23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2023/02
Naminių paukščių raudonligė
  • Prof. dr. Alius POCKEVIČIUS LSMU Veterinarijos akademija
  • Mano ūkis

Raudonligė – pasaulyje paplitusi sporadinė bakterinė liga. Dažnam veterinarijos gydytojui ar gyvūnų augintojui ji pirmiausia asocijuojasi su kiaulių liga, tačiau ja gali sirgti ir naminiai paukščiai. 

Raudonligę sukelia nejudri, sporų neformuojanti, anaerobinė, gramteigiama bakterija Erysipelothrix rhusiopathiae. Susirgimui dažniausiai būdinga ūmi eiga, pasireiškianti septicemija, rečiau poūmė ar lėtinė, kai pasireiškia dilgėlinė odos ar endokardito ligos forma. Raudonligė diagnozuojama ne tik naminiams, bet ir laukiniams paukščiams, reptilijoms, žinduoliams, dažniausiai kiaulėms ar ėriukams. Ligos sukėlėjų randama ant žuvų paviršiaus, nors jų ligos požymių dažniausiai nenustatoma.

Dažniau serga vyresni naminiai paukščiai

Didžiausių ekonominių nuostolių liga sukelia kalakutams, nors susirgimo protrūkių pasitaiko ir vištų, ančių, žąsų ar kitų sparnuočių pulkuose. Pastaruoju metu daugėja raudonligės atvejų dedeklių pulkuose, kadangi, kuriant paukščių gerovę, atsisakoma laikymo narveliuose. Daugėjant komercinių ekologinių ūkių, padaugėjo ir raudonligės atvejų mėsinių vištų ūkiuose (tiek veislinių, tiek broilerių).

Raudonlige dažniau serga vyresnės nei 40–50 savaičių amžiaus dedeklės. Nors pastebėta, kad serga vyresnio amžiaus kalakutų patinai, taip pat gali būti ir genetinis atsparumas. Raudonligė gali turėti įtakos patinų vaisingumui, priesvoriams. Naminiai paukščiai dažniau suserga šaltuoju metų laiku (rudenį, ankstyvą žiemą).

Sukėlėjas plinta horizontaliai, liga sporadiškai pasireiškia abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus paukščiams. Erysipelothrix rhusiopathiae į paukščio organizmą patenka per sužalotą odą, gleivines (pvz., per dirbtinį sėklinimą), sulesus užkrėstų pašarų ar esant kanibalizmo atvejams, lesant infekuotas gaišenas. Sukėlėjas perduodamas ir mechaniškai, įkandus vabzdžiams, jį gali platinti ir graužikai, taip pat – ir paukštinė rausvoji erkė (Dermanyssus gallinae).

Iš sergančio paukščio Erysipelothrix rhusiopathiae su išmatomis patenka į aplinką, kurioje patogenas ilgai gali išlikti gyvybingas. Kliniškai sveiki naminiai paukščiai irgi gali būti ligos nešiotojai.

Paukščių sergamumui ir gaištamumui įtakos turi patogeno virulentiškumas. Nevakcinuotame pulke pasireiškus raudonligei, susirgti gali iki 40–50 proc. paukščių, o gaišti – iki 10–15 procentų. Jei paukščiai buvo vakcinuoti, ligos požymiai yra švelnesni ir trunka trumpai.

Klinikiniai požymiai

Dažniausiai kyla ūmi raudonligės eiga, jai būdinga septicemija, dėl kurios sparnuočiai gali pradėti gaišti antrą parą po užsikrėtimo. Prieš nugaišdami paukščiai pasidaro apatiški, sutrinka eisena, jie karščiuoja, išsivysto galvos srities, pirštų cianozė. Rečiau pasireiškia poūmė ar lėtinė raudonligė, kuriai būdingi odos pokyčiai, endokarditas ar sutinusios kulkšnys.

Kalakutų, kuriems išsivysto vegetacinis endokarditas (ypač vakcinuotiems), ligos požymių dažniausiai nematyti ir jie nugaišta staiga, greičiausiai dėl susidariusių embolų. Raudonligę pulke reikėtų įtarti, jei paukščiai staiga pradėjo gaišti praėjus 4–5 dienoms po dirbtinio sėklinimo.

Bakterija Erysipelothrix rhusiopathiae ne tik sukelia ligą, bet turi neigiamos įtakos ir kalakutų patinų vaisingumui. Šaltas, drėgnas oras, ypač sutampantis su lytinio subrendimo laikotarpiu, didina klinikinės ligos pasireiškimo galimybę. Kliniškai paukščiams pasireiškia anoreksija, bendras silpnumas, apatiškumas, viduriavimas, gleivinių edema, galvos srities audinių patinimas. Dalis sergančių sparnuočių nugaišta, o persirgę įgyja stiprų imunitetą.

Ligai pasireiškus vištų pulke, paukščiai silpsta, ištinka depresija, viduriavimas ir staigi mirtis, žymiai sumažėja geriamojo vandens suvartojimas, dedeklių dėslumas. Panašūs ligos simptomai būdingi ir antims, žąsims, fazanams ar putpelėms. Sergamumo ar gaištamumo rodiklis priklauso nuo to, ar paukščiai buvo vakcinuoti, kaip greitai buvo pradėtas gydymas antibiotikais.

Patomorfologiniai pokyčiai

Paukščiams nugaišus nuo septicemijos, juos skrodžiant randama išplitusių ar lokalizuotų dėmių odoje, išplitusių edemų poodyje ir kitose kūno vietose, taškinių kraujosruvų riebaliniame audinyje ir jo degeneracija, taip pat – kraujosruvų miokarde, plaučių edema. Kepenys, inkstai, blužnis dažniausiai būna padidėję, trapūs, margi.

Ligai progresuojant gali būti diagnozuojamas fibrininis pūlingas sąnarių uždegimas, fibrininis perikarditas, peritonitas (dažnai tryninis), kraujosruvos širdyje, kasoje, skeleto raumenyse, riebaliniame audinyje, katarinis enteritas. Kartais matyti sustorėjusi liaukinio ir raumeninio skilvių sienelė su erozijomis, maži, geltoni mazgeliai aklosiose žarnose, išsiplėtusios virškinimo organų kraujagyslės, vegetacinis endokarditas.

Histologiškai nustatomi kraujagyslių pažeidimai, fibrino trombų susidarymas, blužnies, kepenų nekrozė ar kitos patologijos, siejamos su per skrodimą nustatytais makroskopiniais pokyčiais. Raudonligės diagnozė nustatoma remiantis skrodimo, histopatologinio, bakteriologinio ir PGR tyrimo rezultatais (mėginiai imami iš kepenų, blužnies ar kaulų čiulpų). Serologiškai sukėlėjas gali būti identifikuojamas atlikus fluorescencinį antikūnų tyrimą.

Diferencinė diagnozė

Septiceminę raudonligės formą reikėtų diferencijuoti nuo E. coli ar Pasteurella multocida sukeltų ligų, salmoneliozės ir žaibinės ar ūminės Niukaslio ligos formos. Jei nustatomi odos pokyčiai, vegetacinis endokarditas, raudonligę reikėtų atskirti nuo kitų bakterijų (pvz., nekrozinio dermatito) ar mikroskopinių grybų (pvz., aspergiliozės) sukeltų ligų.

Raudonligę reikėtų diferencijuoti ir nuo neinfekcinės kilmės susirgimų, pavyzdžiui, apsinuodijimo, sumušimo ar plėšrūnų sužalojimų.

Ligos gydymas, kontrolė ir profilaktika

Pastebėjus raudonligės simptomus ir įtarus ligą, paukščių laikytojas turėtų nedelsdamas kreiptis į veterinarijos gydytoją, kad kuo greičiau būtų nustatyta priežastis, pradėtas efektyvus gydymas ir taikomos reikalingos ligos profilaktikos priemonės.

Raudonligei gydyti naudojami antibiotikai, rekomenduojami greito veikimo penicilino grupės, juos sušvirkščiant, kartu atliekant paukščių imunizaciją formalinu inaktyvuotu bakterinu. Nustačius raudonligės diagnozę, reikėtų gydyti visus pulko paukščius, tikslinga ištirti ligos sukėlėjo jautrumą antimikrobiniams vaistams. Sulfonamidai, oksitetraciklinas, neomicinas yra nefektyvūs arba ne tokie efektyvūs antimikrobiniai vaistai, o gydant eritromicinu, plataus veikimo spektro antibiotikais yra gauti gana geri gydymo rezultatai.

Jei paukščių pulke yra daug, antibiotikus galima įterpti į geriamąjį vandenį 4–5 dienas, tai padėtų sumažinti nuostolius. Reikia turėti galvoje, kad gydymui antibiotikus ar kitus vaistus įterpti į lesalus ar vandenį verta tik tuomet, kai paukščiai dar noriai geria ir lesa. Naudojant antimikrobinius vaistus produkcijai skirtiems paukščiams svarbu neužmiršti vaistų išlaukos.

Atsižvelgus į epizootinę pulko situaciją, naminiai paukščiai profilaktikos tikslais gali būti vakcinuojami. Vakcinacija padeda apsaugoti paukščius, kurie dar nėra infekuoti. Tiesa, imunitetas susidaro ne ilgalaikis, vakcinaciją tikslinga pakartoti po 2–4 savaičių.

Gydymas ar vakcinacija nepadeda pašalinti paukščių, kurie yra patogeno nešiotojai. Pastebėta, kad kalakutus gydant ne penicilino grupės antibiotikais gali padaugėti ligos nešiotojų pulke. Ligos profilaktikai vietovėse, kuriose yra diagnozuojama kalakutų raudonligė, tikslinga atlikti vakcinaciją, kuriai reikia naudoti vakcinas (rinkoje yra gyvos ir inaktyvuotos), patvirtintas būtent kalakutams imunizuoti. Veisliniai kalakutai inaktyvuota vakcina gali būti vakcinuojami kas 4 savaites iki kiaušinių dėjimo pradžios. Jei imunizacija atliekama gyvomis vakcinomis, paukščius reikėtų vakcinuoti 2 kartus su 2–3 savaičių intervalu.

Komercinės vakcinos kiaulių imunizacijai gali būti naudojamos ir vištoms dedeklėms imunizuoti. Atsižvelgiant į raudonligės epizootinę situaciją, po ligos protrūkio ūkyje vakcinacijos galima būtų atsisakyti po 3–5 auginimo ciklų (esant palankiai epizootinei situacijai).

Raudonligės sukėlėjas yra atsparus aplinkos poveikiui. Po ligos protrūkio reikia išvalyti, dezinfekuoti patalpas (aerozolinei dezinfekcijai galima panaudoti fenolių, jodo preparatus), aplinką, pašalinti ir tinkamai sunaikinti paukščių gaišenas. Erysipelothrix rhusiopathiae bakteriją gerai veikia 1–2 proc. natrio šarmo tirpalas. Ūkyje svarbu vykdyti graužikų kontrolę, turi būti laikomasi biosaugos, gyvūnų gerovės reikalavimų, sudarytos tinkamos higienos ir sanitarijos sąlygos, paukščiai lesinami kokybiškais lesalais ir girdomi švariu vandeniu. Naminiai paukščiai neturėtų kontaktuoti su kiaulėmis, avimis ar kitais raudonligei imliais gyvūnais.

***

Erysipelothrix rhusiopathiae sukelta liga yra zoonozinis susirgimas, žmonėms gali pasireikšti vietinė odos (dažniausiai) ir septiceminė su endokarditu ligos formos. Įtarus ar patvirtinus raudonligės diagnozę gyvūnams reikia neužmiršti apsaugos priemonių.

Žmonės dažniausiai užsikrečia per pažeistą odą. Veterinarijos gydytojai, skerdyklų, žuvų perdirbimo įmonių darbuotojai, mėsininkai, virėjai, medžiotojai ar žvejai yra vieni iš dažniausiai raudonlige susergančių žmonių.