Babtuose įsikūrę sodininkai Danutė ir Vytautas Manarkai sodo augalus daugina daugiau kaip 30 metų. Sukaupta praktine ir teorine patirtimi nepailsdami dalijasi su savo pirkėjais, kuriems kasmet išaugina daugiau kaip 100 veislių įvairių rūšių sodinukų.

Iš medelyno šeimai pragyventi ir uždirbti įmanoma, tačiau tenka nebijoti sunkaus fizinio darbo ir reikia labai gerai išmanyti vaismedžių, vaiskrūmių dauginimo subtilybes. Pati akiavimu užsiimanti Danutė dar priduria, kad ne visiems šis darbas pavyksta, tam reikia turėti „ranką“.

Dauginti vaismedžius ir kitus sodo augalus savo malonumui ir įdomumui Manarkai pradėjo dar tuomet, kai Danutė dirbo fizikos ir geografijos mokytoja, taip pat ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas Kauno r. Panevėžiuko mokykloje, o Vytautas buvo atsakingas už žemės ūkio technikos darbus tuomečio Sodininkystės ir daržininkystės instituto eksperimentiniame ūkyje. Laikui bėgant situacija darbo rinkoje keitėsi, mokykloje pamokų mažėjo, o vėliau ji buvo uždaryta. Pamažu Manarkai visą savo laiką ir dėmesį ėmė skirti tik medelynui.

„Pomėgis tapo pagrindiniu mūsų pragyvenimo šaltiniu“, – sako Danutė, medelyno pavadinimui pasirinkusi senelio ir savo mergautinę pavardę – Sodaitytė. Ji pamena, kad nuo vaikystės į sodą ir bityną Prienų rajone, netoli Stakliškių, vaikščiodavo ir su kitu seneliu – Jonu Bisikirsku, iš kurio daug išmoko, ją labai domino sodo darbai. Baigusi vidurinę mokyklą net galvojo studijuoti agronomiją, bet tėvai atkalbėjo, esą toks darbas per sunkus moteriai. Tačiau gyvenimas vis vien atvedė ten, kur traukė širdis.

Dabar keliose vietose netoli Babtų šeima turi medelių auginimo sklypus, veislinius sodus. Iš viso apie 2 ha įvairių sodo augalų. „Medelynui daug plotų nereikia“, – šios žemės ūkio veiklos privalumą įvardija Manarkai.

Nors plotai nedideli – medelių dauginimas ir auginimas labai rankų darbui imlus verslas. Žemės ūkio technika naudojama tik dirvai įdirbti, tarpueiliams šienauti ir kt. Pagrindinius medelių dauginimo darbus tenka atlikti rankomis.

„Vyras – sunkioji artilerija, o aš – lengvoji“, – juokauja Danutė. Iš tiesų – Vytautui tenka sunkesni rankų ir mechanizuoti darbai, pavyzdžiui, žemės paruošimas, medelių sodinimas, taip pat jis valdo techniką, o žmonai – fiziškai lengvesni, bet ne mažiau svarbūs medelių akiavimo, formavimo darbai. Vasarą ūkis dar laikinai samdo vieną kitą darbuotoją ravėti, tačiau visus pagrindinius darbus atlieka patys.

Medelyne labiausiai įtemptas darbymetis būna pavasarį, kai reikia medelius skiepyti, kitus – nukirpti virš akutės, pasodinti poskiepius. „Tai būtini darbai, kurių neatidėsi. Be to, tuo laiku dar ir sodinukų realizacija vyksta. O tuos augalus, kurie liko neparduoti, irgi reikia kažkur padėti: tenka galvoti, ar dalį toliau auginti dirvoje, ar sodinti į konteinerius“, – pasakoja sodininkė. Vasaros darbai – ravėjimas, akiavimas, formavimas. Rudenį – realizacija, sodinimas.

Anksčiau Manarkai kasmet daugino iki 10 tūkst. medelių. Dabar darbų apimtis ūkis sumažino.

Akiavimui reikia „turėti ranką“

Per daugelį metų šeima sukaupė ne tik didelę praktinę ir teorinę darbų patirtį, bet ir gausią sodo augalų kolekciją, kurioje vien vaismedžių auginama apie 240 veislių, neskaičiuojant vaiskrūmių ir kitų sodo augalų. Turi per 80 obelų, 22 kriaušių, 46 trešnių, 42 slyvų, 18 vyšnių, 17 persikų, 7 abrikosų veisles. Be to, auginami ir dauginami net nektarinai, juodieji šilkmedžiai, riešutmedžiai, lazdynai, avietės, kiti retesni sodo augalai.

Didelė veislių kolekcija sukaupta neatsitiktinai, nes iš jų imamos akutės ar ūgliai naujiems augalams dauginti. O pradedant dauginti naujas veisles, pirmiausia taip pat reikia įsitikinti, kaip jos auga, kaip dera. Be to, yra griežti fitosanitariniai reikalavimai naujai įvežtiems augalams. Visą medelyno veiklą kontroliuoja Valstybinė augalininkystės tarnyba: jos specialistai atvyksta į ūkį, atlieka patikrinimus dėl karantininių ligų (pvz., bakterinės degligės, virusinių ligų), be to, reikia pildyti specialius kontrolės žurnalus. Tik tuomet, kai dauginamoji medžiaga yra sveika, medelynas gauna leidimą išrašinėti Augalo pasus.

„Įtraukiant į medelyno asortimentą naujas veisles, irgi viskas kontroliuojama, juk ne senelio kaime šakelė nuskinama. Tik po kelerių metų realiai pamatome rezultatą ir tik tuomet sprendžiame, verta ar ne naują veislę dauginti. Kartais būna tokie nuostabūs naujovių aprašymai, o paauginę pamatome, kad nieko panašaus. Be to, jeigu patiems ta veislė kažkuo nepatinka, dauginti ją ir parduoti nesiseka“, – atskleidžia sodininkė.

Vaismedžių poskiepius sodininkai irgi užsiaugina patys. Danutė renka sėklas, jas paruošia, sėja. Užaugę poskiepiai sodinami į medelių auginimo plotą ir akiuojami. Beje, akiavimas tik iš pažiūros atrodo nesunkus darbas. Iš tiesų jam reikia nemenkų fizinių jėgų, nes tenka pasilenkus netoli žemės į poskiepio kamieną įstatyti akutę, prieš tai įpjovus žievę, aprišti skiepo vietą. Taigi, Danutė vidurvasarį, dažnai ir kepinant saulei, lankstosi prie kiekvieno medelio ir taip – šimtus kartų. Šio darbo patikėti samdomiems darbininkams neišeina, nes dažnam akutės tiesiog neprigyja. O Danutei akiavimas labai gerai pavyksta. Sėkmę lemia ir ilgametė patirtis.

Vaiskrūmių dauginimas, pasak sodininkės, paprastas – vegetatyvinis, auginiais, tiesiog reikia žinoti laiką, kada ir ką sodinti.

Auginami sėkliniai ir vegetatyviniai poskiepiai

Užsiauginti poskiepių nėra paprasta. Jeigu auginami sėkliniai poskiepiai, tenka jiems surinkti sėklas, mokėti jas paruošti, stratifikuoti ir pasėti. O tam irgi reikia gerų įgūdžių, yra ir tam tikrų sėklų paruošimo subtilybių. Pavyzdžiui, surinkti kvapiųjų vyšnių ar kaukazinių slyvų vaisiai išplaunami, kad atsiskirtų kauliukai. Jie sudedami į drėgnas pjuvenas dėžėje. Vėlai rudenį sėjami į dirvą, vagelės mulčiuojamos pjuvenomis. Iš miškinių kriaušių sėklų auginami kriaušių poskiepiai, iš antaninių obelų – obelų sėkliniai poskiepiai ir t. t.

Danutė pasakoja, kad šiuo metu į madą vėl grįžta aukštaūgės senovinio tipo obelys ir kiti aukšti vaismedžiai. Juos žmonės dažniausiai sodina naujai įsigytose sodybose, kuriose nori kurti autentišką kaimo aplinką. Tebėra paklausūs ir vidutinio augumo ar žemaūgiai medeliai, kurie savo vietą dažniausiai randa prie kotedžų ar mažuose sklypeliuose prie namų miestuose, miesteliuose.

Medelyne auginami ir vegetatyviniai poskiepiai, kurie naudojami minėtiems vidutinio augumo ir žemaūgiams medeliams dauginti. Pasak sodininkės, žemesni vaismedžiai turi savų privalumų – anksčiau pradeda derėti, lengviau nuskinti vaisius. O aukštaūgės obelys vertingos dėl ilgaamžiškumo. Be to, pastebi Danutė, kai kurios senovinės veislės netgi nelabai tinka skiepyti į žemaūgius poskiepius – jos tiesiog genetiškai gali „nesugyventi“.

„Ne veltui mokslininkai tyrinėja poskiepius ir veisles, ieško geriausiai suderinamų variantų. Kiekviena šiuolaikinė veislė pagal savo savybes reikalauja tam tikro poskiepio. Pavyzdžiui, labai stipriai augančią veislę įskiepijus į sėklinį aukštaūgį poskiepį bus labai sunku vaismedį suvaldyti, genėti“, – pasakoja augintoja.

Iš vegetatyvinių obelų poskiepių dažniausiai naudojami vidutinio augumo, stipresnio šaknyno B 118, MM 106 ir M 26. Į juos įskiepytos obelys, pasodintos sode ir įsitvirtinusios, vėliau gali augti ir be atramų.

Beje, pastaruoju metu populiarėja koloninio tipo vaismedžiai, o jų selekciją labai išvystė kaimynai latviai. „Ypač prie kotedžų, kur nedideli žemės sklypeliai, sodinamos koloninės obelys, kriaušės, slyvos ir t. t.“, – teigia Danutė.

„Tai, kas lietuviška, yra puiku!“

Paklausta, kokios vaismedžių veislės populiariausios tarp pirkėjų, medelyno savininkė sako, jog tris lietuviškas obelų veisles žino net vaikai, visos prasideda A raide: alyviniai, antaniniai ir auksiai.

Žinoma, populiariausia – auksiai. Ši veislė turi daug privalumų. Ne tik skanūs obuoliai, bet ir labai ilgas jų vartojimo laikas. Išlaikyti galima iki Kalėdų paprastomis sąlygomis ir net iki pavasario moderniose saugyklose.

„Ar žinote, kad šiltuose kraštuose rūgštesni obuoliai neauga. Todėl mūsų antaniniai turi savo vertę iki šiol“, – sako Danutė, pridurdama, kad ir šeimos medelyno stiprioji pusė yra būtent vaismedžiai.

Iš kriaušių veislių ji pataria atkreipti dėmesį į garsaus selekcininko, Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininko šviesaus atminimo Algirdo Lukoševičiaus išvestas veisles. Viena tokių – Alka. Jos vaisiai ne tik skanūs, bet dar geri tuo, kad ne visi vienu laiku sunoksta, todėl galima ilgai mėgautis derliumi. Vėlyva rudeninė veislė – Alsa, rausvais vaisiais – Gaisra.

Sodininkė sako, kad jai dar teko asmeniškai bendrauti su šiuo puikiu selekcininku. Pamena jį buvus ne tik labai paprastą, nuoširdų, bet ir labai profesionalų, negailėjusį savo žinių ir patirties kitiems sodininkams.

Danutė giria ir lietuvišką vynuogių veislę Liepsna, išvestą garsaus selekcininko Antano Gailiūno. Šios veislės uogos – rausvos, nemažos, saldžios. „Tai, kas lietuviška, yra puiku“, – neabejoja sodininkė, kai vaikščiodami po šeimos sodybą ragaujame sunokusių įvairių vaisių.

Ne veltui spalis – sodinimo metas

Nors dažnas šiuolaikinis žmogus galvoja, kad augalus geriau sodinti pavasarį, Danutė pataria medelius, kurie nuperkami plikomis šaknimis (ne vazonuose, vadinamuosiuose konteineriuose), sodinti rudenį – spalį, kuris nuo seno ne veltui vadinamas medelių sodinimo mėnesiu.

„Reikia, kad medelis būtų matęs bent vieną rudeninę šalną, kad būtų subrendęs (nustojęs augti). Tuomet jis būna pasiruošęs žiemai, o pasodintas iki šalčių dar spėja ir sutvirtėti naujoje vietoje“, – pataria sodininkė.

Anksčiau Manarkai kartu su kitais Babtų sodininkais dažnai važiuodavo prekiauti medeliais į turgus, muges. Dabar, kaip sako šeima, veiklos apimtis mažina, todėl daugiausia prekiauja iš savo namų kiemo, į muges nuvažiuoja tik retkarčiais. Dar išnaudoja pardavimams ir socialinius tinklus – paskelbia, kada į kurį miestą planuoja atvežti augalų, galima jų užsisakyti. Dėl ilgamečio sodininkų įdirbio susidarė didžiulis klientų ratas, papildomos reklamos medelynui nebereikia.

Danutė sako, kad vienas svarbiausių jų šeimos medelyno siekių – palaikyti asmeninį kontaktą su kiekvienu pirkėju. „Man labai padeda mokytojaujant įgytos geografijos žinios. Pirmiausia pirkėjo klausiu, iš kokios vietovės atvyko, kur bus sodinamas sodas, kokie vyrauja dirvožemiai. Tai labai svarbu parenkant augalus, nes skirtingiems augalams reikia skirtingų dirvų ir auginimo sąlygų“, – pasakoja Danutė.

Sodinukų pirkėjams ji išsamiai paaiškina, kaip augalus sodinti, prižiūrėti. Renkantis sodo augalų veisles augintoja pataria atkreipti dėmesį ir į jų atsparumą ligoms, nes tai lems, kiek reikės augalų apsaugos priemonių. Dabar daugelis nori sodą auginti ekologiškiau. Daugiau ar mažiau ligoms atsparių vaismedžių veislių yra, o štai nuo kenkėjų apsaugoti sunkiau. Pavyzdžiui, mažai kurias slyvas galima užauginti nenaudojant insekticidų nuo kenkėjų (vaisėdžių). Pasak sodininkės, nebent vengrinio tipo slyvų veisles jie apninka mažiau. Be to, mažiau kirmija slyvos, kurios žydi labai anksti, tai – ankstyvosios veislės.

Populiarėjant virtualaus bendravimo galimybėms, jas išnaudoja ir sodinukų augintojai. Danutė sukūrė paskyrą socialiniame tinkle ir dabar jau turi kelis tūkstančius sekėjų. Čia ji dalijasi informacija apie medelyno darbus, naujienas, bendrauja su auginančiais sodo augalus žmonėmis, kurie užduoda daug įvairių klausimų.

Ar sodo augalų daugintojai jaučia didelę konkurenciją su įvežtine medelynų, pavyzdžiui, iš Lenkijos, produkcija? „Žmonės atsirenka. Pavyzdžiui, vien Babtuose yra keli medelynai, bet nemanau, kad jie labai skundžiasi pirkėjų trūkumu. Čia, pas mus, kaip ir sodininkų sostinė. Įsikūrę daug medelynų, taip pat yra Sodininkystės ir daržininkystės institutas. Žmonės žino, kad čia medeliai užauginti, iš pirmų rankų, o ne perpardavinėjami ar importuoti. Todėl ir stengiamės, su kiekvienu kalbamės, klausiame, kas pasiteisina, kas ne. Po to analizuojame. Ne iš karto žinios ateina. Daug lemia patirtis, – sako „Sodaitytės medelyno“ įkūrėjai Danutė ir Vytautas Manarkai. – Šis darbas turi patikti. Negalima jo vertinti tik kaip verslo ir uždarbio šaltinio.“

Medelių kainos rinkoje kasmet nesvyruoja taip stipriai, kaip, pavyzdžiui, grūdų. Tačiau, pasak augintojos, šiemet, kai tenka už trąšas sumokėti dvigubai ar trigubai, supranti, kad ir sodinukų nebegalima bus pardavinėti pernykštėmis kainomis. Klausimas, ar mokės žmonės brangiau. Prieš keletą metų obelaitė vazone kainavo 10 eurų, o dabar už tokią jau ir 15 eurų medelynai prašo.