„Rail Baltica“ – grandiozinis projektas, kuris svarbus tiek Lietuvai, tiek kitoms Baltijos regiono šalims. Tačiau jis ne tik suteiks naudos, bet ir kels nepatogumų ūkininkams, žemės ir miškų savininkams. Kaip tai galima nesunkiai išspręsti?

Planuojant bet kokią infrastruktūrą iš pradžių reikalinga žemė – nuosavybė su aiškiomis ribomis. Šiuo atveju geležinkelis (linijinis infrastruktūros objektas) pritaikytas moderniems greitiesiems traukiniams. Jis projektuojamas visiškai naujai, todėl natūralu, kad sujaukia iki tol susiformavusią žemėvaldų struktūrą, tarsi perpjauna esamus kelius, vandens kanalus ir kitus objektus. Geležinkeliui tiesti visa reikalinga žemė superkama iš žemės savininkų pagal žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Jiems atlyginama pagal rinkos kainas, kurias nustato turto vertintojai. Visa tai vykdoma vadovaujantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymu.

Žemės sklypus geležinkelio vėžė gali padalyti įvairiai

Patvirtinus „Rail Baltica“ projektą ir paaiškėjus, kur drieksis nauja geležinkelio vėžė, dar net neprasidėjus žemės paėmimui visuomenės poreikiams ne vienas žemės savininkas susirūpino ir ėmė svarstyti, kaip savo žemėse po „pjūvio“ reikės gyventi ir vykdyti veiklą toliau. Kaip žemėvaldų struktūrą veikia žemės paėmimas geležinkelio vėžei ir su kokiomis dilemomis susiduria žemių savininkai, puikiai atspindi Jonavos rajono Bukonių seniūnijos Gaižūnų kaimo teritorijos pokyčiai. Atvejų gali būti įvairių:

• žemės sklypas padalijamas į dvi daug maž vienodas dalis (A1 ir A2);
• žemės sklypas padalijamas į nevienodas dalis (B1, B2 ir B3);
• nuo žemės sklypo tarsi nupjaunamas tik sklypo kampas (C).

Atsižvelgiant į susidariusius nepatogumus po žemės paėmimo visuomenės poreikiams, reikėtų vertinti visą situaciją bendrai, t. y. žinoti, kurios vėžės pusėje gyvena žemės savininkas, kiek ir kurioje vėžės pusėje driekiasi kiti jo valdomi sklypai, sandėliai, pagrindinės žemės ūkio produkcijos realizacijos vietos, koks atstumas iki artimiausio viaduko ir panašiai. Nekreipiant dėmesio į išvardytus veiksnius ir vertinant kiekvieno konkretaus žemės sklypo atvejį, atrodytų, kad mažiausiai nukenčia C žemės sklypo savininkas, nes jo sklypas lieka vienoje vėžės pusėje, t. y. visuomenės poreikiams paimtas tik sklypo kampas. Turintysis B žemės sklypą supranta, kad B2 sklypą toliau gali dirbti, o B1 ir B3, kurie primena trikampius trupinius, verčiau parduoti ar išnuomoti kaimynui, priešingu atveju jie greitu metu gali tapti apleista ir nenaudojama žeme. Sunkiausia būtų apsispręsti A žemės savininkui, nes po padalijimo abi jo sklypo dalys lieka beveik vienodo dydžio, todėl reikėtų išsamiai įvertinti aukščiau išvardytus aspektus.

Analizuojant Jonavos r. atvejį pastebima, kad vėžės linija per žemės sklypus tiesiama neatsižvelgus į laukus, miškus, vandens telkinius, kelius, melioracijos sistemas ar statinius. Tad nieko nuostabaus, kad smulkių, netaisyklingos formos žemės sklypų, atskirtų nuo pagrindinio sklypo, lieka ne tik kitoje vėžės pusėje. Situacijai nupasakoti tinkamas Žeimių seniūnijos (Jonavos r.) pavyzdys: maža buvusio žemės sklypo dalis (2) lieka prie buvusio sklypo kairėje pusėje (1), tačiau jį skiria kitas objektas – kanalas. Dešinėje pusėje žemės sklypas taip pat padalytas (3 ir 4), abi dalis irgi skiria kanalas. Dar vienas pavyzdys – kai po žemės paėmimo visuomenės poreikiams lauko keliukai veda į niekur, t. y. į vėžę.

Ne tik Susisiekimo ministerijos reikalas

Ar žemės savininkai kitoje geležinkelio pusėje atsidūrusius savo sklypus apskritai naudos, daugiausia priklausys nuo jų dydžio ir atstumo iki artimiausio viaduko. Naujas infrastruktūros objektas sujaukė nusistovėjusią tvarką ir senas vietinių kelių tinklas neteko prasmės, todėl „Rail Baltica“ projektuotojai taip pat vykdė žemės paėmimą privažiuojamiesiems keliams numatyti, kad žemės savininkai galėtų patekti į savo sklypus nevažiuodami per kaimyninę žemę. Visiems aišku, kad tokių kelių tinklas tankinamas mažinant dirbamos žemės plotus. Reikia nepamiršti, kad geležinkelis ir jo įrenginiai turi apsaugos zoną, kurioje ribojama ūkinė veikla. Akivaizdu, kad žemės savininkų laukia tikrai nemažai iššūkių ir neatsakytų klausimų.

Vykdant tokį svarbų projektą, kuriame numatomos ilgalaikį poveikį turėsiančios pertvarkos, norėtųsi, kad viskas būtų vykdoma itin apgalvotai. Be to, pats projektas turėtų būti ne vien Susisiekimo ministerijos reikalas, į jį turėtų aktyviai įsitraukti bent kelios ministerijos: Žemės ūkio (dėl žemėtvarkos ir žemės ūkio), Aplinkos (dėl žaliųjų koridorių laukinių gyvūnų migracijai, aplinkosaugos ir klimato kaitos), Krašto apsaugos (dėl kariškių poreikių), Energetikos (dėl alternatyvių energijos šaltinių).

Kaip šį klausimą spręsti?

Daugelyje Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių, kai naujai susisiekimo infrastruktūrai prireikia žemės, infrastruktūros statytojai šį klausimą sprendžia ne tik paimdami žemę visuomenės poreikiams, bet ir taikydami žemės konsolidaciją (perskirstydami žemės sklypus), kurios pagrindiniai principai – mainyti ir stambinti. Suplanavusi naują susisiekimo infrastruktūros objektą, valstybė inicijuoja žemės konsolidacijos projektą ar keletą jų ir vykdo žemės sklypų mainus su privačiais žemės savininkais. Tokiu būdu naujai infrastruktūrai reikalinga žemė sutelkiama į planuojamas objektų vietas. Vakarų Europoje ir Skandinavijoje yra ne vienas pavyzdys, kai žemės konsolidacija naudojama kelių, kanalų, greitkelių, geležinkelių, oro ir netgi jūrų uostų žemei sutelkti.

Tokiais atvejais žemės konsolidacijos projekto teritorija apima ne tik siaurą juostelę aplink planuojamą objektą, bet ir gerokai platesnę teritoriją tam, kad pavyktų kompleksiškai sutvarkyti situaciją abiejuose naujo susisiekimo infrastruktūros objekto pusėse. Žemės savininkai pageidauja, kad visi jų sklypai būtų vienoje objekto pusėje ir sujungti į stambesnį vieną ar kelis žemės sklypus. Kai jie sustambinami, nereikia tiek vietinių (privažiavimo) kelių ir statyti brangiai kainuojančių viadukų, nes sklypai sutelkti vienoje pusėje. Kitaip tariant, tokiu atveju viskas sprendžiama kompleksiškai ir laimi visi.

Savivaldybių, per kurias driekiasi „Rail Baltica“ vėžė, žemių savininkams, susiduriantiems su aukščiau išvardytais nepatogumais, rekomenduojama pasinaudoti nacionalinio biudžeto ir Europos Sąjungos parama, t. y. inicijuoti žemės konsolidacijos projektą, kuriuo būtų galima sustambinti savo žemėvaldas, suformuojant vientisus sklypų masyvus vienoje geležinkelio pusėje, pertvarkyti vietinių kelių ir melioracijos sistemų tinklą, atlikti kitas pertvarkas. Svarbu paminėti, kad tokie projektai žemės savininkams nieko nekainuoja, nes jie priskiriami prie viešųjų ne pelno projektų, todėl finansuojamos visos tinkamos jų įgyvendinimo išlaidos.

Lietuvoje nuo 2005-ųjų parengtas 61 žemės konsolidacijos projektas. Jie žemės savininkams nieko nekainavo, nes yra 100 proc. finansuojami iš Europos Sąjungos ir nacionalinio biudžeto lėšų. Žemės sklypų savininkai turėtų nešti prašymus rengti žemės konsolidacijos projektus į artimiausią Nacionalinės žemės tarnybos skyrių. Prašyme reikia nurodyti kontaktus, valdomų žemės sklypų kadastro numerius ir plotus, inicijuojamo konsolidacijos projekto motyvus. Žemės sklypų savininkai pasekti šiuo pavyzdžiu turėtų paraginti ir kaimynus, nes minimali žemės konsolidacijos projekto teritorija – 100 hektarų.