Oro temperatūrai pasiekus apie 27 °C, galvijai patiria fiziologinį stresą dėl karščio. Nors esant tokiai temperatūrai žūtis negresia, jiems reikia papildomų pastangų karščiui įveikti.

Palyginti su kitais gyvūnais, galvijai ne taip sėkmingai sugeba atsikratyti perteklinės šilumos. Jų prakaitavimas nėra efektyvus, vėsinimas vyksta kvėpuojant. Prie nepalankių klimato sąlygų prisideda ir prieskrandžiuose vykstančių fermentacijos procesų generuojama papildoma šiluma, kurią galvijai taip pat turi išsklaidyti.

Kadangi jie nesugeba efektyviai atsikratyti perteklinės šilumos, dieną ji kaupiasi ir išsklaidoma naktį, kai yra vėsiau. Esant ekstremalioms oro sąlygoms ir nepakankamai galimybių atsivėsinti naktį, galvijai sukauptos šilumos nesugeba pašalinti. Karščio problemą gali paaštrinti ir tiesioginė saulė, menkas oro judėjimas.

Juodi galvijai sunkiau ištveria karštį

Galvijų kūno temperatūra pasiekia maksimumą po 2 val. nuo to momento, kai aplinkos temperatūra įkaista maksimaliai. Po to reikia bent 6 val. perteklinei kūno šilumai pašalinti (jei aplinkos temperatūra yra pakankamai žema). Laikytojai turėtų apžiūrėti galvijus kasdien, ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais, ir stebėti, ar nėra karščio streso požymių.

Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į gyvulius, kurie jautresni karščiui: sunkius, juodus, turinčius kvėpavimo problemų galvijus. Itin didelio svorio galvijai sunkiau ištveria karščio stresą, palyginti su lengvesniais. Kūno riebalų sluoksnis jiems trukdo efektyviai reguliuoti šilumos atidavimą aplinkai.

Tiesioginė saulė taip pat gali būti kritinis veiksnys, galintis sukelti gyvūnų žūtį nuo karščio streso. Nustatyta, kad per karščio bangas juodų galvijų krenta daugiau negu šviesesnių.

Kadangi galvijai daugiausia šilumos atsikrato kvėpuodami, ši funkcija yra labai svarbi. Patiriantys įsisenėjusių kvėpavimo problemų turi mažiau galimybių sumažinti gaunamą šiluminį krūvį.

Karščio streso valdymas

Tvyrant karščiams, didėja galvijų vandens poreikis. Gyvūnai praranda vandenį dažniau kvėpuodami, intensyviau prakaituodami. Be to, gėrimas yra greičiausias būdas sumažinti kūno temperatūrą. Taigi, vandens sąnaudos, esant karščiams, bus didesnės nei paprastai reikia gyvūnų medžiagų apykaitos poreikiams patenkinti. Geriausia, kai vasaros mėnesiais vienam galvijui skiriama apie 7,5 cm lovio tipo girdyklos ilgio.

Dar prieš prasidedant karščiams turi būti įrengtos papildomos girdyklos, kad galvijai prie jų priprastų iš anksto. Jos turi būti švarios, kad gyvūnai noriai išgertų reikiamą vandens kiekį. Geriamojo vandens tiekimas per valandą turi užtikrinti vandens kiekį, atitinkantį 1,1 proc. galvijo kūno svorio – pavyzdžiui, 450 kg galvijui turėtų būti patiekta apie 5,5 l vandens per valandą.

Dėl virškinimo proceso kūno temperatūra pakyla praėjus 4–6 val. po šėrimo. Taigi, jei galvijai šeriami ryte, šios kilmės temperatūra aukščiausia bus vidurdienį, kai ir aplinkos temperatūra taps aukšta. Galvijai bent 70 proc. savo pašarų davinio turėtų gauti 2–4 val. po to, kai aplinkos temperatūra aukščiausia. Mitybos keitimas gali sumažinti priesvorius, bet yra nustatyta, kad energijos sumažinimas racione sumažina karščio poveikį. Per karščius rekomenduojama sumažinti raciono energiją 5–7 procentais.

Jeigu trūksta pavėsio per karščius, galvijai gali žūti, ypač juodi. Pavėsis bus efektyvus, jeigu vienam galvijui teks bent 2–4 m² pavėsio ploto. Stoginės aukštis turėtų būti ne mažesnis negu 2,5 m, tik tuomet galima tikėtis, kad po stogu oras pakankamai judės.

Didesnis oro judėjimas padeda galvijams įveikti ekstremalius karščius. Nors ir negalima daryti įtakos natūraliam vėjo greičiui, galima panaudoti tam tikras priemones skersvėjui sukelti, pavyzdžiui, tuneliu sustatant žiemą naudojamus apsauginius skydus nuo vėjo. Taip pat verta pašalinti žemus augalus šalia diendaržio, kurie nesudaro pavėsio, bet sutrikdo oro judėjimą. Diendaržiuose, kuriuose nėra jokio oro judėjimo, vasarą galvijų geriau nelaikyti.

Karščio streso pavojui išvengti galvijų laikymo vietose gali būti naudojami vandens dušai. Dėl didesnio garavimo purkštuvai padeda atvėsinti paviršius. Kad atvėsintų, vanduo turėtų sudrėkinti gyvulius, o ne vien tik sudaryti miglą ore. Tačiau vandens turėtų būti ne per daug, kad nesusidarytų purvas ir per didelė drėgmė. Purkštukus geriau įrengti toliau nuo šėryklų ir girdyklų.

Galvijai iš anksto turėtų būti pripratinti prie dušo, kitu atveju jie gali jo vengti. Nepripratintus ir apipurkštus šaltu vandeniu nuo karščio streso kenčiančius gyvulius gali ištikti terminis šokas. Pradėjus naudoti dušą, purškimą reikia tęsti iki karščių pabaigos.

Juntamas karščio stresas priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo santykinio oro drėgnio.

Pavojingas karščio ir drėgmės santykis

Karščio streso požymiai – galvijų rektinė temperatūra pasiekia daugiau negu 39,4 °C, kvėpavimo dažnumas tampa didesnis negu 100 k./min., sausųjų pašaro medžiagų suvartojimas krenta 10–25 procentais.

Jeigu temperatūros ir drėgmės indeksas yra daugiau kaip 80, galvijai ima jausti stiprų karščio stresą. Jei po lietaus prasideda karšti orai, temperatūros ir drėgmės indeksas labai padidėja. Taip pat, kai per naktį laikosi aukštesnė negu 21 °C oro temperatūra, galvijus gali ištikti karščio stresas, nes jie nespėja atvėsti.

Jeigu kyla karščio streso pavojus, galvijai turi būti labiau prižiūrimi ir, jei reikia, būtina nedelsiant imtis papildomų priemonių. Iš pradžių krenta gyvulių apetitas, jie pasidaro neramūs. Didėjant karščio stresui, pradeda seilėtis, padažnėja kvėpavimas, galiausiai galvijai ima būriuotis. Tvyrant stipriam karščiui, jie ima sunkiai kvėpuoti atvira burna.

Gyvulių prižiūrėtojai turi gebėti laiku atpažinti karščio streso požymius ir imtis priemonių, kad būtų išvengta galimo gyvūnų gaišimo nuo aukštos oro temperatūros.