Apdrausti pasėlius – vienas iš būdų sumažinti nuostolių riziką ir apsisaugoti nuo nepastovių ir nenuspėjamų gamtinių sąlygų daromos žalos. Apie pasėlių draudimo rinką Lietuvoje ir dažniausias rizikas kalbamės su Martynu RUSTEIKA, Vokietijos pasėlių draudimo bendrovės „Vereinigte Hagel“ Lietuvos filialo vadovu.

Kiek ūkininkų Lietuvoje draudžia pasėlius?

Kai klausia, kiek klientų turime Lietuvoje, paaiškinu, kad klientai – tai mūsų savininkai, esame savidraudos fondas, o ne tipinė draudimo bendrovė. Vis dėlto yra du pagrindiniai skaičiai. Vienas žymi vadinamąjį rinkos išdraustumą, kuris siekia apie 30 procentų. Tiek apdrausta viso Lietuvos draustino pasėlių ploto. Mūsų šalyje vidutiniškai galima apdrausti nuo 1,5 iki 1,8 mln. ha pasėlių, priklausomai nuo metų. Dabar savidraudos fondas saugo daugiau kaip 480 tūkst. hektarų.

Kitas skaičius rodo, kiek yra pasėlius apdraudusių ūkininkų. Lietuvoje pasėlius deklaruojančių subjektų yra daugiau nei 100 tūkst. – tai milžiniškas skaičius. Daugiau kaip 50 proc. ūkių yra labai smulkūs, jie rečiau draudžia pasėlius. Savidraudos fondui priklauso beveik 2 500 narių. Verslūs, šeimų ūkiai šiomis paslaugomis naudojasi aktyviau. Tokių, mūsų skaičiavimais, Lietuvoje yra iki 10 tūkstančių.

Fondo veiklos pradžioje nemažai ūkininkų buvo jauni ir naudojosi įsikūrimo parama, bet dabar kai kuriems jau apie 50 metų. Jie buvo vieni didžiausių mūsų kritikų, nes pasėlių draudimo sistemą tuo metu iš dalies formavo politika – dalyvavusieji jaunųjų ūkininkų įsikūrimo ir modernizavimo programose privalėjo drausti pasėlius. Tad iš pradžių pasėlių draudimas buvo privalomas. Viena vertus, tai gerai – žemdirbiai suprato pasėlių draudimo naudą. Kita vertus, atsisakius privalomo draudimo ūkininkai ėmė patys svarstyti ir spręsti, ar jiems to reikia. Žinoma, jaunimas labiau vertina šias paslaugas, greičiau suvokia naudą. Be to, dauguma keliauja, dalyvauja kitų šalių rengiamose parodose. Jie mato, kas vyksta svetur, bendrauja su kitais ūkininkais, kurie draudžia savo pasėlius. Manau, tendencija tokia – iš pradžių įsitraukia ūkininkai, kuriems nesvetimos inovacijos ir naujovės, vėliau susidomi ir kiti, norintys savo ūkyje turėti jau išbandytus dalykus, šiuo atveju – pasėlių draudimą. Kai šeimoje yra du ūkiai, dažnai vyresnieji pasėlių draudimą vertina konservatyviai, o vaikai tai suvokia kaip išgyvenimo klausimą. Ilgainiui abiejų ūkių valdytojai tampa mūsų nariais. Tie, su kuriais bendraujame nuo pat veiklos pradžios, 15 metų, dabar pas mus atveda savo vaikus. Rizikų valdymo tradicija perduodama iš kartos į kartą. Taip yra ir kitose Europos šalyse.

Anksčiau vyravo mitas, kad pasėlių draudimas skirtas tik dideliems ūkiams, tačiau taip nėra. Net sukūrėme atskirus draudimo produktus ūkiams iki 50 ha. Žemdirbys, kuris draudžia pasėlius, turi vidutiniškai 120–180 ha. Bet ir šis rodiklis nuolat mažėja, nes prisijungia vis daugiau smulkiųjų ūkių. Juk pasėlių draudimas skirtas visiems – turime ir tokių narių, kurie valdo 10 arų.

Kokia pasėlių draudimo tendencija? Kas ją lemia?

Tendencija didėjanti, rinka plečiasi. Manau, lemia paslaugų spektras, gamtinės sąlygos, klimato kaita, noras valdyti rizikas. Daug žemdirbių pasėlių draudimą suvokia kaip būtinybę. Yra tokia lietuviška patarlė – 50 proc. priklauso nuo žmogaus, 50 proc. – nuo Dievo. Žemės ūkis labai gerai tai atspindi. Optimizuota pasėlių struktūra, naujos auginimo technologijos padeda sutaupyti, bet visa kita lemia gamta. Mokslas įrodė, kad tokios priemonės, kaip pasėlių draudimas ir melioracijos sistemų diegimas, labiausiai saugo žemdirbius nuo kataklizmų. Be to, geopolitinė situacija irgi skatina investuoti į draudimą. Žinoma, labiausiai šią tendenciją lemia nepastovios gamtinės sąlygos.

Dalis ūkininkų žemės ūkį vertina kaip verslą, tad atsiranda verslo sąvokų: verslo rizikos, rizikų valdymas, verslo diversifikavimas, pelnas. Visa tai ūkių valdytojus skatina investuoti į pasėlių draudimą – juk nė vienas nenori bankrutuoti ir tapti nekonkurencingas. Pasėlius draudžiantys žemdirbiai žino, kad kitais metais tikrai turės už ką sėti, nepaisant aplinkybių. Kartais gali atrodyti, kad viskas bus gerai, jei penkerius metus iš eilės nieko blogo nenutiko. Tačiau niekada negali žinoti. Dažnai iš žemdirbių išgirstu, kad nėra tokie turtingi, jog galėtų nedrausti pasėlių.

Be to, daug reiškia, kad valstybė skatina ir teikia paramą. Žinoma, labai svarbu ir pasitikėjimas. Per visą fondo veiklos laikotarpį Lietuvoje žemdirbiai patyrė daug nuostolių, bet nepradėtas nė vienas teisminis procesas. Jeigu kyla ginčų ar atsiranda skundų, stengiamės viską išspręsti dialogo keliu. Didėjantis ūkininkų pasitikėjimas irgi lemia, kad pasėlių draudimo rinka plečiasi.

Paprastai apdraudžiami visi pasėliai ar tik atskiros augalų grupės? Kas daro įtaką pasirinkimui?

Prieš metus atlikome tyrimą klausdami ūkininkų, nuo kokių rizikų ir kokius augalus nori apdrausti. Daugiau nei 80 proc. atsakė, kad nežino, kokia rizika užklups, todėl nori saugoti visus pasėlius nuo visų rizikų. Juk gamtinės sąlygos nuolat kinta. Taigi dažniausiai apdraudžiami visi pasėliai – žemdirbiai nebenori dalyvauti loterijoje.

Kasmet su fondo nariais diskutuojame, kokias papildomas augalų rūšis reikia įtraukti, nors jau dabar dauguma jų, net apie 90 proc., galima apdrausti. Yra tam tikrų augalų rūšių, kurios neužima didelių plotų, o sukurti joms skirtus produktus ir laiko daug užima, ir nemažai kainuoja. Mes produktą kuriame kitaip – pirmiausia testuojamas ir modeliuojamas žalų reguliavimas, produktą įvertina mūsų žalos ekspertai, kurie ruošiami Vokietijoje arba šios šalies ekspertų komandos, tik tada pereiname prie kitų etapų.

Kokios rizikos dažniausios ir sukelia daugiausia nuostolių?

Dauguma derliaus metų žemės ūkyje yra tradiciškai netradiciniai, nes vienodų nėra. Jeigu galvoji, kad kruša nekirs antrus metus iš eilės į tą patį lauką, tai gali itin nusivilti – kartais smogia antrą ir net trečią kartą dar tais pačiais metais. Tad labai sunku pasakyti, kuri rizika dažniausia. Kalbant apie daugiausia nuostolių padarančią riziką, neabejotinai tai – kruša. Nuo jos tiesiog neįmanoma apsisaugoti. Skaudžių pasekmių sukelia ir iššalimai, iššutimai. Juk rudenį pasėtų augalų potencialas yra gerokai didesnis, o Lietuvos ūkininkai žieminių sėja tikrai daug. Liūtys irgi pavojingos. Net ant augimo reguliatorių pakuočių rašoma, kad šios priemonės neužtikrina, jog pasėliai neišguls. Dažna problema tampa dėl gausaus kritulių kiekio išgulę javai, tai patvirtino ir šis derliaus sezonas. Šių metų pavasarį nemažai žemdirbių užklupo pavasarinės šalnos.

Krušos, liūtys, audros, iššalimas – bazinės draudimo rizikos, kurias dažniausiai renkasi žemdirbiai. Labai išpopuliarėjo draudimas nuo šalnų – šią paslaugą renkasi apie 80 proc. žemdirbių. Nors ugnies rizika nekompensuojama iš Lietuvos ir Europos Sąjungos lėšų, tačiau vis dažniau pasėliai apdraudžiami ir nuo jos. Taip yra greičiausiai dėl to, kad su šia rizika susitaikyti psichologiškai sunkiausia. Neretai ūkininkai renkasi ir draudimą nuo stichinės sausros ar ilgai trunkančio lietaus, ypač po metų, kai kritulių iškrito labai gausiai arba mažai.

Kitas dalykas – atsiranda naujų rizikų, kurių anksčiau Lietuvoje nebuvo. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus nemažai žalos pridarė sniego spaudimas, kai žydinčius rapsus išlaužė pavasario sniegas. Vargu ar kada turėsime baigtinį rizikų sąrašą ir galėsime 100 proc. būti tikri, kokios grės vienais ar kitais metais. Tad žemdirbiams, kurie ateityje planuos apdrausti pasėlius, bus sunku pasirinkti, nuo kokių rizikų saugotis. Mažiausiai išbandymų kils tiems, kurie drausis nuo visų galimų.

Kokių piktnaudžiavimo atvejų pasitaiko, siekiant gauti didesnes išmokas?

Su piktavališku piktnaudžiavimu neteko susidurti, tačiau žemdirbiai nuolat patikrina kompetenciją ir žinias. Jie verčiau stengsis gauti gausesnį derlių nei draudimo išmoką. Dauguma pasirašančiųjų sutartis taip ir sako – geriau netektų su jumis susitikti. Greičiausiai nariai supranta, kad taip elgdamiesi skriaustų ne mus, bet save – gavę didesnę išmoką, kitais metais turėtų daugiau prisidėti prie fondo draudimo įmokų. Be to, mūsų žalų ekspertai kompetentingi, dauguma jų turi agronominį išsilavinimą, komandoje yra ir mokslo atstovų – visi praktikai. Tad žemdirbiai mumis pasitiki ir neabejoja apskaičiuotomis išmokomis, juolab kad patys dalyvauja žalų vertinimo procese.

Ar dažnai prarandama daugiau nei 85 proc. derliaus? Kokių didžiausių nuostolių yra patyrę ūkininkai?

Pastaruoju metu tokių atvejų pasitaiko kiekvienais metais. Pernai dėl krušos žemdirbys neteko daugiau nei 200 ha rapsų. Retas patikėjo, kad taip gali būti, nes plotas didžiulis. Nuvykę įvertinome, kad patirta 95 proc. nuostolių. Išmoka siekė daugiau kaip 350 tūkst. eurų. Iš to, kas liko, ūkininkas prikūlė vos 50 kg/ ha, tad šis atvejis buvo labai skaudus. Anksčiau manyta, kad kruša labiau lokali, pasitaiko retai. Vis dėlto nemažai ūkininkų nuo jos nukenčia kasmet. Kartais kruša apima keletą rajonų. Vienais metais nuniokojo keturis: ruožo plotis buvo apie 14 km, ilgis – 60–70 kilometrų. Tame plote ūkininkaujantieji patyrė labai didelių derliaus nuostolių. O štai prieš dvejus metus Joniškio r. kruša padarė žalos 8 km ilgio ruože. Ten išdraustumas buvo gana didelis, todėl išmokėtos kompensacijos siekė net apie 1,2 mln. eurų. Kruša – viena skaudžiausių rizikų, nes paprastai visi darbai jau būna atlikti, žemdirbiui lieka tik nuimti derlių, tačiau jį netikėtai „nuima“ gamta. Prieš ketverius metus Rietave kruša pažeidė vasarinius kviečius, tokio lauko dar nebuvau matęs. Atrodė, kad jame ražienos, matėsi tik nukapoti stiebai. Šiais metais daug vargo buvo su javų išgulimais – reikėjo apžiūrėti daugiau nei 140 tūkst. ha plotą. Mums kolegos iš Vokietijos ir Latvijos padėjo – galime kviestis ekspertų iš kitų šalių, kad greičiau įvertintume žalą.

Bulvių augintojui 2011 m. už praradimus išmokėjome daugiau kaip 1 mln. litų. Tuo metu tokia suma buvo milžiniška. Prieš porą metų Vilkaviškio r. žemdirbiui kruša pažeidė daržovių lauką, tada išmoka siekė daugiau nei 200 tūkst. eurų. Taigi tokių atvejų būna gana daug. Galima pajuokauti, kad kai kurie pasėlius draudžiantys žemdirbiai per visą 15 metų draudimo laikotarpį tapo popieriniais milijonieriais. Bet žemės ūkis toks jau yra – vienokių ar kitokių nuostolių nepavyksta išvengti.

Šiais derliaus metais gavome 3 400 pranešimų apie patirtą žalą – tai didelis skaičius. Ir jis kasmet auga, nes daugėja klientų. 2022 derliaus metais turėjome apžiūrėti daugiau kaip 18 tūkst. laukų, išmokėjome daugiau nei 15 mln. Eur išmokų. Tad tikrai žinome, kokie plotai plyti Lietuvoje. Važiuodamas ir dairydamasis po Lietuvos laukus džiaugiuosi, nes žinau, kad kas 3 hektaras apdraustas. Vadinasi, dalies žemdirbių verslas ir jų šeimų finansai yra apsaugoti.

Dėkoju už pokalbį.