Veterinarijos gydytojas Vidas Šulcas ragina kolegas nesitaikstyti su nepakenčiamomis darbo sąlygomis ir ieškoti, kur geriau. Penktus metus po studijų dirbantis jaunas specialistas paliko tris bendroves, kol ketvirtojoje rado tai, ko ieškojo – pagarbą ir tinkamas sąlygas dirbti.

Apie veterinarijos gydytojų darbą žemės ūkio bendrovėse pastaruoju metu daug diskutuojama, t. y. dėl pernelyg didelio krūvio ir veterinarui nebūdingų funkcijų. Po to, kai „VETinfo“ rugpjūtį paskelbė straipsnį „Kodėl veterinarų netraukia darbas bendrovėse“, diskusijos persikėlė ir į socialinius tinklus. Viename jų Vidas Šulcas rašė, kad dar labai daug blogos praktikos yra Lietuvoje, kai „už pliką atlyginimą“ bando nupirkti veterinarijos gydytoją, kuris dirbtų 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. „Vergų nebėra, bendrovės, nerandančios gydytojų, o ne vergų, turi pradėti labiau gerbti specialistus ir gerinti sąlygas“, – rašė V. Šulcas, patvirtinęs, kad tai – jo asmeninė patirtis. Šiuo metu „Ginkūnų agrofirmoje“ vyriausiuoju veterinarijos gydytoju dirbantis Vidas Šulcas savo darbu pagaliau patenkintas, bet prisimena karčią ankstesnių darboviečių patirtį.

Vidai, per kelerius metus palikote tris bendroves. Kas atsitiko?

Netiko sąlygos. Kiekvienoje bendrovėje darbas labai skyrėsi, tam įtakos turėjo ten dirbantys specialistai, vadovų požiūriai. Bet kai pradedi karjerą vos baigęs studijas, nežinai, ko tikėtis, atrodo, kaip yra, taip ir turi būti, džiaugiesi gavęs darbą. Tik dalyvaudamas seminaruose, bendraudamas su kolegomis pamažu pradėjau suprasti, koks turi būti veterinarijos gydytojo darbas. Jau dvejus metus tokį darbą ir dirbu, Ginkūnuose radau tinkamas sąlygas ir požiūrį. Šioje bendrovėje atlieku tik veterinarijos gydytojui būdingas funkcijas, galiu taikyti savo žinias ir toliau kaupti patirtį. Tuo labai džiaugiuosi.

Tiesa, kad veterinarijos gydytojai nenori dirbti bendrovėse?

Matau tendenciją, kad apskritai norinčių dirbti žemės ūkyje vis mažiau, labai sunku rasti darbuotojų. Kalbant apie veterinarijos gydytojus, neretai ūkiai išsiplečia, atsiranda nauji tvartai, darbo daugiau, o specialistų lieka tiek pat, taigi dirbti tenka gerokai daugiau. Neretai ir funkcijų papildomų atsiranda, ir vienam žmogui gali tekti atlikti kone penkių žmonių (fermos vedėjo, zootechniko, selekcininko, sėklintojo, nagų drožėjo) darbą. Nematyčiau čia nieko blogo, jeigu ir karvių būtų atitinkamai. Pavyzdžiui, mes su kolega Gražvydu Puška esame jauni stiprūs gydytojai, dirbame dviese 600 karvių ūkyje, tad iš esmės dar galėtume imtis ir kai kurių kitų funkcijų, tarkime, sėklinti.

Galvojote verstis privačia praktika?

Truputį dirbau su privačiu gydytoju ir jam asistavau. Bet darbo privatiems veterinarams mažėja, nes mažėja gyvulių. Žinoma, nelygu kokiame rajone dirbi, bet jeigu turėsi vieną iškvietimą per dieną, neuždirbsi atlyginimo. Vis dar pasitaiko, kad ūkininkai patys gydo gyvulius, o veterinarą kviečia tik tada, kai jau pagalba pavėluota. Be to, man nepatrauklu tai, kad privatus veterinarijos gydytojas neturi nei išeiginių, nei švenčių, iškviestas privalo važiuoti bet kuriuo metu. O ką kalbėti apie biurokratinę naštą.

Ar dirbdamas žemės ūkio bendrovėje esate socialiai apsaugotas?

Ir ankstesnėse, ir šioje bendrovėje dirbu pagal darbo sutartį. „Ginkūnų agrofirmoje“ turime ir poilsio dienų, ir laisvadienių po iškvietimų, ir galime šventes švęsti. Turiu visas socialines garantijas, jaučiuosi saugus. Bet per savo ankstesnę praktiką mačiau visko, kai nebuvo nei švenčių, nei poilsio dienų, atostogų gauti nebuvo lengva. Tad tikrai ne visose bendrovėse darbo sąlygos geros.

Kokia yra bendrovės veterinarijos gydytojo darbo diena?

Esu matęs daug skirtingų pavyzdžių, o vasarą dar turėjau galimybę stažuotis ir Vokietijoje.

Man būtina matyti visumą – karves, šėrimą, laikymo sąlygas, porų parinkimą, visus rodiklius ir t. t. Pavieniai ligų atvejai ne tokie svarbūs kaip tendencijos, kodėl gyvulys suserga, ir ką daryti, kad daugiau nesirgtų. Galiu daryti įtaką sprendimams, kad priežasčių, dėl kurių karvės serga, nebūtų. Dalyvauju sudarant racioną, teikiu savo siūlymus ir džiaugiuosi, kad bendrovės gyvuliai neturi didelių problemų.

Su kolega kas rytą apvažiuojame visas fermas, apžiūrime gyvulius, pasikalbame su melžėjomis, kurios nuolat mato karves ir kas rytą mus informuoja, jei yra kas nors negerai. Kiekviena mūsų melžėja yra beveik kaip felčerė. Pernai turėjome praktikantę felčerę – ji liko dirbti ir tapo fermos vedėja. Džiaugiamės, nes padeda ir mums.

Tarp melžimų vyksta nematomas darbas, kurio daug – vaistų užsakymai, studijos, seminarai (juk mes turime mokytis visą gyvenimą, neatsilikti nuo naujovių), veterinarinių žurnalų skaitymas, dokumentų pildymas, bendravimas su VMVT ir kt.

Mūsų bendrovėje dirba apie 15 melžėjų, dalis jau pensinio amžiaus, jų pakeisti nebus kam, todėl nutarta modernizuoti pieno ūkį. „Ginkūnų agrofirma“ rengiasi plėtrai, ūkio vadovai su manimi tariasi projektuojant veterinarijos gydytojų darbo vietą, taip pat dėl kitų dalykų, kurie bus svarbūs naujoje fermoje.

Nesate nei privatus veterinarijos gydytojas, nei valstybinis – būtent tik tokias funkcijas apibrėžia Veterinarijos įstatymas. Ar tai jums kelia kokių nors problemų?

Iš dalies. Pavyzdžiui, po kurio laiko bendrovėje turėsime atlikti galvijų tuberkulinizaciją. Ją atlikti turi teisę tik juridinis asmuo, sudaręs sutartį su vietine VMVT. Tad mes su kolega to daryti negalėsime, nes neturime sutarties su VMVT. Bendrovė turės samdyti veterinarijos gydytoją, kuris turi įmonę. Tokią nuostatą reikėtų keisti, nes esame tokie patys veterinarijos gydytojai, turintys veiklos licencijas.

Ar tikrai sėklintojas daugiau uždirba už veterinarijos gydytoją?

Taip, jeigu privatus veterinarijos gydytojas turi vieną iškvietimą per dieną. Sėklindamas tikrai gali uždirbti daugiau, ypač, jeigu aptarnauji tokią bendrovę, kaip mūsų, kurioje rujoja ir 5, ir 10 karvių per dieną. Kita vertus, jeigu privatus veterinaras turi daug ūkių ir iškvietimų, jis uždirbs daugiau negu bendrovėje dirbantis, nes mums atlyginimą moka pagal darbo sutartį, o ne pagal atliktų paslaugų kiekį. Bet mūsų privalumas – stabilumas.

Kokios patirties įgijote stažuotėje Vokietijoje?

Už galimybę stažuotis Leipcigo universitete esu dėkingas Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentui Audriui Kučinskui – tai jo kontaktai. Profesorius Alexander‘is Starke‘as (Aleksanderis Starkas) kviečia jaunus, pažangius viso pasaulio specialistus, kurie galėtų dirbti Vokietijos klinikoje ir kartu mokytis, taip pat perduoti savo patirtį vokiečių studentams. Buvo įdomu ir naudinga. Vokiečiai viską daro 100 proc. ir kuo geriau, negalvodami, kaip čia lengviau „prasisukus“. Leipcigo universitete yra didelės klinikos, kuriose kasdien atliekama iki 10 operacijų, kartais būna iki 50 pacientų. Klinika aptarnauja 3 tūkst. karvių universiteto ūkį ir dar vieną mažesnį. Dalis gydytojų atsakingi už ūkių gyvulius, dalis dirba klinikoje, turi projektinių ūkių, kur gydo sunkių šlubavimo problemų turinčius gyvulius, atlieka mokslinį tyrimą. Įdomu tai, kad ten veterinarijos gydytojai dirba gana siaurai – gauna pacientą ir gydo konkrečią ligą. Aš, dirbdamas bendrovės vyriausiuoju gydytoju, matau visą ir gerokai platesnį vaizdą.

Leipcige turėjau tikslą pasitobulinti chirurgijos srityje. Atpažinti atvejus, taikyti anesteziją galėjau, bet per tris savaites atlikti savarankiškai operaciją nespėjau. Profesorius siūlė likti, bet tokių planų nepuoselėjau – šiemet sukūriau šeimą, laukiame pirmagimio, tad viską, ko reikia, turiu čia, Lietuvoje.

Pasisiūlėte dirbti LVGA Etikos komisijoje. Nesate abejingas tam, kaip vertinamas veterinarijos gydytojo prestižas, kaip atliekamas darbas?

Pastaruoju metu dažnai girdime posakį – gydytojas gydo žmogų, o veterinaras – žmoniją. Taigi, požiūris į veterinarijos gydytojus Lietuvoje gerėja. Įtakos tam, reikia pripažinti, turi ir tai, kad rasti veterinarijos gydytoją kaime vis sunkiau. Vis dėlto, mano manymu, dar tęsiasi pereinamasis laikotarpis nuo senojo prie šiuolaikiško požiūrio į veterinarą. Bet jau galime eiti iškėlę galvą, žinių turime, svarbiausia – turėti pakankamai praktikos įgūdžiams kaupti.

Ką keistumėte veterinarų darbo reglamentavime?

Nors pagal lapkritį įsigaliojantį Veterinarinių vaistų įstatymą receptinius vaistus ūkyje galės išrašyti tik darbiniais santykiais su tuo ūkiu susijęs specialistas – privatus arba ūkyje dirbantis veterinarijos gydytojas, nemanau, kad leidimas ūkininkams pirkti vaistus yra teisingas, nors ir su gydytojo receptu. Juk nebūtinai pats veterinaras ir gydys, tačiau bus atsakingas.

Bendrovėje pats užsakau vaistus, rengiu gydymo planus, atlieku tyrimus, kurie vaistai veikia, kurie ne, taikome vakcinacijos schemas, kad kuo mažiau reikėtų gydyti. Tik toks visa apimantis profesionalus matymas gali būti veiksmingas ir duoti gerų rezultatų. Panašiai darbas turi vykti ir privačiame ūkyje, kai visu gydymo procesu rūpinasi tik veterinarijos gydytojas.

Ačiū už pokalbį.