Augalininkystės ūkiams tenka prisitaikyti prie klimato ir rinkos pokyčių, ieškoti naujų technologinių sprendimų. Kiekvienais metais galima rasti gerosios ir nelabai tinkamos praktikos pavyzdžių.

Augalininkystė yra viena pagrindinių žmogaus veiklos sričių, o derlius – vienas svarbiausių jos efektyvumo rodiklių. Derlingumas populiacijos viduje gali labai svyruoti, todėl svarbu nustatyti derlingumo stabilumą įvairiomis aplinkos sąlygomis. Biotinį ir abiotinį stresą patiria kiekvienas augalas, o jų poveikis lemia daugybę funkcinių pokyčių.

Plečiasi rapsų plotai, daugėja ir žaladarių

Klimato kaitos poveikis rapsams gali smarkiai sumažinti pasaulinę jų gamybą, ypač pažeidžiamuose regionuose. Klimato kaita turi įtakos agrotechnologijoms, pasėlių augimui, fotosintezei ir kitiems svarbiems augaluose vykstantiems metabolizmams, taip pat tam tikrų augalų rūšių pasėlių plotams, dirvožemio derlingumui ir biotiniams veiksniams (kenkėjų, ligų ir piktžolių paplitimui).

Šią vasarą augintojai pastebėjo, kad, nepaisant ramios žiemos ir nieko blogo nežadančio pavasario, žieminių rapsų pasėliuose išplito ligos ir kenkėjai. Žinoma, tam turėjo įtakos ir kai kurių augalų apsaugos veikliųjų medžiagų uždraudimas. Tačiau nereikėtų galvoti, kad cheminės priemonės gali viską išspręsti. Žvilgtelėkime atgal.

Rapsų plotai, palyginti su jų auginimo pradžia, labai išsiplėtė, jie į tuos pačius laukus grįžta dažnai po 3 metų. Ką tai reiškia? Labiausiai paplitusių ligų sukėlėjai dirvoje rapsų „kantriai laukia“ ir 8 metus. Svarbiausia, kad laukia dirvoje, ir nedaugelis augintojų pagalvoja, kad būtent joje reikėtų užkratą nuslopinti. Yra daug priemonių. Tai – huminių rūgščių, jūros dumblių, mikrobiologiniai preparatai ir kt. Taigi, patogenų valdymo priemonių, nekenkiančių aplinkai, gausu ir galima sėkmingai spręsti problemą.

Pasėtų rapsų ir kviečių šaknys augdamos trūkinėja dėl dirvos judėjimo, o pro susidariusias žaizdeles ligų sukėlėjai (ypač verticiliozės) rudenį arba anksti pavasarį patenka į augalų vandens indus. Be to, dėl išaugusios rapsų populiacijos labai išplito ir kenkėjai. Antai, šakniniai paslėptastraubliai padaro angas šaknies kaklelyje ir palieka „atviras duris“ patogenams, kurie reziduoja dirvos paviršiuje.

Negalima vėluoti sėti rapsus

Pasitaiko rekomendacijų vėlinti sėją, kad kenkėjai padarytų mažiau žalos. Tai – labai netinkama nuomonė. Negalima vėluoti sėti žieminių rapsų. Kai kuriais atvejais net dviejų dienų skirtumas gali turėti įtakos augalų produktyvumui. Antai, pasėjus rapsus rugpjūčio 11–20 d., vidutinis sėklų derlingumas buvo 5,1 t/ha, o sėjant rugpjūčio 21–31 d. – 4,4 t/ha. Skirtumas tarsi nedidelis, bet jis buvo ypač derlingame dirvožemyje ir palankiomis sąlygomis, kitais atvejais skirtumas gali būti labai reikšmingas. Gerai, kad dauguma augintojų vengia vėlinti rapsų sėją, ir gal tik vienas kitas surizikuoja sėti vėliau.

Kadangi negalime sėkmingai kontroliuoti kenkėjų, kontroliuokime patogenus, esančius dirvos paviršiuje: jų populiacijai sumažėjus, sumažės ir tikimybė, kad jie užkrės augalus.

„Paslėpti“ šiaudai sukelia bėdų

Kita svarbi aplinkybė, kurios kartais neįvertina augintojai – augalų liekanų užarimas. Tarsi atsikratome nereikalingų šiaudų, jie netrukdo dirbti žemės ir sėti, be to, sakoma, kad ir patogenus „paslėpsime“. Tačiau reikia atkasti tuos užartus šiaudus ir pamatysime, kad jie suformavo savotišką vandeniui ir orui nelaidų sluoksnį. Taip pat išvysime, kad dygsta užarti smulkūs grūdai, kurie kuliant išbyrėjo iš kombainų.

Ką reiškia šiaudų užarimas? Pirma, uždarėme kapiliarus, vanduo iš gilesnių sluoksnių nepasieks paviršiaus, o lietaus ar tirpstančio sniego vanduo nepasieks gilesnių sluoksnių ir telkšos paviršiuje. Antra, užardami slepiame šiaudus, kad patogenai nuo jų nepatektų ant augalų, bet tuos šiaudus šaknys pasiekia pirmos, ir įvairių puvinių sukėlėjai pro žaizdeles patenka į šaknis.

Dėl ko mažėja javų produktyvumas

Tai tik keletas pavyzdžių, kaip esmingai sumažėja augalų produktyvumas. Yra nemažai atvejų, kai tame pačiame lauke grūdų derlingumas svyruoja nuo 4 iki 8 t/ ha. Tačiau yra labai daug gerų patirčių, kai augintojai rudenį labai atsakingai ruošia augalus žiemai. Pasirenka aukštos kokybės žieminių kviečių sėklas, nes žino, kad jeigu sėklų laboratorinis daigumas mažesnis nei 95 proc., tai lauko daigumas gali nesiekti 70 proc., o tai labai keičia pasėlio tankumo formavimo eigą. Renkasi veisles, atitinkančias ūkio dirvožemio savybes. Sėja optimaliu laiku, nes žino, kad, pasėjęs rugsėjo viduryje ir rugsėjo pabaigoje, gaus tona iš hektaro mažiau, o gal ir dar menkesnį derlių.

Beje, kai kurie agronomai sako, kad, vengiant virusinių ligų, geriau vėlinti žieminių kviečių sėją. Šiemet, kai atrodė, kad virusinių ligų apimtų augalų tikrai daug, tyrimai atskleidė, kad derliaus nuostoliai neviršijo 0,2 t/ha. O sėjos vėlinimas davė 1,35 t/ha mažesnį derlingumą.

Žinoma, vengiant augalų peraugimo rudenį, sėją galima atidėti iki paskutinių optimalios sėjos laiko datų, bet delsti daugiau nerekomenduojama. Jeigu pasėliuose atsiranda amarų, kurie platina virusines ligas, efektyviau panaudoti insekticidus arba formuoti stiprius augalus. Būna ir taip, kad augintojas vėlina sėją, o vėliau, pamatęs silpnus augalus, nori juos „patempti“. Bet tai – jau papildomos išlaidos, o rezultatas nepatikimas arba ekonomiškai neefektyvus.

Reikia įvertinti agronominį trąšų efektyvumą

Planuojant tręšimą visuomet reikėtų įvertinti agronominį trąšų efektyvumą, nes gali būti, kad panaudotos priemonės nesukuria investicijas atitinkančio derliaus priedo. Gerajai praktikai galima priskirti biologinių preparatų naudojimą. Jie aktyvina fiziologinius procesus, didina maisto medžiagų panaudojimo efektyvumą, skatina augalų augimą ir vystymąsi, leidžia sumažinti trąšų, augalai geriau pasiruošia žiemai ir geriau žiemoja. Prie biologinių preparatų priskiriami ir biologiškai stimuliuojantys ekstraktai, gauti iš organinių žaliavų, turinčių bioaktyvių junginių.

Dažniausi biostimuliatorių komponentai yra mineraliniai elementai, humusinės medžiagos, vitaminai, aminorūgštys, chitinas, chitozanas, baltymų hidrolizatai, poli- ir oligosacharidai. Tyrimais įrodyta, kad biostimuliatoriai didina fotosintezės pigmentų kiekį augaluose, intensyvina fotosintezės ir angliavandenių biosintezės efektyvumą, aktyvina fiziologinius procesus, didina maisto medžiagų panaudojimo efektyvumą, skatina augalų vystymąsi. Suprantama, kad, naudojant biologinius preparatus, tarp jų ir biostimuliatorius, pirmiausia reikia įvertinti augalų būklę ir parinkti tinkamiausius derinius.

Galima sušvelninti nepalankių veiksnių įtaką

Praėjusių metų ruduo parodė, kad, augalams nustojus augti rudenį, laiku panaudotos tinkamos priemonės pašalino fiziologinių procesų trikdžius ir augalai puikiai pasiruošė žiemai, o pavasarį labai greitai sustiprėjo. Prisiminkime, pavasaris buvo gana keistas ir nepalankus augalams. Pavyzdžiui, net vasaros pradžioje, pirmą birželio dešimtadienį, daugelyje rajonų dirvos temperatūra įdienojus vos siekdavo +13 °C. Tai – nepalanki temperatūra net azotui pasisavinti, nekalbant apie fosforą. Dėl to ir sakoma, kad augalams labiausiai kenkia abiotinis stresas: šaltis, sausra, dirvožemio druskingumas, maisto medžiagų trūkumas ir t. t.

Neatsitiktinai kasmet augintojai, atėjus pavasariui, nerimauja, kaip peržiemojo augalai ir kokie pavasarį temperatūrų pokyčiai. Pavasaris – tai tarsi egzaminas žiemkenčiams ir augintojui. Meteorologinių sąlygų nepakeisime, lieka prisitaikyti. Šiandien turime pakankamai žinių ir įrankių, kad būtų galima sušvelninti nepalankių veiksnių įtaką.

Kai augalus veikia nepalankios aplinkos sąlygos, streso generuojami signalai nukreipiami fiziologiniams procesams atkurti. Tiksliųjų tyrimų duomenys parodė, kad augalai, prisitaikydami prie šalčio streso, pakeičia fiziologinius procesus ląstelių lygiu ir pasiruošia žiemai. Visi šieprocesai vyksta natūraliai, bet turi būti stiprūs augalai. Jeigu jie silpni ir pažeisti streso, reikia padėti. Pastaraisiais metais sąlygos pasiruošti žiemai dažnai būna nepalankios arba augalai pasiruošia, o atšilę orai tai paverčia niekais. Dėl to augintojai turi stebėti situaciją ir padėti augalams įvairiais galimais būdais. Pavasarį, siekiant sustiprinti augalus, yra įvairiausių purškimo produktų. Svarbiausia – kuo greičiau atkurti fiziologinius procesus. Praktika rodo, kad biostimuliatoriai šiuo atveju atlieka labai svarbų vaidmenį.

Prietaisai rodė azoto trūkumą, bet dirva buvo šalta

Viena iš klaidų, padarytų šių metų pavasarį, buvo nesugebėjimas optimizuoti tręšimo. Augintojai sutriko, nes pagal augalų išsivystymą tarsi reikėjo naudoti vieną ar kitą priemonę, bet oro temperatūra tam buvo nepalanki. Nesulaukus reikiamo laiko, buvo padaryta esminių klaidų. Pavyzdžiui, trąšų pardavėjai, pamatavę kviečių lapuose chlorofilo kiekį, nustatė azoto trūkumą ir rekomendavo jo išberti papildomai. Tuo tarpu agronomai, įvertinę žemą dirvos temperatūrą, sakė, kad neverta skubėti, geriau sulaukti aukštesnės dirvos temperatūros ir lietaus, o tada žiūrėti. Nuomonės išsiskyrė. Vieni teigė – jeigu prietaisai rodo trūkumą, vadinasi, reikia berti. Taigi, rezultatas – po pirmo stipraus lietaus išgulę pasėliai ir ketvirta grūdų kokybės klasė.

Geroji patirtis – papildomai azoto berti neskubėta. Sušilus dirvai augalai nerodė jokio deficito, o kartu su augimo reguliatoriais buvo išpurkšti fitohormonai. Gautas rezultatas – nesugulę pasėliai, 8,3 t/ha derlingumas ir pirmos klasės grūdai.

Derliaus nuėmimas ne mažiau reikšmingas darbas, ypač šiaudų paruošimas, inovatyvūs ūkiai šiaudus apipurškė biologiniais preparatais, kad jie greičiau dirvožemį papildytų maisto medžiagų, sekliai pureno ir sėjo numatytus augalus.

Taigi, pastaruoju metu galima rasti daugybę gerosios ir nelabai tinkamos praktikos pavyzdžių. Mes, agronomijos mokslininkai, norime, kad augintojai nekartotų tų pačių klaidų ir siektų geresnių rezultatų. Žinoma, keisti nusistovėjusias praktikas sunku, bet šiandien rinka reikalauja kitokio požiūrio. Aišku, drastiški technologijų pokyčiai ūkininką gali nuvilti, dėl to niekuomet nerekomenduojame pereiti nuo vienos technologijos prie kitos nepasiruošus, perėjimas turi būti laipsniškas.