Laikantis gerovės reikalavimų ūkinius gyvūnus būtina apžiūrėti ne rečiau kaip kartą per dieną. Tik dažnai stebint galima juos pažinti, suprasti elgsenos ypatumus, aptikti menkiausią pokytį.

Avys yra žemi gyvūnai, kurių mažiausios veislės nesiekia 50 cm, o didesniųjų aukštis – kiek daugiau nei 100 cm, todėl tinkamai apžiūrėti avis ir nuolat stebėti yra sunku. Ganykloje ar garde iš viršaus matome jų nugaras ar galvas, todėl galime nepamatyti svarbių pokyčių ir ligų požymių. Avys turėtų būti apžiūrimos iš patogaus atstumo, kad galėtume tinkamai įvertinti visą snukutį, kaklą, krūtinę, papilvę, galūnes, lytinius organus, tešmenį.

Bandos gyvūnus reikia vertinti bandoje, nes atskirtas vienas nuo jos gali jausti stresą, todėl stebėjimų duomenys bus iškreipti. Apžiūrėdami bandoje galime matyti visos bandos elgsenos vienodumą, rutinos ir įpročių dėsningumus, o atsiradus nukrypimui ar negalavimui šie įpročiai pakis ir gebėsime juos atpažinti.

Laikysena išduoda skausmą

Sergančio gyvūno, kuris nuolat jaučia skausmą, keičiasi laikysena. Jei avis viduriuoja – matyti išriesta nugara, galime pastebėti stangas ir nuolatines pastangas tuštintis. Esant didesniam pilvo srities skausmui, gyvūnas stengiasi perkelti svorį taip, kad kuo mažiau temptų pilvo sienos raumenis, todėl stovi kojas pasikišęs po savimi.

Jaučiantis skausmą gyvūnas keičia įprastą raumenų padėtį, siekia įtempti ar atpalaiduoti skaudamos kūno vietos raumenis. Skausmą jaučiančio žmogaus laikysena ir stovėsena pakinta, intuityviai perkeliame svorį, mindžikuojame, esame neramūs, taip jaučiasi ir gyvūnai. Apžiūrinėdami avis galime pastebėti tas, kurios trepsi ir mindžikuoja vietoje, perkelia svorį nuo vienos kojos ant kitos ar net kasa kojomis pakratus.

Elgsenos pokyčiai

Kasdien matant gyvūną ir jį pažįstant, galima suprasti jo elgsenos, t. y. judėjimo, ėdimo, gėrimo, tuštinimosi įpročius ir judesius. Patiriančios virškinamojo trakto negalavimų avys atsisako ėsti, griežia dantimis, tampo raumenis arba riečia lūpų kraštus.

Stebėdami judančius gyvūnus galime įžvelgti hierarchiją bandoje, įvertinti judesius, žingsnius, bandos vienodumą. Svarbu tai, jog, vertindami jų judėjimą bandoje, matysime gyvūnus iš esmės judančius vienodai: jeigu banda judri ir aktyvi, avys judės greitai ir bus aktyvios, o lėtoje bandoje jos bus vangesnės ir lėtesnės, gulinės ir atsilikinės.

Jei aktyvioje ir labai judrioje bandoje, greitai keičiančioje lokaciją ganykloje arba garde, pasitaiko vienas lėtas apatiškas gyvūnas, reikėtų atkreipti dėmesį į jį, atskirtą nuodugniai apžiūrėti ar net išsamiai ištirti.

Ėdimo pokyčiai lengvai matyti ir juos galima įvertinti tuomet, kai visos bandos avys pašertos, cikliškai ėda ir atrajoja. Tada akivaizdu, kurios ėda mažiau arba visai atsisako ėsti, nesidomi net šviežiai pateiktu pašaru, daug guli, neatrajoja. Dėl įvairių priežasčių neėdantys ar negalintys ėsti gyvūnai nesituština arba pakinta jų išmatų konsistencija ir kiekis.

Avių fiziologija ir psichika

Literatūroje apie avių ligų klinikinius simptomus dažniausiai rašoma, jog pagrindinis simptomas – gaišimas. Avys dar nėra labai nutolusios nuo savo laukinių protėvių ir nepraradusios savisaugos ir savireguliacijos įgūdžių, todėl tobulai slepia silpnumą, kad nepakliūtų plėšrūnams į nasrus.

Veterinarijos gydytojai net sako, kad jeigu avis atsigulė dėl ligos, ji nepasveiks, nes šie gyvūnai parodo simptomus tik prieš pat gaišimą – tokia jų prigimtis. Net ir iš pažiūros atrodančios paprastos medžiagų apykaitos ligos, tokios kaip magnio trūkumas, sukelia avių mirtį, nes vėluojama diagnozuoti. Todėl tik gerai pažindami laikomą gyvūną galime anksčiau pamatyti dėl įvairių priežasčių atsiradusius pokyčius, dėl kurių gali išsivystyti liga.

Bandos stebėjimas

Nuolatinis ir nuoseklus bandos stebėjimas, kontroliniai ir profilaktiniai darbai, duomenų registravimas ir peržiūra yra pagrindiniai veiksmai siekiant, kad banda būtų sėkminga ir pelninga.

Registruodami kiekvieno gyvūno duomenis, pradedant nuo tėvų, gimimo dienos ir svorio, galime įvertinti avių sveikatos ir veislės rodiklius. Registracijos tipas nėra svarbus ar apibrėžtas teisės aktuose, kiekvienas ūkis gali susikurti savo sistemą ir ją tobulinti, naudoti kompiuterines dokumentų programas ar rašyti ranka užrašų knygelėje. Ūkiai, kurie nuosekliai vykdo šių duomenų apskaitą, metų gale geba padaryti ataskaitas, apskaičiuoti pelną ir nuostolius, įvertinti savo metus ir padaryti išvadas, kurios padės vėliau tobulinti procesus ir taisyti klaidas.

Lengviau taisyti kuo anksčiau aptiktas klaidas. Dažnai daug nuostolių sukelia klaidingas ir (arba) per brangus gyvūnų šėrimas (kai švaistomos maisto medžiagos, nes gyvūnai jų nepasisavina), tai galime įvertinti kontroliuodami avių svorį atitinkamais laiko intervalais. Krentantis svoris taip pat yra geras ligų ir negalavimų indikatorius, kontroliuodami priesvorius galime čia ir dabar pamatyti, jog gyvūnas sulysęs arba nutukęs.

Kontrolinis svėrimas

Avių kūno svorio pokyčių nepamatysime stebėdami, nes tanki ir papurusi vilna suapvalina kūno formas ir paslepia visus trūkumus. Tik sverdami galime nustatyti, ar tinkamai jas šeriame, ar svorio nepriauga visa banda, ar jis krenta tik vieno gyvūno – o tai gali būti ligos požymis.

Apie organizmo sveikatos būklę gali daug pasakyti kūno kondicija, bet įvertinti iš akies avis labai sunku dėl vilnos. Todėl būtina nuolatinė avių svorio (priesvorio) kontrolė, tai svarbus ligų prevencijos darbas. Svorio nepriaugančius, išliesėjusius gyvūnus privalu kuo skubiau atskirti nuo bandos ir įvertinti jų sveikatą.

Netekti svorio avys gali dėl įvairių priežasčių: netinkamų ar nemaistingų pašarų, stipraus užsikrėtimo helmintais, virškinamojo trakto ligų, dėl kurių nepasisavinamos maisto medžiagos, net dėl kvėpavimo ar šlapimo ir lytinės sistemos susirgimų, nes dėl nuolatinio skausmo gyvūnai ignoruoja pašarus ir ne tik nepriauga, bet dažnai ir netenka svorio.

Avių ūkiuose rekomenduojama vykdyti svorio kontrolę kartą per savaitę arba bent jau kas antrą savaitę – atsižvelgiant į sezoną, nes ganomas avis sverti techniškai sunku.

Vilnos kirpimas ir apčiuopa

Reguliarus vilnos kirpimas leidžia pamatyti paslėptus ligų židinius – ektoparazitus, pavyzdžiui, kraujasiurbes erkes, kurios platina įvairias užkrečiamąsias ligas, atveria pūliuojančias senas žaizdas, išbėrimus, patinimus, padidėjusius limfinius mazgus ir kita.

Nukirptas avis lengviau apdoroti antiparazitiniais preparatais, gydyti ir tvarkyti žaizdas, imti kraują iš jungo venos ir atlikti profilaktinius ir (ar) diagnostinius kraujo tyrimus.

Visais atvejais rekomenduojama labiau pasikliauti tiesiogine gyvūno apčiuopa, palpacija, nes tai bene informatyviausias ankstyvosios diagnostikos metodas. Palpuojant galima apčiuopti įvairius naujus darinius, padidėjusius organus, atskirų sričių patinimus, net braukiant viršutine plaštakos dalimi, jausti kūno paviršiaus temperatūros pokyčius.

Apčiuopai dažniausiai užtenka gyvūną sutramdyti, o kitiems jusliniams tyrimams atlikti reikia daugiau sąlygų, pavyzdžiui, apšvietimo, tylos, sausos aplinkos ir kitų.

Skausmą parodo ir snukis

Atpažinti avių skausmo požymius sunku, nes jos paprastai bando juos paslėpti, neparodo, kad yra silpnos ar sužeistos. Neseniai sukurta ir paskelbta Avių snukio skausmo išraiškos skalė (SPFES) suteikė galimybę patikimai nustatyti skausmo sukeltus šios rūšies gyvūnų pokyčius.

Dėl intensyvėjančio ūkininkavimo ir didesnių bandų, kurias prižiūri pavieniai ūkininkai, lieka mažiau laiko aptikti avių elgsenos pakitimus, kurie gali rodyti ligą ar sužalojimą. Su automatizuota sistema, kuri galėtų parodyti avių veido išraiškos pokyčius, ūkininkai galėtų tiesiogiai gauti informacijos apie konkrečius gyvūnus, kuriuos reikia nuodugniai įvertinti. Tokiomis sistemomis galima užtikrinti tinkamą gydymą ir sumažinti kančias.

Sukurta sistema yra tobulinama, siekiant ją automatizuoti. Skaitmeninis vaizdo apdorojimas dažniausiai apima daugybę metodų, tokių kaip snukio ir pozos atpažinimas, identifikavimas ir klasifikavimas kompiuterinėmis programomis. Tokios ir panašios ūkinių gyvūnų apžiūros ir vertinimo sistemos, kurios naudoja skaitmeninį vaizdų atpažinimą, yra naudingos nustatant ir vertinant gyvūnų gerovės standartus laikymo vietose. Kiti gyvūnų vertinimo metodai nėra tokie tikslūs ir patikimi, nes dažnai vertintojus blaško judantys ir bliaunantys gyvūnai.

Kuriamos programinės sistemos, kurios gebės atpažinti gyvūno skausmo požymius dėl nagų puvinio ir mastito. Ankstyvas skausmo nustatymas turi didelių pranašumų, ligą įvertinsime per palyginti trumpą laiką, todėl laiku galėsime suteikti gyvūnui pagalbą ir gydymą.

Pradėjus tyrimus pavyko nustatyti avių snukio skausmo išraiškų skalę, pagal kurią dabar tobulinamos skaitmeninės atpažinimo sistemos. Šią skalę visi augintojai gali naudoti ūkiuose jau dabar, kol Lietuvoje bus įdiegtos inovatyvios technologijos.