23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/11
Šaka, kuri turėtų išlikti
  • Rasa JAGAITĖ
  • Mano ūkis

Cukrinių runkelių plotai Lietuvoje mažėja, tačiau ilgamečiai augintojai nori juos išlaikyti. „Tai augalai, kurie papildo sėjomainas, suteikia galimybių pailginti darbų sezoną ir duoda pajamų, o vartotojams – vietinį produktą”, – sako „Barzdų agroserviso“ direktorius Almantas Pališkis.

Šakių r. bendrovė „Barzdų agroservisas“ cukrinius runkelius augina nuo pat gyvavimo pradžios. Ūkis gali pasigirti, kad yra vienas tų, kuriam Marijampolės cukraus fabriko tiekėjų zonoje pavyksta užauginti didžiausią šakniavaisių derlių. Pasak A. Pališkio, runkelių derlingumas lemia auginimo pelningumą. Nes jei derlius menkas, net ir aukščiausios kainos pelno neužtikrins.

Šių metų derliai vidutiniški: rapsų – per 4 t/ha, žieminių kviečių – 7,8, vasarinių kviečių – per 7 t/ha. Cukrinių runkelių derlius paaiškės nukasus visus plotus. Šiemet iš pirmųjų laukų kasama 75–85 t/ha.

Per ilgą runkelių auginimo praktiką iš atskirų laukų įmonei yra tekę gauti ir 110–115 t/ha derlių, skaičiuojant pagal bazinį cukrų (16 proc.). Mažiausi derliai – apie 70 t/ha. „Pernai derlius buvo 86 t/ha, o prieš tai trejų metų vidurkis siekė 93 t/ha, – pasakoja ūkio vadovas. – Tokie skaičiai viršija Lietuvos cukrinių runkelių derliaus vidurkį. Fabrikai nori, kad Šakių regiono ūkiai augintų cukrinius runkelius, nes mums pavyksta gauti gerus derlius.“

Cukrinius runkelius ūkis augina jau 25 metus, pradėta nuo mažesnių plotų, o dabartiniai – nuo 140 iki 200 ha, nelygu metai, sėjomainos ir kt. Anksčiau dalį derliaus bendrovė dar tiekė ir Kėdainių cukraus fabrikui, o dabar visą veža į Marijampolę.

Šakniavaisiai pradėti imti spalį. Kol palankūs orai, kasė pamažu, tiek, kiek reikia pagal turimą grafiką nugabenti į fabriką. Stengiamasi, kad kuo ilgiau šakniavaisiai būtų žemėje, nes kaupuose pradeda vysti ir patiriama nuostolių. Prieš šalčius baigiami kasti runkeliai pilami į kaupus lauko pakraštyje ir po to pagal grafiką vežami perdirbti. Jeigu užeitų šalčiai, kaupų šonus uždengtų šiaudais. Viršus paprastai nedengiamas, kad vėdintųsi.

Derlių lemia daug veiksnių

Kalbėdamas apie tai, kaip pavyksta pasiekti aukštą cukrinių runkelių derlingumą, A. Pališkis sako, kad rezultatai priklauso nuo daugelio dalykų. Pirmiausia, sėjomainos.

„Nėra buvę, kad runkelius atsėliuotume. Visuomet paliekame bent 2–3 metų tarpą. Iš pasėlių rankomis išravime žyduolius, kad jie neterštų laukų ir nemažintų bendro cukraus kiekio. Be to, turi būti sukultūrinta dirva, gera agrotechnika, tinkama pasėlių priežiūra“, – sako augintojas. Jis priduria, kad pagal bendrus ūkio žemės plotus galėtų runkelių auginti daugiau, tačiau to nedaro. Yra žemių, kuriose runkelių derlius nebus aukštas, todėl ten jų net nesėja. Runkeliams parenkami tie laukai, kuriuose tikrai pavyks gauti gerą derlių, t. y. kur dirvos našumas ne mažesnis kaip 40–45 balai.

Kasmet auginamos 4–5 cukrinių runkelių veislės. „Renkamės jau išbandytas, kurios kasmet gerai dera, taip pat išbandome ir naujų. Šiemet auginome Berny, Lavenda KWS, Celesta KWS, Fenja KWS veisles“, – sako A. Pališkis.

Dirvos runkeliams neariamos, rudenį dažniausiai įdirbamos giluminiu skutikliu 40 cm gyliu arba skutama iki 25 cm gyliu. „Norime, kad ant dirvos paviršiaus liktų augalų liekanų, kurios pavasarį po runkelių apsaugo nuo plutos susidarymo. Runkelius dažniausiai sėjame po kviečių. Pavasarį kultivuojame, kad dirvos pradžiūtų, po to važiuojame su germinatoriumi, jeigu sausa, tai dar voluojame. Labai svarbu, kad dirvos būtų gerai įdirbtos, taikome momentą, kad išsaugotume sėklų dygimui reikalingą drėgmę. Sėjame tik dieną, niekada naktį“, – kokybišką sėklos guolio paruošimo ir sėjos svarbą pabrėžia A. Pališkis.

Be augalų apsaugos produktų neišsiverstų

Cukrinių runkelių apsauga nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų nėra lengva, juolab pastaraisiais metais, kai iš rinkos išimami senesnės kartos pesticidai, kurių kartais net nėra kuo pakeisti. Ūkio vadovas pasakoja, kad nuo piktžolių runkelių pasėlius tenka purkšti mažiausiai 3 kartus, dažnai ir 4, o kai kuriose vietose, kur, pavyzdžiui, išplinta balandos, tai ir penkis.

„Pastaruoju metu mažėja herbicidų pasirinkimas. Iš rinkos išėmus veikliąją medžiagą desmedifamą, nebeliko Betanal grupės herbicidų, kurie gerai naikino piktžoles. Todėl dabar, siekiant efektyviau naikinti piktžoles, patiems tenka daryti mišinius iš skirtingų veikliųjų medžiagų. Tačiau originalūs gamintojų produktai su papildomomis efektyvumą gerinančiomis medžiagomis visuomet veiks geriau negu pačių iš atskirų komponentų ruošti mišiniai“, – pastebi A. Pališkis.

Pasak jo, didelių problemų kyla ir siekiant apsaugoti runkelius nuo kenkėjų. Anksčiau tam padėdavo sisteminis insekticidas Proteus, tačiau jo nebeliko. Žalingiausi cukrinių runkelių kenkėjai yra runkelinės musės, nuo kurių purkšti reikia, kai augalai kelių lapelių tarpsnio. Muselės deda kiaušinėlius, o išsiritusios lervutės graužia lapus. Su kontaktiniais insekticidais važinėti po pasėlius tenka kelis kartus, sugaištama daug laiko, didelės išlaidos, o efektas mažas.

Pagrindinės runkelių ligos – rudmargė ir baltuliai. „Daug metų naudodavome epoksikonazolą ir su ligomis susitvarkydavome. Deja, ir šios veikliosios medžiagos rinkoje nebeliko. Mums fabriko atstovas pasiūlė kitą veikliąją medžiagą – azoksistrobiną. Purškėme 2 kartus, tačiau ligos nuostolių padarė. Prarasime dalį masės, cukringumo. O tai nėra palanku ir perdirbėjams“, – apie augalų apsaugos problemas kalba A. Pališkis.

Teko sumažinti trąšų

Cukrinių runkelių pasėlius ūkis maždaug 4 kartus tręšia per lapus: boru, kaliu, manganu, aminorūgštimis, taip pat mikroelementais. Tačiau pagrindinių – NPK maisto elementų – kiekius dėl brangių trąšų teko sumažinti.

„Jau 10 metų ūkyje dirbame su tręšimo planais, kurie sudaromi atlikus dirvožemių agrochemines analizes. Kalį ir fosforą dirvose barstėme atskirai pagal planuose apskaičiuotus kiekius. Kai trąšos labai pabrango ir sutriko jų pasiūla, pasukome kitu keliu: kokių trąšų pagal veikliąją medžiagą pigiau gauname, tokias ir naudojame. Beriame taupiau ir tai, ką turime. Tad kalio ir fosforo trąšų sumažinome apie 30 proc. Gerai tiek, kad mūsų dirvos pakankamai pritręštos kalio ir fosforo, nes daug metų naudojome paukščių mėšlą. Azoto augalams irgi duodame mažiau: kviečiams seniau skirdavome apie 200 kg/ha veikliosios medžiagos, tai dabar apsiribojame 150 kg/ha, runkeliai gauna apie 120 kg/ha“, – apie tręšimo sprendimus sako ūkio vadovas.

Supirkimo kainos kinta

Įvertinus visas technologines investicijas, cukrinių runkelių hektaro auginimo savikaina yra gerokai aukštesnė, palyginti su kviečiais ar rapsais. Todėl, siekdami dirbti be nuostolių, augintojai tikisi ir atitinkamo šios augalininkystės srities pelningumo. Cukriniai runkeliai, kažkada garsėję kaip viena pelningiausių kultūrų, pastaruoju metu šį statusą prarado. Kaip pasakoja A. Pališkis, šakniavaisių supirkimo kaina metams bėgant keičiasi, nelygu kokią augintojų organizacijai pavyksta susiderėti su cukraus gamintoju.

„Prieš kelerius metus tonos kaina siekė apie 26 Eur, pernai susitarėme su fabriku, kad už šiųmetį derlių mokės 32 Eur/t. Tačiau įvertinus, kiek pabrango trąšos, kuras, žemės dirbimo, kasimo, transporto paslaugos, tai pelningumas bus menkas. Ankstesniais metais, kai viskas kainavo mažiau, o derlius siekdavo daugiau kaip 90 t/ha, pelnas būdavo daug didesnis. Palyginti su grūdų auginimu, šiuo metu runkeliai, ko gero, duoda menkesnį pelną. Jis priklauso ne tik nuo supirkimo kainų, bet ir nuo derlingumo. Pavyzdžiui, Marijampolės cukraus fabriko zonos runkelių derlingumo vidurkis pastaruosius 5-erius metus sudaro apie 69 t/ha. O kai kuriais metais buvo tik 62 t/ha“, – skaičiuoja A. Pališkis, kuris vadovauja kooperatyvui „Marijampolės regiono cukriniai runkeliai“.

Kitam auginimo sezonui kooperatyvas su fabriku suderėjo 45 Eur/t (bazinio cukraus) derliaus supirkimo kainą, šiek tiek, iki 0,10 Eur/tkm, padidinti ir transportavimo tarifai. O tie, kas šiemet augino runkelius, nepasitraukė, palaikė fabriką, dar gaus priedo 1 Eur/t.

Kaip sako pašnekovas, kooperatyvas įkurtas tam, kad atstovautų augintojams derybose su cukraus fabriku, agroprekių tiekimo ar pirkimo reikalais neužsiimama. „Mūsų kooperatyvo valdybos požiūriu, tam, kad ūkininkai norėtų auginti cukrinius runkelius, jie turėtų gauti dvigubai didesnį pelną negu iš javų ar rapsų“, – pastebi A. Pališkis.

Kokie tokios nuomonės argumentai? Pasak jo, viena vertus, runkelių auginimo išlaidos daug didesnės. Kita vertus, jiems reikia specifinės technikos, kurios kitų rūšių augalams nepanaudosi. Tai – sėjamosios, kasimo kombainai, krautuvai. Reikia ir daugiau darbuotojų, turėti transporto derliui vežti ir t. t. Nelengva ir auginti, ypač apsaugoti nuo piktžolių. O nuimant runkelius, ypač jeigu ruduo drėgnas, išklampojamos ir stipriai suslegiamos dirvos. Be to, tuose plotuose, kur auginami šakniavaisiai, dėl jų vėlyvo kasimo, jau negalima pasėti žieminių kviečių, kurie paprastai yra derlingesni už vasarinius. Tai vėl galimų pajamų praradimas.

„Pajamos iš runkelių yra šiek tiek didesnės, bet ne tiek, kad už gautą pelną galėtume atnaujinti jų sėjos ar nuėmimo techniką. Dabar tik žiūrime, kaip išgyventi“, – situaciją apibūdina augintojas. Jo nuomone, pagrindinė priežastis, kodėl mažėja runkelių plotai, yra per maža jų supirkimo kaina. Žinant, kiek kainuoja dabar elektra, dujos, reikia suprasti, kad ir mūsų šalies cukraus fabrikams dabar nelengva.

„Tačiau pastaraisiais metais labai pasigendame valdžios dėmesio“, – apgailestauja A. Pališkis. Tiesa, už plotus, kur auginami runkeliai, mokamos susietosios išmokos – apie 100 Eur/ha.

Vis dėlto, nepaisant dabartinių sunkumų, „Barzdų agroserviso“ ūkis cukrinius runkelius norėtų ir ateityje auginti. „Jau 25 metus auginame, turime patirties, taikome sėjomainą, ir žmonės turi darbo beveik iki Kalėdų. Būtų keista, jeigu runkelių atsisakytume. Lietuva jau prarado pluoštinius linus, tikrai nesinorėtų, kad iš mūsų šalies laukų dingtų dar viena kultūra. Juk yra ir fabrikai, kur dirba daug žmonių, mokami mokesčiai, gaminama vietinė produkcija. Lietuva turi išlikti agrarinis kraštas. Neapsirūpinti savo maistu būtų labai blogai. Pavyzdžiui, latviai visiškai nesidžiaugia, kad pas juos nebeliko cukraus fabrikų. Reikia auginti runkelius ir išsaugoti cukraus pramonę“, – įsitikinęs „Barzdų agroserviso“ vadovas Almantas Pališkis.

***

„Barzdų agroservisas“ įkurtas prieš 30 metų (iš pradžių kitu pavadinimu, o veikla nebuvo susijusi su žemės ūkiu). Nuo 1996 m. pradėta ūkininkauti. Šiuo metu dirbama apie 950 ha, be to, teikiamos agroserviso paslaugos (žemės dirbimo, sėjos, kūlimo, runkelių kasimo, transportavimo), taip pat ruošiamos sėklos. Ūkyje šiemet auginta 220 ha žieminių rapsų, 350 ha žieminių kviečių, 100 ha vasarinių kviečių, 150 ha cukrinių rinkelių, 80 ha pupų, 20 ha žirnių, dar šiek tiek avižų, sėklinių žolių.