Dygliamusės įdomios tuo, kad pačios maitinasi gėlių nektaru ir žiedadulkėmis, o kiaušinėlius deda į kitus vabzdžius, kurie dažnai gali būti žemės ūkio augalų kenkėjai, ir taip juos sunaikina. Dygliamusės yra pageidautinos mūsų soduose ir daržuose.

Kalbant apie musių pasaulį, gerai žinomi ir dažnai vartojami terminai sinantropija ir simbovija, kurie nusako šių vabzdžių sąsajas su žmogaus ir jo auginamų galvijų aplinka, t. y. gyvenimu žmogaus (sinantropija) arba jo auginamų galvijų (simbovija) sąskaita. Šių sąvokų nereikėtų painioti su parazitizmu. Nors musės mums gali atrodyti kaip vieni žalingiausių vabzdžių, įkyriai lendančių į akis, galinčių pernešti bakterijas ir kitus ligų sukėlėjus, tai nėra parazitavimo pavyzdžiai. Ekologiniais terminais aiškinant, tokios rūšys yra vadinamos parazitinių organizmų pernešėjais. Musių pasaulis yra toks didelis, kad žmogaus ir jo auginamų galvijų sąskaita gyvenančios rūšys sudaro tik nežymią dalį visos jų įvairovės.

Dygliamusės (mokslinis pavadinimas Tachinidae) yra didelė musių šeima, vienijanti tūkstančius rūšių, kurių lervos gyvena ir vystosi kitų vabzdžių ir šimtakojų kūnuose, parazituodamos ir nužudydamos savo šeimininkus, tad jos vadinamos parazitoidais.

Dygliamusių šeimininkai dažnu atveju nėra palankūs žmonių kaimynai, o kai kuriais atvejais net kenkėjai, todėl dygliamusės neretai yra naudingi vabzdžiai, jeigu jų yra mūsų soduose ar daržuose. Dygliamusių, kitaip negu sinantropinių ar simbovinių musių, netraukia prakaito, mėšlo, išviečių ar šiukšlynų kvapai. Didžiąją laiko dalį jos praleidžia ieškodamos savo šeimininkų arba tupėdamos ant gėlių, kurių nektaru ir žiedadulkėmis yra prisitaikiusios maitintis. Dygliamusės neplatina ligų sukėlėjų ir nelaikomos parazitinių organizmų pernešėjais. Suaugusių musių vaidmuo gamtoje yra panašesnis į kamanių ar žiedmusių, kurios platina augalų žiedadulkes.

Musių pasaulyje skaičiuojama daugiau kaip pusšimtis šeimų, kurias vabzdžių analitikai yra sugrupavę pagal tam tikrus požymius, dygliamusės priskirtos prie aukštesniųjų musinių vabzdžių (mokslinis pavadinimas Calyptratae). Daugelis sinantropinių ir simbovinių musių taip pat priklauso aukštesniesiems musiniams. Pastarųjų grupių musių sparnų pagrindai su skiautėmis, kurios apdengia dūzgus iš viršaus, skrendant tokioms musėms girdėti birzgimas. Daugelio aukštesniųjų musių patelėms yra būdinga gerai išsivysčiusi gimda, kurioje inkubuojami kiaušinėliai. Patelei sudėjus tokius kiaušinėlius, netrukus ritasi lervos, tai vadinama ovolarviparija arba kiaušialervavedyste. Tarp dygliamusių yra grupių tiek su išsivysčiusiomis, tiek ir su sunykusiomis gimdomis, o šis požymis turi sisteminę vertę šeimos viduje.

Ovolarviparija yra laikoma primityviu požymiu dygliamusių šeimoje, nes vienija šią šeimą su aukštesniosiomis musėmis, iš kurių buvo paveldėtas šis požymis. Toks dauginimosi būdas dažniausiai būdingas toms dygliamusėms, kurios parazituoja sunkiai pasiekiamus šeimininkus, palikdamos geriau išsivysčiusias atžalas rasti šeimininkus savarankiškai. Kitos dygliamusės turi sunykusias gimdas ir kiaušiniai patelės organizme nėra inkubuojami, tai vadinama oviparija arba kiaušiadejyste; šis bruožas yra laikomas progresyviu požymiu šeimos lygmeniu, nes yra nebūdingas giminingoms musių šeimoms. Dygliamusių patelėms, kurios pačios randa ant įvairių paviršių gyvenančius ir lengvai musėms pasiekiamus vabzdžius šeimininkus, yra būdinga sunykusi gimda, juk kiaušinėlių inkubacija motinos kūne tampa nereikalinga, nes patekti pas šeimininkus patikimiau. Kiaušiadejystės atmaina yra mikrooviparija, kai palikti gamtoje labai smulkūs kiaušinėliai patenka pas šeimininkus su maisto turiniu, todėl šiuo atveju patys šeimininkai „susiranda“ savo parazitoidus. Smulkių kiaušinėlių dygliamusės padeda iki kelių tūkstančių, nes jų patekimo į šeimininkus ir išgyvenimo tikimybė labai nedidelė.

Dygliamusės yra skirstomos į keturis pošeimius ir ši klasifikacija paremta patinų lyties organų sandara, kuri labiausiai atspindi vabzdžių giminystę. Dexiinae (deja, dygliamusių pošeimiai neturi lietuviškų pavadinimų) pošeimis vienija primityviausias dygliamusių grupes, joms būdinga išsivysčiusi gimda ir dauginimasis ovolarviparijos būdu. Phasiinae pošeimio grupių patelės pačios randa specifinius šeimininkus (blakes), taip inkubacinio laikotarpio motinos kūne nereikia; joms būdinga sunykusi gimda ir dauginimasis oviparijos būdu. Tachininae pošeimiui yra būdingas dauginimasis ovolarviparijos būdu; jos turi labai daug slaptai gyvenančių šeimininkų, įskaitant įvairių būrių vabzdžius ir šimtakojus. Exoristinae yra vienintelis nevienalytis pošeimis, vienijantis visus dauginimosi būdus (ovolarvipariją, ovipariją ir mikroovipariją), o tai rodo, kad įvairių grupių gimda sunyko nepaisant šių grupių giminystės.

Įdomūs yra kai kurių dygliamusių būdai rasti savo šeimininkus gamtoje. Daugeliu atvejų tai yra kvapai, kuriuos skleidžia patys šeimininkai arba jų sužaloti augalai, tačiau kai kuriais atvejais šeimininkus padeda rasti garsai. Kai kurios dygliamusių patelės turi didžiulį apvalų organą tarp priekinių kojų pamatų, kuris atlieka klausos organo vaidmenį, ir sugeba atskirti skėrių rūšis pagal jų skleidžiamus garsus.

Kai kurios dygliamusės pilvelio apačioje gali turėti smulkių dantukų, kurie padeda išlaikyti šeimininką per kontaktą, taip pat turi pakitusius kietus kiaušdėčius šeimininkų dangalams pradurti arba kitaip kiaušiniams įtvirtinti.

Kitos dygliamusių grupės turi labai pailgėjusius minkštus kiaušdėčius, kurie ramybėje susideda teleskopiškai, bet išsikišę gali keliskart viršyti pačios musės ilgį, ir sugeba sudėti kiaušinėlius besimaitinantiems vabalams tiesiai į burną. Įvairios dygliamusių rūšys deda kiaušinėlius į skirtingas šeimininkų kūno vietas ir pagal jų lokalizaciją ant tam tikrų šeimininkų galima identifikuoti pačius parazitoidus.

Dygliamusių lervos maistą gauna suėsdamos gyvą šeimininką iš vidaus, o suaugusios musės maitinasi žiedų nektaru ir žiedadulkėmis, todėl šių musių gausumui įtakos turi ne tiktai šeimininkų gausa konkrečioje vietovėje, bet taip pat žydinčių augalų gausumas. Daugelis dygliamusių turi palyginti trumpą suaugusio vabzdžio aktyvumo periodą, ir jis būna arba pavasarį, arba vasarą ir rudenį, kai žydi skirtingų rūšių augalai.

Žydintys medžiai ir krūmai yra laikomi dygliamusių mitybai tinkamiausiais augalais pavasarį, salierinių šeimos augalai yra svarbūs vasarą, o astrinių šeimos augalai – rudenį. Jie privilioja ir kitus naudingus vabzdžius, pavyzdžiui, parazitinius plėviasparnius ir plėšriąsias žiedmuses.

Visi šie vabzdžiai žemės ūkio naudmenose nėra endogeniniai gyvūnai, todėl jiems patekti į tokias teritorijas reikia pamiškių saitų, kuriais plinta šie vabzdžiai. Į šiuos veiksnius verta atsižvelgti, siekiant privilioti naudingus vabzdžius į ekologinį ūkį.