- Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
- Mano ūkis
Rimgaudo ir Rasos Aušiūrų pieno ūkis nuolat tarp produktyviausių šalyje, nors, dabartiniais vertinimais, priklauso mažųjų kategorijai. Atradę sėkmės formulę, Suvalkijos ūkininkai džiaugiasi pakilimais ir gali išgyventi sunkesnius laikus.
Vilkaviškio rajone ūkininkaujantys Rimgaudas ir Rasa Aušiūros šiuo metu melžia 24 karves. Praėjusiais metais vidutinis primilžis iš karvės siekė 10 031 kg. Tarp Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) ūkių Aušiūrų ūkis 21–30 karvių kategorijoje nuolat yra tarp trijų produktyviausių.
Rasa ir Rimgaudas sako, kad jokio produktyvumo stebuklo ar paslapties nėra – viską lemia šėrimas, genetika ir laikymo sąlygos. Aušiūroms dirbti rentabiliai padeda ir tai, kad 24 karvių ir 92 ha ūkiui nereikia samdyti žmonių, jie viską spėja padaryti patys.
„Visiškai netikime tuo, kad tokio dydžio ūkis, kaip mūsų, neturi perspektyvos, – sako Rasa Aušiūrienė. – Dabar tik turėk sveikatos ir dirbk.“
Produktyvumas turi savo kainą
Sukūrę šeimą jau nepriklausomoje Lietuvoje, Rimgaudas ir Rasa ėmėsi įvairios veiklos. Laikė porą karvių, augino kiaules, vištas, ūkį paįvairino ir cukrinių runkelių laukas. Kai tapo per sunku 10 karvių melžti rankomis, pirko melžimo aparatus, banda pradėjo didėti. Tada atsisakė kiaulių ir apie 2005-uosius pasistatė naują 30 vietų palaido laikymo tvartuką su melžimo aikštele, mėšlidę.
Dabar pamelžti karves užtenka valandos. Rimgaudas ir Rasa susidėliojo grafikus taip, kad nereikėtų rytais labai anksti keltis. „Ferma prie namų, niekur važiuoti nereikia, tad melžimas sunkumų nekelia. Esame įpratę, kad prie ūkio tarsi pririšti“, – sako R. Aušiūrienė.
Jau beveik visos bandos karvės yra holšteinų veislės, dalis – holšteinizuotos juodmargės. Bandos produktyvumas kontroliuojamas.
Racionus padėdavo sudaryti firmų vadybininkai, dabar ir patys jau gali. Karves šeria šienainiu, šienu, kukurūzais, duoda daug įvairių priedų – rapsų, sojų, kelių rūšių mineralų, sodos, druskos, kreidos. Vasarą, kai gera žolė, pasak Rimgaudo, užtenka tik rapsų, sojų nereikia. Bet šiemet dėl blogesnės žolių kokybės teko sojų duoti ir vasarą.
„Priedų būna pusė kiemo, kai išrikiuojame, – sako Rasa. – Produktyvumas turi savo kainą, bet, kadangi jis didelis, tai leidžia mūsų ūkiui išgyventi.“
Itin produktyvioms karvėms, duodančioms 50 ir daugiau litrų pieno per dieną, dar individualiai skiriama priedų. Tai – brangus malonumas, bet, pasak Rimgaudo, vis tiek atsiperka. „Nemanau, kad geriau būtų laikyti 50 karvių ir melžti po 5 t neduodant priedų. Įvertinus viską – darbą, didesnį tvartą, šėrimą, tokio pieno savikaina būtų didesnė negu mūsų dabartinė“, – sako jis.
Ūkininkai sako, kad nedirba nuostolingai. Rasa priduria, kad pelno mokesčio ūkis sumoka nemažai. Vadinasi, dar uždirba.
Už gerą šėrimą ir laikymą karvės atsilygina ne tik geru produktyvumu, bet ir labai geros kokybės – 4,5 proc. riebumo ir 3,5 proc. baltymingumo – pienu. Už tai ūkininkams mokamas nemažas priedas. Pieną priduoda kooperatyvui „Senoji kryžkelė“.
„Palyginti su tuo, kaip buvo sunku per pieno krizę 2016 m., dabar gyventi iš pieno yra daug lengviau“, – pripažįsta R. Aušiūra, pridūręs, kad geriausi laikai buvo, kai už pieną mokėjo po 1 litą, tiesa, tokią kainą gavo gal tik vieną mėnesį.
Dabar vėl nerimo daug – žiema, pieno mažiau, bet supirkimo kaina pradėjo kristi. Mažiau mokama ir už veršelius, karves, o už trąšas, energiją reikia mokėti brangiau. „Bet šitų dalykų negalime kontroliuoti. O ką galime, tą kontroliuojame: karvių produktyvumą, sveikatingumą“, – filosofiškai padėtį vertina Aušiūros.
Investuoja į gerą genetiką
Šiemet Aušiūrų karvių produktyvumas bus mažesnis, nes dėl šalto pavasario pirma žolė buvo nekokybiška, vasarą kamavo karščiai. Ypač pirmaveršių produktyvumas mažesnis. Per dieną šiuo metu primelžia apie 550 kg pieno, kas antrą dieną iš ūkio išvežama maždaug 1,1 t pieno.
Su prieaugliu yra apie 40 galvijų, vyriškos lyties veršelius ūkininkai parduoda, o telyčias pasilieka pakaitai. Ūkyje įprastai būdavo iki 30 piendavių, tačiau prieš kelerius metus kažkas nutiko – karvės vedė vien buliukus. Tai ir banda kiek pamažėjo, vienu metu buvo likę tik 16 karvių, tuomet teko pirkti seksuotą spermą. „Seksuota sperma pasiteisino, dvejus metus gavome po 8 telyčias ir banda atsikūrė“, – patirtimi dalijasi R. Aušiūrienė. Rimgaudas pritaria, kad renkasi tik labai gerą spermą. „Suprantame, kokios reikšmės produktyvumui turi genetika, todėl investuojame į gerą holšteinų bulių, daugiausia – amerikietiškos linijos, spermą, ji atsiperka“, – sako ūkininkas.
Neproduktyvios karvės sėklinamos su limuzinų arba angusų bulių sperma. Nors dažname ūkyje tokiu atveju naudojama belgų mėlynųjų genetika, kad būtų atvestas didesnis veršelis, Aušiūros griežtai tam prieštarauja: „Nenorime gadinti savo karvių.“
Genetiką jie renkasi pagal trūkstamus požymius, tariasi su specialistais. Svarbu, kad lengvai veršiuotųsi, būtų geras tešmuo, tvirtos kojos, vertina ir ilgaamžiškumą. Reikėjo ir tokios genetikos, kad greičiau melžtųsi, nors R. Aušiūra pastebi, jog tokios karvės, kurių pienas dėl fiziologinių ypatybių bėga labai lėtai, atsparesnės mastitui. Jam knieti ir genomo tyrimų padaryti, pažiūrėti, kokios veislinės vertės gyvuliai. „Airijoje daromi kiekvienos telyčios genominiai tyrimai, ir jie iš anksto žino, ar telyčia perspektyvi piendavė, ar ne. Būtų naudinga ir mums“, – sako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis LGVA veikloje.
Gera genetika, geri ir bandos gyvuliai – produktyvūs, gražaus eksterjero. Daug kas prašo Aušiūrų parduoti telyčių, bet kol kas visos reikalingos jų pačių bandai atnaujinti. „Net sėklintojas, išeidamas į pensiją, prašė jam kokią vieną telyčią parduoti“, – juokiasi ūkininkė.
Nors tai galėtų būti dar vienas pajamų šaltinis, Aušiūros laikosi tokios pozicijos, kad visų pinigų neuždirbsi. Jie nori dirbti tiek, kiek pajėgia susitvarkyti patys, be samdomų žmonių. „Jeigu norėtume samdyti ūkio darbininkų, turbūt reikėtų trigubai daugiau karvių laikyti“, – svarsto Rimgaudas.
Kai trūko pakaitinių telyčių, bandą gelbėjo ilgaamžės – 9–10 metų karvės. Tačiau yra ir tokių, kurias tenka gana greitai išbrokuoti. „Atrodo, kad viską tą patį darome, tačiau kai kurių neatlaiko kojos, kartojasi mastitas, neapsisėklina. Tešmens problemos yra pagrindinės, dėl kurių brokuojame“, – paaiškina Rasa.
Mastitu susirgusių karvių net negydo – brokuoja. Ūkininkų teigimu, tai neapsimoka, tuo įsitikino tuomet, kai dėl įsipareigojimų turėdavo išlaikyti gyvulių skaičių.
Jeigu iškyla veršiavimosi sunkumų, gali gyvuliui padėti patys. Tad veterinarijos gydytojas ūkyje retas svečias, atvažiuoja tik būtinų kraujo tyrimų paimti.
Dalį paslaugų perka
Aušiūrų karvės ganomos, melžiamos lauko aikštelėje. Patogu tai, kad ganyklos driekiasi aplink namus pusantro kilometro spinduliu. Nuo karščio karves saugo specialus elektrolitų ir buferių mišinys karščio streso prevencijai ir mažinimui, taip pat stengiasi ganyti ten, kur yra pavėsio.
Kiek mažiau negu pusė iš 92 ha tenka ganykloms, kita dalis yra dirbama žemė. Tiek žemės jiems užtenka, nes gali dirbti be samdomų darbuotojų. 70 ha žemės yra nuosava.
Pašarams sėja miežius, kukurūzus, o pardavimui – kviečius ir rapsus. Žemės čia sunkios, molingos, javai užauga, tačiau dėl gamtos užgaidų ne visada galima gauti maksimalios naudos. Pajamos iš gyvulininkystės ir augalininkystės yra maždaug per pusę, žinoma, nelygu, kokie metai. Bet už pieną pinigai gaunami dukart per mėnesį – tai privalumas.
Kai kurias paslaugas – sėjos, ritinių gamybos, rapsų kūlimo – Aušiūroms teikia kooperatyvas, kuriam parduoda pieną. „Esame suskaičiavę, kad mums daug labiau apsimoka pirkti šias paslaugas, negu patiems įsigyti brangios technikos ar dalytis ja keliems ūkiams. Pinigus už paslaugą kooperatyvas atskaičiuoja iš pieno kainos, jeigu sumoki viską iškart, taiko ir nuolaidas“, – teigia ūkininkas. Jis pats su savo technika nupjauna ir išdžiovina žoles, nukulia javus – turi John Deer kombainą su 4 m pločio pjaunamąja.
Javapjūtė, pasak R. Aušiūrienės, sunkiausias laikas – tada nors persiplėšk. Gerai, jeigu žentai gali atvažiuoti padėti, bet kartais atostogų laikas nesutampa su javapjūte. Tada Rasa turi sėsti prie traktoriaus vairo. „Kombaino nevairuoju, bet traktorių valdyti privalau – kito pasirinkimo tiesiog nėra. Baisiausia buvo pirmą kartą sėsti prie šiuolaikiškos Valtros vairo, kai laukuose užklimpo kombainas ir vyras paskambinęs paprašė atvažiuoti ištraukti. Ką gi, sėdau ir nuvažiavau. Adrenalino buvo daug, bet kombainą ištraukiau“, – kaip visada su šypsena kalba Rasa.
Po javapjūtės ji pajunta atostogas, nesvarbu, kad karvės laisvų dienų niekada neduoda.
Svarbiausia – teisingai sudėlioti prioritetus
Vieną kartą Aušiūroms buvo kilusi mintis plėsti pieno ūkį, kai planų likti kaime turėjo vyresnioji dukra. Bet tuomet labai krito pieno supirkimo kaina, ir ji pasirinko miestą.
Norint plėstis, reikėtų statyti naują tvartą, melžimo robotus – tokioms investicijoms Rimgaudas ir Rasa jau nesiryžtų, be to, nemato būtinybės, juk ir iš tokio ūkio sugebėjo dukras į gyvenimą, į mokslus išleisti, padėti joms. Nors pačių namas ne naujas, tačiau buitis sutvarkyta.
„Viską, ko reikia, mes turime. Dabar gyvename be paskolų, ramiai miegame. Kad tik sveikatos užtektų“, – kalba ranka rankon dirbantys sutuoktiniai.
ES parama pasinaudojo dukart – pagal Nitratų direktyvos ir ūkio modernizavimo projektus. Įsigijo melžimo aikštelę, technikos. Bet paskutinįjį Valtra traktorių pirko už savo lėšas, kiek trūko, pasiskolino iš banko. „Jeigu teisingai sudėlioji prioritetus, protingai skaičiuoji pajamas ir išlaidas, investuoji į šėrimą, genetiką, gali gyventi ir iš tokio nedidelio ūkio. Namų sienoms galime pataupyti, karvėms – ne“, – sako Rasa.
Jiems sunkiausia suprasti, kodėl tik pieno gamintojai negali parduoti pieno savo kaina, o turi jį atiduoti už tiek, už kiek pasako supirkėjas. „Pieno Lietuvai visada trūko, bet pieno gamintojai kažkodėl nėra vertinami“, – trauko pečiais ūkininkė.
Ji įsitikinusi, kad tokių šeimos ūkių kaip jų, Lietuvai labai reikia. „Jie saugo gyvąjį kaimą, išlaiko šeimas, todėl valstybė turi prašyti – jūs tik dirbkite. Nemanau, kad teisinga būtų palikti vien tik stambius ūkius“, – išsako savo nuomonę R. Aušiūrienė.
Su Rimgaudu jiedu užaugino dvi dukras: Rūtą ir Raimondą. Abi gyvena ir dirba mieste, bet dar nepamiršo, kaip reikia melžti karves. Kai reikia, visada pavaduoja vieną iš tėvų – Aušiūros mėgsta keliauti, tiesa, tai daro po vieną, taip pat lankosi koncertuose, renginiuose, yra bendruomeniški.
„Žmonės mūsų kartais klausia – kiek dar vargsite? Jiems atsakau, kol valiosime, nes kitų kaimui būdingų įpročių neturime, iš pašalpų gyventi nemokame“, – juokiasi Rasa.
Rimgaudas pritaria, kad šiuolaikinis ūkininkavimas nėra vergovė. „Tai mūsų gyvenimo būdas, jis mums tinka ir patinka“, – tikina jis, niekada nepasigailėjęs, kad pasirinko pieno ūkį. O galvodami apie ūkio tęstinumą, jiedu su Rasa viltis deda į anūką.