Zofija CIRONKIENĖ, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė

Daržovių augintojams, kaip ir kitiems ūkininkams, šiais metais smogė labai padidėjusios trąšų, energijos išteklių kainos. Brango pakavimo medžiagos, paletės, mediena. Karas Ukrainoje sutrikdė prekių logistiką. Dėl visų šių priežasčių jau pavasarį daugelis daržininkų svarstė, kokius plotus daržovių auginti – ar tik vidaus rinkai, ar ir eksportui.

Vis dėlto asociacijos narių auginamų daržovių plotai nesumažėjo. Tačiau sezono metu daržininkai patyrė nuostolių dėl nepalankių orų. Kai kuriuose ūkiuose vasarą liūtys paskandino nemenkus daržovių plotus. Prarasta nemažai derliaus, ypač stambiuose ūkiuose, auginančiuose prekinę produkciją. Kuo didesni laukai, tuo didesni nuostoliai. Netgi veikiantis drenažas nesusidorojo su liūčių vandeniu.

Daržininkus labai veikė ir kelis kartus augusios elektros kainos. Ūkiai sprendė dilemą, ar verta sandėliuoti produkciją, nes labai pabrango daržovių laikymas.

Taigi, šie metai daržininkams buvo itin sudėtingi. Dėl bendros ekonomikos krizės mažėja vartotojų perkamoji galia, todėl daržovių paklausa gali sumenkti, nors jų savikaina ir išaugo. Neaišku, kaip seksis eksportuoti, optimizmo daug nėra. Taip pat neaišku, kokie bus kiti metai, kokios bus auginimo investicijos, produkcijos paklausa. Daržininkams iššūkiai nesibaigia.

Raimundas JUKNEVIČIUS, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Lietuvos ūkininkų sąjungai metai buvo ypač darbingi. Mūsų gretose – daug žemdirbių, kurie suprato būtinybę tapti ekspertais. Daug laiko praleidome argumentuotai besiginčydami, kai kurtas Strateginis planas. Manau, šį darbą mums sekėsi atlikti gerai – niekada ūkininkai taip atidžiai neskaitė reglamentų ir direktyvų.

Apskritai 2022 m. buvo gana įtempti. Šiokį tokį dialogą su valdžia užmezgėme, tačiau, galima sakyti, per prievartą. Vis dėlto rezultatas yra toks, kuriuo tikriausiai nei Lietuvos ūkininkų sąjunga, nei likę žemdirbiai nebus labai patenkinti, ypač ateityje, kai Strateginis planas taps taisyklėmis ir jį bus privalu vykdyti.

Dalis Lietuvos ūkininkų sąjungos narių vis dar neatvėsta ir demonstruoja nepasitenkinimą valdžia – tikisi, kad politikai juos išgirs tokiu būdu, juk sėdėdami kabinetuose neišgirdo. Tie, kurie prisidėjo prie taisyklių kūrimo ir į jas įsigilino, mato labai daug blogybių. Dėl jų ateityje taisykles įgyvendinantys žemdirbiai susidurs su dideliais sunkumais, nes būsimos taisyklės daugeliu atvejų keis iki šiol nusistovėjusią ūkininkavimo praktiką. Tad ramių ateinančių metų tikrai nesitikiu.

Jau apie ketverius metus dalyvaujame naujoje žemės ūkio politikoje. Stengiamės, kad taisyklės truputį priartėtų prie žemės, tačiau labai aukštai pakylėta naujoji politika nuo žemės vis dėlto atitrūkusi, nepaisant to, kad ant jos bus vykdoma. Labiausiai bijau to, kad ši politika akių neišplikytų ne tik ūkininkams, bet ir ją kūrusiems žmonėms.

Aušrys MACIJAUSKAS, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininkas

Grūdų augintojams šie metai paženklinti energetikos krizės ir karo Ukrainoje ženklu. Viena vertus, kilo trąšų, kuro ir kitų prekių kainos, kita vertus – buvo ir vis dar tęsiasi didžiuliai grūdų kainų svyravimai rinkoje. Tokiame neramiame ekonomikos vandenyne mūsų laivelis labai smarkiai blaškomas.

Tiesa, daugeliui pavyko išlaviruoti. Atsižvelgus į tai, kad šiemet pasėliuose trąšų panaudota gerokai mažiau negu paprastai, gautas grūdų derlius visai neblogas – artimas daugiamečiam vidurkiui. Be abejonės, grūdų auginimo išlaidos didėjo labiau negu derliaus kainos. Įvertinę visumą, grūdų augintojai šiemet tikisi bent jau minimalaus pelno.

Didelių problemų dėl derliaus realizacijos kol kas nekilo, nes lietuviški grūdai vertinami pasaulio rinkose. Su Ukrainos žemės ūkio produkcija (kukurūzais, saulėgrąžomis, sojomis ir kt.) tiesiogiai rinkose nesusiduriame.

Į būsimą sezoną grūdų augintojai žvelgia su dideliu nerimu, nes, be kitų veiksnių, ateina ir ES žaliasis kursas, nuo 2023-iųjų įsigalios naujas Lietuvos žemės ūkio strateginis planas, reikės dirbti pagal naujus reikalavimus, kurie užguls ūkininkų pečius gana dideliu svoriu. Nerimą didina ir tai, jog matome, kad mūsų šalies žemdirbių interesams gana silpnai atstovaujama Briuselyje.

Eimantas PRANAUSKAS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas

Žemės ūkio bendrovėms metai nebuvo blogi, tačiau didelės infliacijos sąlygomis primityvus pajamų ir išlaidų balanso vertinimas yra nedaug pasakantis dydis. Žemdirbys negali susidėti į portfelį gauto pelno ir patraukti savo keliu.

Žemės ūkio gamybos ciklas – nesibaigiantis, jo rezultatai koreguojami, nepriklausomai nuo įdėtų pastangų, o gamintojo poveikis produkcijos supirkimo kainoms lygus nuliui. Telyčiukė, atvesta šiais metais, kuriai auginti naudojami rekordinį lygį pasiekę ištekliai, pieną duoti pradės tik po poros metų. Kas šiandien pasakys, kokia tada bus pieno supirkimo kaina ir išlaidos? Panaši situacija su žieminiais augalais, kurių derlius bus nuimamas kitąmet, laikantis gerokai aukštesnių BŽŪP reikalavimų. Negana to, reikės taikytis prie naujų nacionalinių ribojimų.

Nors aukščiausio rango pareigūnai žadėjo, tačiau iš vietos taip ir nepajudėta sprendžiant šiais ar ankstesniais metais kilusias problemas: valstybei priklausančių melioracijos griovių sutvarkymo, gręžinių, popieriuje paverstų vandenvietėmis, apsauginių zonų nustatymo, mėšlo tvarkymo terminų, laukinių gyvūnų ir paukščių daromos žalos atlyginimo ir t. t.

Kitais metais įsigaliosiančios Strateginio plano nuostatos dėl ekoschemų, paramos pieniniams buliams nutraukimo, PNTI atsisakymo ir kiti ne kartą pateikti klausimai, į kuriuos neatsakyta, sukelia vien galvos skausmą ir stiprina netikrumą dėl ateities.

Zita VARANAVIČIENĖ, Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė

Metai buvo viltingi dėl slopstančios COVID-19 pandemijos, sukrečiantys dėl neišprovokuoto Rusijos karo prieš Ukrainą. Taip pat labai darbingi, nes žaliasis kursas įgauna teisinį pavidalą ir virsta įvairių strategijų ir reglamentų projektais: cheminių medžiagų saugos strategija su 56 ribojimais, pakeistais REACH reglamento priedais, pakeistu Klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo reglamentu, įvedant naujas pavojingumo klases, kontraversišku Tausaus pesticidų naudojimo reglamento projektu. Žaliąjį kursą matome kaip galimybę, jei jis bus įgyvendintas apgalvotai ir sudarant sąlygas inovatyviems sprendimams įgyvendinti, o ne galvotrūkčiais priimant ribojimus ar draudimus.

Pandemija ne tik išmokė dalyvauti nuotoliniuose susitikimuose, bet ir suteikė galimybę užtildyti neįtikusį pašnekovą. Ne kartą buvau neįleista į nuotolinį susirinkimą dėl Strateginio plano, susitikimai dėl IKOK vyko taip – kalbi, bet į argumentus niekas nekreipia dėmesio. Todėl, manau, įsakymu patvirtinta IKOK tvarka neatliepia lūkesčių. Nesuprantama Žemės ūkio ministerijos pozicija dėl augalų apsaugos produktų pakuočių svarstant Valstybinį atliekų prevencijos ir tvarkymo planą. Nors stengiamės savo komentarus grįsti skaičiais ir duomenimis, visus metus bendravimas su institucijomis buvo komplikuotas, ypač ekspertiniu lygmeniu.

Jonas VILIONIS, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas

Pirmoje metų pusėje pagal pieno supirkimo kainą išsiveržėme net į ES lyderių gretas – kilo produktų kainos, tad mums irgi daugiau mokėjo. Tačiau metus baigiame bloga nuotaika, nes perdirbėjai kainą sumažino ir toliau mažina, esą produktus parduoda nuostolingai. O prekybininkai žaidžia savo žaidimus – mažina pieno gamintojų dalį pieno kainoje. To nesuvaldo jokia valdžia, jie gali pasiimti didžiausią produkto kainos dalį vien dėl to, kad padeda jį į lentyną.

Pieno gamyba traukiasi, ūkiai užsidaro, gamybos atsisako net po 150 karvių laikę ūkininkai. Pieno kaina buvo pakilusi, bet kiek pabrango trąšos, energijos sąnaudos? Nieko gero, pieno ūkiai trauksis ir toliau. O kur dar kalbos apie tai, kad reikės mokėti karvei pabezdėjus, už vandenį ir turtą. Nuo kitų metų nelieka ir papildomų nacionalinių išmokų už kvotinį pieną.

Liūdna ateitis, nieko gero nesitikiu iš kitų metų. Jeigu tokiu laikotarpiu, kai paprastai pieno supirkimo kainos kildavo, jos mažinamos, tai kas bus vasarą? Žinoma, bendrovės ir didieji ūkiai išliks, bet kitų perspektyva liūdna.

Žemės ūkio ministro darbas veda į niekur – jis turi trauktis. RRF pinigų skirta tik pelkėms. Valėme melioracijos griovius, dabar aplinkosaugininkai pila į juos akmenis ir kelmus, o mes kursime fondą ir mokėsime pinigus. Tai tyčiojimasis iš žemdirbių. Negi valdžia galvoja, kad žemės ūkis – tai melžiama karvė, kuri niekada neužtrūks?