Įvairių aktyviųjų junginių turinčių didžiųjų dilgėlių vandenines ištraukas galima panaudoti kitų augalų daigumui ir augimui skatinti. Tačiau būtina žinoti tinkamas tokių tirpalų koncentracijas.

Augaluose yra daugybė antrinių metabolitų, kurie reikšmingi įvairiose ekologinėse sąveikose. Viena jų – alelopatija – augalų tarpusavio (teigiamas arba neigiamas) poveikis. Alelopatija gamtoje sutinkama dažnai. Šį reiškinį bandoma panaudoti kuriant naujas chemines medžiagas, nes augaluose esantys junginiai – vadinamieji alelochemikalai – turi privalumą, palyginti su sintetiniais produktais, užtikrina aplinkos tvarumą. Taip galima pagerinti dirvožemio struktūrą, nes dirvožemyje, kuriame yra augalų ir jų organinių liekanų, vyksta intensyvūs procesai, čia suskaidytus junginius augalai vėl lengvai pasisavina arba jie įtraukiami į apykaitos ciklus.

Alelopatiniai preparatai yra svarbūs sėkloms dygti, ypač ekologinio ūkininkavimo sąlygomis. Sėklų apdorojimas preparatais, kuriuose gausu natūralių augimo reguliatorių, mineralinių medžiagų ir kitų aktyvių junginių, gali paskatinti dygstančių augalų augimą. Taip pat svarbus ir ištraukų paruošimo būdas ar koncentracija, nes tai gali sustiprinti ar slopinti fermentų, sulaikančių laisvuosius radikalus, aktyvumą sėklose.

Didžiosios dilgėlės (Urtica dioica L.,) turi įvairių aktyviųjų junginių. Jos nereiklios apšvietimui, aplinkos temperatūrai, mėgsta nerūgščius ir nešarmingus, azoto ir fosforo turtingus dirvožemius. Plinta ilgais ir šakotais šakniastiebiais ir sudaro gana tankią šaknų sistemą. Todėl su žemės ūkio augalais jos gali konkuruoti dėl maisto medžiagų, taip pat į aplinką išskirti veikliąsias medžiagas. Tai labai konkurencinga ruderalinė rūšis. Kita vertus, dilgėlėse daug azoto junginių, magnio, sieros, kalio, kalcio ir geležies, kuriuos gali panaudoti žemės ūkio augalai kaip mineralinės mitybos elementus. Daug B grupės vitaminų gali palengvinti kituose augaluose esančių fermentų sintezę, šaknų augimą. Dilgėlėse gausu flavonoidų, taninų, taip pat sterolių (ypač β-sitosterolio), reikalingų membranų sintezei. Jose esantys dideli nepakeičiamų aminorūgščių kiekiai yra puikus šių junginių šaltinis kitiems augalams.

Tačiau visi šie aktyvūs junginiai ar liekanose esantys mineralinės mitybos elementai, patekę į kito augalo audinius, gali stimuliuoti arba net slopinti kaimyninio augalo augimą. Paprastai didžiausia konkurencija pasireiškia tarp skirtingų rūšių augalų.

Yra tyrimų rezultatų, kurie rodo, kad atskirų dilgėlių dalių, ypač lapų, didelės vandeninių ištraukų koncentracijos slopino javų (kviečių, avižų, miežių) grūdų daigumą ir tolesnį augimą. Dažnai sodų, nedidelių sklypų savininkai ruošia tokias dilgėlių ištraukas. Tačiau, siekiant naudos, galima apsigauti.

Kaip tokiu atveju gali pasitarnauti dilgėlių lapų ištrauka, pabandėme įrodyti VDU Žemės ūkio akademijos laboratorijose atliktame eksperimente. Dilgėlių ištraukai paruošti buvo surinkti švieži lapai, susmulkinti ir užpilti distiliuotu vandeniu (10 g:100 ml). Laikyta vėsiai, todėl fermentacija vyko lėtai. Po dviejų parų nufiltruota ir skiedžiant paruošti skirtingų koncentracijų tirpalai.

Eksperimentas parodė, kad vandeninės dilgėlių ištraukos skiesti tirpalai neturėjo esminės įtakos Skagen veislės žieminių kviečių grūdų daigumui, išskyrus koncentruotą pačios ištraukos slopinamąjį poveikį. Tai rodo labai silpnas grūdų daigumas, šaknelių ir daigelių formavimasis. Palyginti su kontrole (daiginta distiliuotame vandenyje, kai aplinkoje nebuvo jokių pašalinių trukdžių į grūdą patekti vandeniui), daigumas ištraukoje buvo 19,1 proc. mažesnis. Visais kitais atvejais, praskiedus ištrauką distiliuotu vandeniu (skiesta 1:1; 1:2, 1:5, 1:10 ir 1:20), daigumas nebuvo slopinamas arba labai silpnai skatinamas.

Todėl koncentruotomis dilgėlių vandeninėmis ištraukomis tikrai nerekomenduojama laistyti dygstančių sėklų, o pačias dilgėles tikslinga pašalinti iš pasėlių ir daržų dėl jose esančių aktyvių fenolių ir flavonoidų. Tačiau skiesti dilgėlių tirpalai dėl gausaus kiekio pigmentų (chlorofilų, karotenoidų), B grupės vitaminų, polifenolių gali būti naudojami ne tik maistui, bet kaip ekologiška trąša, suaktyvinanti sudygimą ir tolesnį augimą. Tai įrodė skiestos ištraukos poveikis chlorofilų kiekiui sudygusiuose kviečių daiguose (koleoptilėse).

Įvertinus chlorofilų kiekį kviečių daigeliuose (koleoptilėse), matyti, kad didžiausių koncentracijų ištraukos tirpalai slopino chlorofilų sintezę. Kaip buvo minėta, koncentruota ištrauka, slopindama daigumą, negatyviai veikdama daigelių (koleoptilių) aukštį, slopino ir chlorofilų sintezę. Mažai skiesti tirpalai taip pat slopino chlorofilų sintezę, o labiau skiesti – skatino.

Šio reiškinio priežastis galėjo būti optimali mineralinės mitybos elementų, ypač magnio, azoto ir geležies, tiesiogiai dalyvaujančių chlorofilų sintezėje, koncentracija skiestuose dilgėlių lapų ištraukos tirpaluose. Pastarųjų elementų dilgėlių lapuose yra labai daug. Todėl augalai, laistomi skiestais dilgėlių ištraukų tirpalais, gebės optimaliai vykdyti fotosintezę, o žiemojantys – sukaups reikalingą kiekį tirpių angliavandenių, kurie suriš laisvąjį vandenį. Taip augalai geriau peržiemos, bus ne tokie jautrūs temperatūrų pokyčiams.