. Tręšimas per lapus ypač veiksmingas, kai esant dirvoje užtektinai drėgmės, pradeda gelsti lapai, žinoma, jeigu tai ne ligų simptomai. Tręšimas per lapus kartojamas 3–4 kartus kas dešimt dienų.

Kartu su skystomis mineralinėmis trąšomis galima naudoti biostimuliatorius, padedančius palaikyti optimalią šaknų sistemą ir augančių česnakų būklę esant nepalankioms sąlygoms: ekstremaliems temperatūrų pokyčiams, sausrai, ar užsitęsus šalčiams pavasarį.

Esant stresinėms augimo sąlygoms, kai česnakai sunkiai pasisavina trąšas ar veikia kiti nepalankūs veiksniai, rekomenduojama augalus mitybiniais tirpalais su aminorūgštimis patręšti (galima ir palaistyti) per lapus. Toks tręšimas taupo augalo energiją, kuri gali būti naudojama kituose fiziologiniuose procesuose, vykstančiuose nepalankiomis augimo sąlygomis. Aminorūgštys teigiamai veikia kvėpavimo, fotosintezės, vandens apytakos procesus, ypač pradiniais augalų vystymosi tarpsniais.

Visi česnakų tręšimo darbai baigiami birželio mėnesio trečiąjį dešimtadienį. Toliau lieka laukti derliaus nuėmimo.

***

 Česnakų veislių pasirinkimas, palyginti su kitomis augalų rūšimis, yra nedidelis, ypač – vasarinių. Šiuo metu Nacionaliniame augalų veislių sąraše ir ES bendrajame daržovių veislių kataloge įrašyta tik viena lietuviška vasarinių česnakų veislė Vasariai, sukurta LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute.

Vasariai – vidutinio ankstyvumo vasarinių česnakų veislė. Pasodinus česnakų skilteles, derlius susiformuoja ir užauga per 110–120 dienų. Ropelių išorinis lukštas baltas, skiltelių – rausvai baltas, minkštimas baltas. Ropelę sudaro 10–16 skiltelių, išsidėsčiusių koncentriškai dviem ratais. Centriniame rate susiformuoja keletas smulkių skiltelių. Ropelės vidutinio stambumo (15–20 g). Tinkamomis sąlygomis jos laikosi iki kito derliaus. Šios veislės česnakus tinka auginti ekologiškai.

***

AZOTAS – pagrindinis elementas aminorūgščių sintezės procesuose, turi įtakos baltymų, kaip ląstelių statybinės medžiagos, chlorofilo sintezei. Kai trūksta azoto, lėtėja česnakų augimas, antžeminė dalis gelsta, formuojasi nenatūraliai žemi augalai. Dėl šių priežasčių sumažėja produktyvumas, prastėja kokybė.

FOSFORAS būtinas vystytis šaknų sistemai ir formuotis derliui. Kai trūksta šio elemento, lėtėja šaknų, žiedynstiebių ir lapų augimas. Lapaplokštė, ypač lapų galuose, įgauna raudoną arba violetinį atspalvį.

KALIS – vienas svarbiausių ląstelių sienelės struktūros komponentų. Aktyvuoja fermentines reakcijas, didina atsparumą nepalankioms žiemojimo sąlygoms ir ligų sukėlėjams. Be to, kalis turi daug reikšmės transportuojant sintetinius angliavandenius iš česnakų lapų į ropeles, gerina derliaus kokybę ir produkcijos laikymosi savybes.