Vidutinis metinis bendrojo produktyvumo augimas Lietuvos žemės ūkio sektoriuje sudaro 2,3 procento. Tiek gali sumažėti gamybos veiksnių naudojimas išlaikant pastovų gamybos lygį.

Augantis bendrasis produktyvumas leidžia didinti ekonominę gerovę, tačiau kyla klausimas – kaip ekonominį perteklių paskirstyti tarp gamybos veiksnių savininkų, ūkininkų, vartotojų ir vyriausybės? Žemės ūkis – svarbi bet kurios šalies ekonominės sistemos dalis, nes gamybai reikalingos įvairios sąnaudos (pvz., darbo jėga, kapitalas, žemė, tarpiniai produktai), o gaminama produkcija (nauda) skirta visuomenei. Maisto produktų tiekimas itin svarbus aprūpinimo maistu tikslų kontekste, įskaitant jo prieinamumą ir įperkamumą. Dėl šių priežasčių viešoji parama dažnai skiriama, siekiant išlaikyti aplinkosaugines paslaugas, užtikrinti maisto įperkamumą ir skatinti technologinę žemės ūkio pažangą.

Šio straipsnio autoriai ištyrė ekonominio pertekliaus pokyčius ir šaltinius Lietuvos žemės ūkio sektoriuje 2001– 2020 metais. Tyrimas „Productivity surplus and its distribution in Lithuanian agriculture“ išsamiai pristatytas mokslo žurnale „Empirica“.

Bendrasis produktyvumas

Žemės ūkio bendrojo produktyvumo augimo tyrimai padeda nustatyti, ar žemės ūkio sektoriaus veiklos rezultatai gerėja dėl viešosios paramos priemonių ir kitų veiksnių. Analizuojant mokslinę literatūrą pastebimos skirtingos bendrojo produktyvumo augimo tendencijos pagal laiką ir teritorijas. Ekonominei žemės ūkio plėtrai Vidurio ir Rytų Europos šalyse skiriama daug dėmesio, nes jos koncentruojasi į žemės ūkio gamybą. Vis dėlto šios valstybės susiduria su sunkumais, siekdamos įsitraukti į finansų rinkas, ir vis dar patiria struktūrinių pokyčių, kuriuos lėmė pokomunistinės transformacijos pasekmės.

Bendrasis produktyvumas auga, kai didėja gamybos ir sąnaudų verčių santykis. Tai gali vykti dėl technologinės pažangos, kainų pokyčių ir augančio efektyvumo. Mažėjant gamybos veiksnių arba augant jau pagamintos produkcijos kainoms, didėja ekonominis perteklius, galintis padidinti suinteresuotųjų šalių, susijusių su tam tikra ekonomine veikla, gerovę. Vis dėlto rinkos galia gali priklausyti tam tikroms suinteresuotosioms šalims, kurios pasisavina didesnę ekonominio pertekliaus dalį nei kitos. Perteklinės apskaitos metodas leidžia kiekybiškai įvertinti šį augimą ir jį tolygiai paskirstyti suinteresuotosioms šalims.

Taigi ekonominis perteklius sujungia įvairius pajamų, atsirandančių dėl produktyvumo augimo (pertekliaus) ir kainų pranašumo, šaltinius bei panaudojimą. Gamybos technologija ir verslo sprendimai laikui bėgant kinta, dėl to gali pasikeisti produktyvumas ir jo sukurto pertekliaus pasiskirstymas tarp įvairių suinteresuotųjų šalių.

Ekonominis perteklius

Brangstant žaliavoms, jų tiekėjai susiduria su kainų pranašumu. Pinganti produkcija pranašumą suteikia vartotojams, nes jiems mažėja išlaidos. Atkreiptinas dėmesys, kad pelnas įtraukiamas į sąnaudas. Taigi augantis produktyvumo perteklius gali padidinti grąžą verslininkams, šiuo atveju – ūkininkams. Kainos gali kisti, todėl kainų pranašumas susidaro ne visais atvejais, pavyzdžiui, brangstanti produkcija gali kompensuoti sumažėjusį bendrąjį produktyvumą. Ekonominis perteklius atsiranda ne tik dėl didesnio produktyvumo, bet ir augančių produkcijos arba mažėjančių žaliavų kainų.

Vertinant bendrojo produktyvumo pokyčius svarbu apibrėžti gamybos technologiją, t. y. gamybos veiksnius ir produktus. Tyrime taip pat vertinti ekonominio pertekliaus pokyčiai, todėl į analizę įtrauktos specialios partnerių sąskaitos (vyriausybės subsidijos, palūkanos finansinėms institucijoms, ūkininkų pelnas). Sąnaudos apima tarpinio vartojimo produktus (sėklas, trąšas, energijos išteklius ir t. t.) ir pirminius gamybos veiksnius (darbo jėgą, kapitalo naudojimą, žemę). Svarbu pabrėžti, kad vyriausybė ir kitos suinteresuotosios šalys (kurios žemės ūkio produktų negamina) į modelį taip pat įtrauktos kaip sąnaudų tiekėjai. Produkcija apima skirtingus žemės ūkio produktus. Verslininkai (ūkininkai) sukuria likutinį perteklių (pelną), kuris apibrėžiamas kaip skirtumas tarp pajamų ir išlaidų. Likutinis perteklius leidžia subalansuoti gamybos veiksnių savininkų pajamas ir produkcijos vertę.

Analizuojant ekonominio pertekliaus pokyčius ir šaltinius Lietuvos žemės ūkio sektoriuje, naudotasi Eurostato pateiktais žemės ūkio ekonominių sąskaitų duomenimis už 2001–2020 metus. Sąnaudų ir produkcijos kainos (bei vertės) išreikštos eurais 2010 m. kainomis. Taigi žemės ūkio sąnaudų ir produktų kainos koreguotos pagal infliacijos lygį. Produkcijos vertė matuota gamintojo kainomis, be subsidijų ir mokesčių. Sudarant sąnaudų ir produktų rodiklių rinkinius, įtraukti 11 tarpinių gamybos veiksnių (sėklos, energijos ištekliai, trąšos, pašarai, pastatų ir mašinų priežiūra, kitos prekės ir paslaugos), trys pirminiai gamybos veiksniai (kapitalas, žemė, samdoma darbo jėga) ir trys suinteresuotųjų šalių, gaunančių pajamas iš žemės ūkio sektoriaus, sąskaitos (ūkininkai, vyriausybė, finansų įstaigos). Verslo pajamos apskaičiuotos kaip pajamų ir išlaidų, atsirandančių dėl pirmiau minėtų produkcijos gamybos ir tarpinio vartojimo (įskaitant grynuosius mokesčius ir finansines išlaidas), balansas. Produkcija apėmė 20 augalininkystės ir 10 gyvulininkystės produktų, taip pat tris aptarnavimo veiklas. Suinteresuotųjų šalių sąskaitos įtrauktos priimant specialias prielaidas apie susijusius kiekius ir kainas.

Tyrimo rezultatai

Didžiausias kaupiamasis bendrojo produktyvumo augimas Lietuvos žemės ūkyje fiksuotas 2015 metais. Vėliau bendrasis produktyvumas mažėjo dėl daugelio veiksnių. Didėjanti konkurencija žemės ūkio maisto produktų rinkose, embargas ir paramos žemės ūkiui politika lėmė struktūrinius pokyčius Lietuvos žemės ūkio sektoriuje pastaraisiais metais. Be to, nepalankios gamtinės sąlygos veikė bendrojo produktyvumo augimą 2005– 2006, 2009–2010 ir 2017–2018 metais. Apskaičiuota, kad 2001–2020 m. bendrasis produktyvumas padidėjo 48 proc. (po 2,3 proc. kasmet). Sąnaudų kiekis per metus vidutiniškai augo 1,2 proc., o produkcijos – 3,5 procento.

Agreguoto produkcijos kiekio ir gamybos veiksnių sąnaudų kiekių santykiai leidžia išmatuoti dalinio produktyvumo pokyčius. 2001–2020 m. padidėjo tarpinio vartojimo (žaliavų), žemės ir darbo jėgos (tiek šeimos, tiek samdomos) produktyvumas. Labiausiai augo – 5,6 proc. per metus – šeimos darbo sąnaudos, t. y. verslo pajamos, į kurias įskaičiuojamos ir Europos Sąjungos paramos išmokos. Žemės, samdomos darbo jėgos ir tarpinio vartojimo produktyvumas taip pat didėjo, tačiau, palyginti su šeimos darbo sąnaudomis, mažesniu tempu. Žemės ir samdomo darbo produktyvumo tendencija buvo panaši ir parodė, kad metinis augimas siekė atitinkamai 2,5 ir 2,8 procento. Tarpinio vartojimo produktyvumas per metus padidėjo 1,6 procento. Pastebėtas ilgalaikio turto produktyvumo sumažėjimas (2,2 proc. punkto) per metus. Tai rodo dideles investicijas į ilgalaikį turtą, kurioms sąlygas sudaro pagal bendrąją žemės ūkio politiką gaunamos subsidijos. Tai rodo, kad reikia tobulinti investicijas į kapitalą ir užtikrinti produktyvumo augimą.

Produktyvumo perteklius ir kainų pranašumas susiję su kiekviena suinteresuotąja šalimi. Rezultatai rodo, kad dėl produktyvumo pertekliaus (neskaitant kainų pranašumų) joms kasmet paskirstoma apie 54 mln. eurų. Tai atitinka 4 proc. vidutinės metinės žemės ūkio produkcijos. Ekonominis perteklius taip pat susidaro ir dėl kainų pokyčių (pranašumų). 2001–2020 m. Lietuvos žemės ūkio sektoriuje perskirstyta beveik 1,8 mlrd. Eur (2010 m. kainomis).

Ekonominio pertekliaus sąskaitos išteklių dalyje nurodomi ekonominio pertekliaus šaltiniai, kuriais suinteresuotosios šalys toliau dalijasi naudojimo dalyje. Lietuvos žemės ūkio sektoriuje nustatyti keturi pagrindiniai ekonominio pertekliaus šaltiniai: produktyvumo perteklius, atsirandantis dėl bendrojo produktyvumo augimo, žaliavų tiekėjai (dėl mažėjančių realiųjų žaliavų kainų), vyriausybė (dėl didėjančių subsidijų) ir ilgalaikio turto savininkai (dėl mažėjančių realiųjų kainų). Augančio produktyvumo poveikis yra didžiausias iš keturių ekonominio pertekliaus šaltinių (65 proc.). Žaliavų tiekėjų ir vyriausybės įnašai sudaro 15 ir 14 procentų. Ilgalaikio turto savininkų įnašas – 6 procentai.

Ekonominio pertekliaus sąskaitos naudojimo dalyje yra suinteresuotosios šalys, gaunančios naudos iš didėjančio produktyvumo ir kainų pokyčių, kurių susidaro išteklių dalyje. Naudotojai apima samdomą darbo jėgą, žemės savininkus, ūkininkus (šeimos darbo jėgą), bankus ir vartotojus, supirkėjus. Didžiausia ekonominio pertekliaus dalis – 49 proc. – susijusi su vartotojais (jei žemės ūkio produktai parduodami jiems) ir perdirbėjais.

Žemės ūkio produktų kainos mažėjo dėl didėjančios paramos ir produktyvumo augimo Lietuvos žemės ūkio sektoriuje. Tai atitinka bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. Vis dėlto vartotojų gauta nauda (769,9 mln. Eur) sudaro tik apie pusę produktyvumo augimo pertekliaus (1 mlrd. 21,2 mln. Eur), todėl akivaizdu, kad juo pasinaudojo ir kitos suinteresuotosios šalys. Ūkininkams, žemės savininkams ir samdomiems darbuotojams atiteko 24, 13 ir 15 proc. viso ekonominio pertekliaus. Taigi su žemės ūkio gamyba tiesiogiai susiję asmenys gavo truputį didesnę naudą nei vartotojai ir supirkėjai. Finansinėms institucijoms atiteko 0,1 proc. ekonominio pertekliaus.

***

Ekonominis perteklius – sektoriuje veikiančių partnerių papildomos pajamos, kurios atsiranda dėl kainų ir bendrojo produktyvumo pokyčių. Partneriai apima gamybos veiksnių savininkus, ūkininkus, vartotojus (supirkėjus), vyriausybę ir finansines institucijas.