Sunkumai, kuriuos patiria pieno ūkiai, visiems žinomi. Bet žmogui, kurio optimizmas beribis, tai ne problema, o tiesiog gyvenimas. Taip šviesiai į pieno ūkio perspektyvas žvelgia 20-metis Nojus Steponaitis, geriausias 2022 m. Kauno r. jaunasis ūkininkas.

Regis, Steponaičių šeimoje optimizmas perduodamas iš kartos į kartą. Nojaus tėtis Egidijus sako irgi neturintis kuo skųstis, šypsosi ir draugiškai atvykėlius fermoje sutikęs senelis Antanas Steponaitis, buvęs agronomas ir šio ūkio Daugėliškiuose (Vilkijos apylinkių sen.) pradininkas.

Nojaus ir Egidijaus atsakymų į visus klausimus esmė ta pati – viskas gerai. Dirbti reikia bet kuriame darbe, o piendavės maitina šeimą, kuria jos gerovę. Nuolat pririšti prie ūkio? Vienas kitą gali pakeisti. Pieno sektoriuje nėra stabilumo? Ir kitur tas pats, juk niekada nežinai, ar javai ir rapsai peržiemos. Vėl krenta pieno supirkimo kainos? Ką gi, atėjo laikas sukti kooperacijos keliu. Su tokiu požiūriu visos kliūtys įveikiamos.

Ūkyje yra 60 melžiamų karvių (dominuoja holšteinizuotos juodmargės), su prieaugliu daugiau kaip 100 galvijų. Šeima dirba 100 ha nuosavos ir 60 ha nuomojamos žemės, augina pašarines žoles, kviečius ir rapsus. Ūkyje, be šeimos narių, dar dirba dvi melžėjos ir darbininkas.

Ūkis rengiasi plėtrai

Karvės laikomos erdvioje 2009 m. rekonstruotoje 120 vietų fermoje, buvusiame sovietiniame kiaulių komplekse. Čia jos gali laisvai judėti, vaikščioti ratu, guoliavietėse patiesti kilimėliai. Įrengti erdvūs, šiaudų gausiai pakreikti veršiavimosi gardai. Fermoje skamba muzika – moksliniai tyrimai patvirtina, kad muzika padeda karvėms nusiraminti, o ramios karvės – produktyvesnės.

Melžiamos karvės į pieno liniją. Kasdien primelžiama apie 1 t pieno (dalis jo sugirdoma veršeliams), o šaldytuvas – 3,2 t talpos. Akivaizdu, kad rengiamasi plėtrai. Pamažu didinama banda, ūkyje lieka visos atvestos telyčios.

„Ateityje, gal po 5–7 metų, teks statyti melžimo robotus, nes vis vien ateis diena, kai nebus norinčių melžti karvių. Bet kol kas turime geras melžėjas“, – sako Nojus. Esminėms permainoms jis žada ruoštis iš anksto, kad „neištiktų gyvenimas“ čia ir dabar, nereikėtų skubotų sprendimų. Karvių fermą bus galima pritaikyti melžimo robotams, naujų tvartų statyti nereikės.

Veršeliai paauginami iki 3 mėnesių, tada parduodami. Maži ir paauginti laikomi skirtinguose tvartuose. Po atitinkamų pertvarkymų visi bus laikomi kartu paaugusiųjų tvarte – čia gali įvažiuoti technika, krautuvas ir vienas žmogus galės išvalyti gardus. „Atlaisvinsime vieną pastatą ir matysime, kiek turime vietos plėtrai“, – sako Nojus. Optimalu būtų laikyti apie 100 karvių.

Problemų veršiuojantis, kaip ir kitų ligų, bandoje beveik nėra. „Labai geros melžėjos, seniai pas mus dirba. Jos viską pastebi, dirba atsakingai, labai gerai išmelžia karves ir problemų neturime. Uždirbti leidžiame melžėjoms, ne veterinarams“, – teigia Egidijus Steponaitis.

Transporteriu iš tvarto išvalytas mėšlas laikomas lagūnoje, o pavasarį srutos išlaistomos laukuose. Daugiausia jų skiriama pūdymui, molingai žemei pagerinti ir dirvos erozijai sumažinti.

Pieninės karvės kergiamos natūraliai

Įdomu tai, kad pieninės karvės Steponaičių ūkyje kergiamos natūraliai su holšteinizuotu juodmargių buliumi – įspūdingų duomenų reproduktoriumi. Netrukus prie jo prisidės ūkyje augantis jaunas buliukas. Selekcija užsiima Nojaus senelė, ji – zootechnikė, buvusi fermos vedėja.

„Kooperatyvo „Pienas LT“ susirinkime susipažinau su Voniškių žemės ūkio bendrovės vadovu Henriku Braškiu – ateityje buliukus galėsiu pirkti iš jo bendrovės, jie turi holšteinizuotų juodmargių“, – džiaugiasi N. Steponaitis.

Dirbtinis karvių apvaisinimas Steponaičių ūkyje nepasiteisino. Vyriausiasis Antanas kategoriškas – jeigu karvę reikia sėklinti 3–4 kartus, tai grynas nuostolis. Užtai bulius savo darbą atlieka gerai, karvė pas jį įleidžiama pastebėjus rują, o jos nepražiopsoti padeda ir akylos melžėjos. Steponaičių teigimu, taip rezultatas labiau užtikrintas ir prieauglis gaunamas pigiau.

Galbūt modernios genetikos šalininkai turėtų kitą nuomonę, tačiau Nojus su tėvu, šeimoje dar turėdami patyrusią zootechnikę, skaičiuoja savaip. Jie nesivaiko ir itin didelio primilžio, t. y. neinvestuoja į priedus, kurie padidintų produktyvumą. „Stengiamės šerti karves kuo natūraliau. Jų produktyvumas vidutinis, tačiau sveikatingumas labai geras ir tarnavimo laikas ilgas“, – savo argumentus pateikia Nojus.

Vidutinis karvės produktyvumas per dieną yra apie 20 l, per metus – apie 6 t pieno. Bet pieną jos duoda 6–7, o kai kurios – ir 10 metų. Tad per gyvenimą karvės duoto pieno kiekis ir atvesti veršeliai visiškai atperka jos laikymo kaštus ir uždirba pelno.

„Esame bandę didinti produktyvumą su priedais ir papildais, bet man atrodė, kad tai tik pinigų sukimas ratu ir papildomas darbas, reikšmingo primilžio padidėjimo nepastebėjau. Ginčytinas klausimas, ar verta taip kelti produktyvumą. Bet kiekvienas ūkininkas sprendžia pats“, – sako E. Steponaitis.

Karvių racionas neįmantrus: šienainis, šienas, iš savų kviečių pagaminti miltai, mineralai, druska, soda. Siloso negamina, bet, sumaišius drėgnesnį šienainį su sausesniu, gaunamas geras mišinys. Pasak ūkininko, tokie pašarai skanūs, kvepia, karvės juos noriai ėda.

Kartą Egidijus pašarams pirko kukurūzų – norėjo išbandyti jų poveikį pieno kiekiui. Per mėnesį pokyčių neįvyko, tad nutarė nesiblaškyti. Ūkininkas svarsto, kad mažam ūkiui geriau pasikliauti žoliniais pašarais, svarbu, kad jie būtų geros kokybės.

Daugiamečių pievų nedeklaruoja

Būtent žoliniams pašarams Steponaičiai dėmesio negaili – puikūs žolynai tarsi ūkio vizitinė kortelė. Pievos tręšiamos, kas 4 metus atsėjamos. Sėja liucernas ir dobilų mišinius su motiejukais, svidrėmis.

Dažnai Steponaičiai žolę pjauna 4 kartus per metus, pirmą kartą – apie gegužės 25-ąją. Net 2022-ųjų pirmos žolės derlius juos džiugino, nors didžiojoje dalyje ūkių žoliapjūtė dėl nepalankių orų vėlavo ir dėl to nukentėjo pašarų kokybė. „Mes žolę nupjovėme laiku. Pašarų kokybė labai gera“, – trukteli pečiais Egidijus. Turbūt ir šiuo atveju padėjo nepataisomas optimizmas.

Kadangi žemės ne itin daug, ją labai puoselėja – stengiasi išdirbti, pūdymą tręšia srutomis. Todėl žolės derlius būna labai geras – pagamina po 50 ritinių iš ha, tad pievoms užtenka maždaug 40 ha. Be to, Egidijus nedeklaruoja daugiamečių pievų – išretėjusių žolynų nelaiko, iš naujo įdirba žemę ir sėja naują žolę. „Man reikia, kad augtų žolė“, – paprastai paaiškina E. Steponaitis.

Suprato kooperacijos naudą

Strateginius sprendimus tėvas ir sūnus ūkyje priima bendrai, tariasi, ieško geriausio varianto. Ir bet kurį darbą atlieka tas, kuris turi tuo metu daugiau laiko. „Darom tai, ką reikia padaryti. O kuris iš mūsų tai daro – nėra skirtumo“, – paaiškina darbų pasidalijimą Nojus.

2022-ųjų vasarą Nojus ir Egidijus Steponaičiai įstojo į kooperatyvą „Pienas LT“ ir šiuo sprendimu visiškai patenkinti. Anksčiau pieną tiekė vienai iš didžiųjų pieno perdirbimo įmonių, tačiau bendradarbiavimas jų netenkino.

„Iš pradžių nusprendžiau tiekti pieną kooperatyvui, dar nebūdamas jo nariu. Tačiau užteko savaitės, kad apsispręsčiau dėl „Pienas LT“ narystės – kai sužinojau, kokią naudą gauna ūkininkai, abejonių neliko. Nesigailiu – pieno supirkimo kainos skirtumas buvo ryškus, be to, per kooperatyvą daug pigiau pirkau trąšas“, – apie naują patirtį pasakojo Nojus.

Tvirčiau pasijutęs jis pateikė paraišką modernizuoti ūkį – atėjo laikas atnaujinti technikos parką. Labiausiai reikia kombinuoto preso, nes „su senuoju vyksta ne darbai, o remontai.“

Rizikų diversifikavimas leidžia ūkininkams ramiau miegoti – neretai viena šaka gelbsti kitą. „Daug kas stebisi, kodėl vargstame prie karvių, atseit galėtume gyventi ramiai vien iš augalininkystės. Bet iš grūdų pajamos gaunamos kartą per metus. Ir niekada nėra garantijos, kad javai ir rapsai peržiemos, kad pavasarį laukai bus tokie pat gražūs, kokie buvo rudenį. Ir šypsenos veide nebus, kai tais metais gausi pinigus, – ne pagal metus brandžiai svarsto Nojus. – O už pieną pinigų gauni kiekvieną mėnesį ir turi apyvartinių lėšų. Gerai, kai vienai šakai patyrus sunkumų gelbsti kita.“

Egidijus dar pateikia egzistencinį klausimą: „O ką reikėtų veikti, jeigu nebūtų karvių ir liktų tik grūdai?“ Vien tik augalininkystės ūkyje dviem darbštiems optimistams veiklos būtų mažoka... Bet jis neneigia, kad jeigu ne grūdai ir rapsai, pieno ūkis visų buvusių krizių nebūtų atlaikęs.

Vasarą, kai prasideda pašarų gamybos metas, o netrukus – ir javapjūtė, absoliuti dauguma ūkininkų šį laikotarpį įvardija kaip patį sunkiausią. Tik ne Egidijus su Nojumi. „Žiauraus darbymečio nejaučiame – juk šiuolaikinė technika labai naši ir viską padaro. Nupjauname, sugrėbiame, supresuojame ir parsivežame“, – Egidijui tai atrodo visai paprasta. Kas kita buvo prieš kelis dešimtmečius, kai dar nebuvo vakarietiškos technikos – tada buvo sunku.

Dabar Steponaičių ūkis sutvarkytas taip, kad jame gali ir vienas žmogus nudirbti visus darbus, žinoma, ne per pašarų gamybą. Anot Egidijaus, Nojus ir mėnesiui galėtų išvažiuoti – jo net nepasigestų. Tad jaunas vaikinas tikrai gali gyventi visavertį gyvenimą.

Nojui ir Egidijui pieno ūkyje svarbiausia tinkamai susidėlioti darbus. Prie pieno ūkio ritmo vyresnysis sako taip pripratęs, kad kito gyvenimo neįsivaizduoja. „Mano pagrindinis variklis – esu pats sau šeimininkas, dirbu sau. Pats skaičiuoju pinigus ir žinau, ką galiu sau leisti. O visos situacijos – ar karvė traumą patiria, ar pieno kaina krenta – mums jau pažįstamos, jų buvo ir bus, tad išmokome su tuo gyventi. Žinoma, norėtųsi daugiau stabilumo, bet iš esmės viskas gerai“, – kalba Egidijus.

Vis dėlto vienu atveju jis išreiškia pasipiktinimą – už 60 kg veršelį moka po 2 Eur/kg gyvojo svorio, kai mažiausiai mėnesį jį būna girdę karvės pienu – po 6 l per dieną. „Įsivaizduokite, kokį nuostolį patiriame ir kiek dar darbo prie jų. Tokios neteisybės negaliu suprasti“, – sako ūkininkas.

Tėvai ragino mokytis, ne ūkininkauti

Antanas Steponaitis didžiuojasi, kad jo su žmona Birute pradėtas ūkis turi tęstinumą. Jis gana jaunas perdavė 30 karvių ūkį sūnui Egidijui, šis padvigubino gyvulių skaičių ir, taip pat dar būdamas kone jaunas ūkininkas, atriekė ūkio dalį Nojui. „Jau trečia karta valdo ūkį. Kai pradžia padaryta, lengviau į priekį eiti“, – šypsosi dūmą pūsdamas vyriausiasis Steponaitis. Jis viliasi, kad kada nors ūkį valdys ir penkta, ir šešta karta.

Nojus tvirtina, kad ties juo ūkis tikrai nesibaigs. „Norėčiau kuo anksčiau sukurti šeimą. Tėvai jauni vedė, aš irgi norėčiau sekti jų pavyzdžiu“, – atvirai apie planus kalba jaunuolis. Ūkį jis prisijaukino tuomet, kai išbandė ir perprato visus darbus – maždaug šešiolikos. Tada išsilaikė traktorininko teises ir prasidėjo rimtesnė jo pagalba tėčiui. Netrukus tam atsirado dar palankesnės sąlygos – karantinas ir nuotolinis mokymasis. „Gal dar būčiau abejojęs, bet pamačiau, kad man neblogai sekasi ir daugiau galvos nesukau – ūkis įsibėgėjęs, daug padaryta, tad reikia tęsti“, – kalba Nojus.

Įdomiausia, kad tėvai visai neragino ir neskatino jo ūkininkauti. Priešingai – siūlė atsidėti mokslams, nes mokytis mokykloje sekėsi, ir kurti gyvenimą ne prie ūkio. Tačiau Nojus pasistengė viską suderinti – pasirinko neakivaizdines studijas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje ir darbą ūkyje. „Supratau tėvų požiūrį – fermos rekonstrukcija prasidėjo per 2008-ųjų krizę, tuomet tikrai sunku buvo. Jie man to patirti nelinkėjo. Bet atsitiko gyvenimas“, – juokiasi jis.

Pasirodo, tuomet pieno supirkėjai mokėjo už pieną po 10 centų, o jeigu nesutikdavo su tokia kaina, net neatvažiuodavo pieno paimti. Steponaičių ūkį išgelbėjo būrys naujų telyčių – padidėjęs karvių skaičius kompensavo negautas pajamas. Tad net ir didžiausias optimistas, prisiminęs tuos laikus, savo sūnui nelinkėjo to patirti.

Ar Nojaus negąsdina pieno sektoriaus nestabilumas? „Ne, – atsako jis. – Juk visur rizikos yra, kad ir ką darysi, visada yra pakilimų ir nuosmukių.“

Tokį sūnaus požiūrį Egidijus vadina ne optimizmu, o realizmu – viskas padaryta, ūkis sukurtas, pastatų, technikos yra, reikia tik dirbti, kartais modernizuoti. Jo įsitikinimu, šiais laikais su šiuolaikinėmis galimybėmis ūkininkauti lengva – reikia tik turėti žemės ir nusipirkti geros technikos, kuri už tave viską padarys.

„Daugiau žmonės dirbtų, mažiau vieni kitiems pavydėtų ir būtų viskas gerai“, – įsitikinęs Egidijus Steponaitis. Šeimoje auga jaunėlis Astijus, kuris, anot Nojaus, labiau į meną nei į ūkį linkęs.

„Tačiau nuojauta man kužda, kad jo požiūris su metais pasikeis“, – šypsosi vyresnysis brolis. Kad ir kaip būtų, Steponaičių ūkis jau skaičiuoja tris kartas, Nojus neabejoja, kad bus ir ketvirtoji.