Maksimalią pieno produkciją karvės pasiekia ir didžiausią pelną duoda per 4–5 laktacijas. Bet dažnai piendavėms nesuteikiama galimybė parodyti visą potencialą – po 3 laktacijų jos išbrokuojamos. Tačiau yra būdų išsaugoti karvės sveikatą ir pailginti amžių.

Stebėdami pažangių pieno ūkių gerąją praktiką matome, kad vienas iš svarbiausių įvykių karvės gyvenime yra vadinamasis pereinamasis (tranzitinis) periodas (3 savaitės iki ir 3 savaitės po veršiavimosi). Būtent per šį laikotarpį galime nulemti visą karvės laktaciją ir jos likusį produktyvų amžių.

Gerai atlikus namų darbus, pereinamasis periodas suteikia galimybę padidinti produktyvumą, išlaikant gerą vaisą ir sveikatą. Tačiau jų neatlikus dėl įvairių klaidų pereinamuoju laikotarpiu karvė yra potenciali ligonė – gresia paralyžius, nuovalų susilaikymas, šliužo dislokacija, ketozė, mastitas. Ketozė, metritai ir endometritai, virškinimo problemos po veršiavimosi – tai esminių problemų, susijusių su šėrimu ir bandos valdymu, padariniai.

Stipri, žvali apsiveršiavusi karvė duos daug ir kokybiškų krekenų, o po to greitai pasieks laktacijos piką ir gebės jį palaikyti, neturės klinikinių problemų. Tai nėra fantastikos srities siekiamybė – ūkiai Lietuvoje tai pasiekia, o rezultatai neša naudą. Todėl į karvės racioną pereinamuoju laikotarpiu reikėtų žiūrėti kaip į gydytojo išrašytą receptą, saugantį nuo ligų joms dar neprasidėjus. Kokių medžiagų turi būti racione, kad nereikėtų karvės gydyti?

Pereinamojo periodo iššūkiai

Pasirinkus tinkamą priežiūrą užtrūkimo periodu, karvė po veršiavimosi gali be didesnių intervencijų sėkmingai keliauti į bendrą melžiamų karvių grupę. Jei melžiamų karvių racione gerai subalansuoti angliavandeniai, baltymai ir mineralai, papildomų priemonių dažnu atveju ir nereikia.

Kita vertus, užtrūkimo laikotarpiu, kai jau artėja veršiavimosi laikas, karvė patiria didžiulius organizmo pokyčius. Paskutiniame veršingumo trimestre vaisius gimdoje auga sparčiausiai, todėl ir maisto medžiagų poreikis yra didelis. Gaminasi krekenos, kuriose sukoncentruotos pačios naudingiausios medžiagos veršeliui ir tai lyg mamos linkėjimai palikuoniui – krekenose esančios medžiagos skatina veršelio vystymąsi. Kartu, artėjant veršiavimuisi, mažiau suvartojama pašarų, imunitetas silpnėja, didėja rezistencija insulinui, vadinasi, energija nukreipiama ne karvės organizmui, o vaisiui, krekenoms gaminti.

Organizmas užprogramuotas taip, jog, trūkstant reikalingų medžiagų, jos bus paimtos iš rezervų: baltymai ir aminorūgštys – iš raumenų, kalcis – iš kaulų, o jei trūksta energijos ir gliukozės, karvė skaidys savo riebalinį, o jeigu ir jo trūksta – raumeninį audinį. Tai yra puikus gyvulio prisitaikymas išlikti, bet jeigu pernelyg daug rezervų panaudojama ir jie neatkuriami laiku, kyla ligų ir sutrikimų rizika, o tai nesuderinama su modernia ir efektyvia pienininkyste.

Karvių grupavimas

Dažniausiai karvės užtrūkinamos likus 60 dienų iki veršiavimosi. Užtrūkinimo laikas gali būti ir trumpesnis, pavyzdžiui, 45 dienos, tačiau tai reikalauja labai tiksliai valdyti bandą, sekti veršingumo laiką. Ypač vasarą karvės neretai veršiuojasi 5–10 dienų anksčiau, dėl to gali gerokai sutrumpėti ir užtrūkimo laikas.

Karvės skirstomos į 2 užtrūkimo grupes: pirmasis užtrūkimo etapas ir pereinamoji grupė. Pirmojo užtrūkimo etapo karvių raciono poreikiai nėra dideli, svarbiausia – sumažinti energijos koncentraciją, koncentratų kiekius.

Neretai ūkininkai negali turėti dviejų užtrūkusių karvių grupių, todėl šeria jas vienu racionu visą užtrūkimo periodą. Tačiau dėl to beveik visada šiek tiek nukenčia sveikata, finansai, produktyvumas, palyginti su dviejų grupių sistema. Tokiu atveju rekomenduojama šerti karves racionu, artimu pereinamajam laikotarpiui.

Karvių šėrimas pereinamuoju periodu

Šeriant karves, visais atvejais svarbiausia užtikrinti pagrindinius bazinius poreikius. To nepadarius, mažieji priedai, tokie kaip vitaminai, aminorūgštys ar kt., netenka prasmės. Bazinius karvės poreikius patenkina kokybiški pagrindiniai pašarai, t. y. kukurūzų silosas, šienainis, šiaudai ir koncentratai – maksimaliai išlaikę maisto medžiagas, nesugedę ir neužteršti, tinkamai paruošti, kad karvės juos noriai ėstų ir neišrankiotų.

Pereinamuoju periodu būtina įtraukti į racioną daugiau koncentratų ir krakmolo – taip prieskrandžio mikroflora prisitaiko skaidyti didesnius krakmolo kiekius. Dėl didelio ląstelienos kiekio suvartojimo išlaikomas prieskrandžio tūris, todėl karvė po veršiavimosi gana greitai geba vėl suėsti didelį pašaro sausųjų medžiagų (SM) kiekį, vadinasi, gauna daugiau energijos ir kitų maistinių medžiagų. Dėl to būna mažesnė šliužo dislokacijos, ketozės rizika ir daugiau pieno.

Labai svarbu aprūpinti ir virškinamaisiais baltymais – tai kokybiškų krekenų statybinė medžiaga. Kalcio apykaitai optimizuoti ir apsaugai nuo hipokalcemijos pritaikoma neigiamo katijonų anijonų balanso DCAD (angl. diet cation-anion difference) strategija. Metodas pagrįstas tuo, kad organizme (ne prieskrandyje) sukuriama švelni kompensuota metabolinė acidozė, dėl to hormoninė sistema efektyviau reguliuoja kalcio apykaitą – kalcis geriau pasisavinamas iš virškinamojo trakto, mažiau jo pašalinama su šlapimu ir geresnė apykaita į ir iš kaulinio audinio.

Kad šis metodas būtų sėkmingas, svarbu sumažinti kalio kiekį, kurio daugiausia yra žoliniuose pašaruose, šienainyje, ypač pagamintame iš laukų, tręštų srutomis ir kalio turinčiomis trąšomis, todėl šiuos pašarus reikia riboti. Geriau įtraukti kukurūzų siloso, šiaudų – juose mažiau kalio ir puikiai tinka karvei pereinamuoju laikotarpiu.

Šiuo periodu ribojamas natrio kiekis, kurio perteklius gali didinti tešmens edemų riziką. Didelio šių katijoninių mineralų, t. y. natrio ir kalio, kiekio reikės per laktaciją – geram virškinimui, organizmo rūgščių ir šarmų balansui palaikyti bei karščio stresui valdyti.

Į racioną pridėjus papildomai anijoninių mineralų (chloridų, sulfatų), sumažinamas katijonų ir anijonų skirtumas iki rekomenduojamo. Praktika parodė, kad iš dalies sumažinus DCAD iki -100 meq/ kg ir padidinus kalcio kiekį racione šėrimas tampa paprastesnis, lengviau pritaikomas įvairioms sistemoms ir įvairaus dydžio ūkiams, ypač kai yra rizika dėl pašarų kokybės variacijos – tai veikia kaip papildoma apsaugos priemonė. Šiuo atveju gerokai paprastesnė tampa bandos vadyba, nes nereikia nerimauti dėl atsirasiančio papildomo darbo, pavyzdžiui, taikant DCAD sumažinimo racioną (nuo -100 iki -200 meq/kg), kai būtina nuolat tikrinti šlapimo pH, griežtai kontroliuoti pašarus, kad būtų išvengta kokybės ir raciono sudėties nuokrypių.

Iš dalies sumažinus DCAD pašarų suvartojimas beveik nemažėja ir tai šiuo laikotarpiu labai svarbu, siekiant užtikrinti reikiamų maisto medžiagų ir energijos kiekį. Šeriant tokiu racionu gaunama daugiau krekenų, karvės greičiau pasiekia laktacijos piką.

Kalcio svarba karvei

Hipokalcemija (kalcio kiekio kraujyje sumažėjimas) yra atsakinga už žemą raumenų tonusą. Ūmiais atvejais dėl jos karvę ištinka paralyžius, o subklinikiniais atvejais – sutrinka lygiųjų raumenų (virškinamojo trakto, gimdos) veikla, dėl to atsiranda kitų problemų. Hipokalcemija pati savaime mažina imunitetą ir sukuria daug kitų sindromų, kurie pasireiškia karvėms pereinamuoju laikotarpiu. Todėl paralyžius – tik ledkalnio viršūnė.

Apsiveršiavusi karvė per parą turi absorbuoti į kraują mažiausiai 32 g (nelygu pieno kiekis) kalcio iš raciono arba iš kaulų. Kalcis iš kaulų paimamas dviem būdais – iš kaulinio audinio skysčių (veikia greitai ir efektyviai, nedaro neigiamos įtakos sveikatai) arba ardant kaulinį audinį (lėtai startuoja, bet aktyvavus procesas vyksta labai greitai). Jei racione nėra gerai pasisavinamo kalcio šaltinių, prasidėjus kaulinio audinio rezorbcijai per 4–5 savaites organizmas gali paimti apie 1 kg kalcio, t. y. 9–13 proc. viso kaulinio audinio.

Rezorbuojantis kaului vystosi osteomaliacija – kaulų suminkštėjimas, kuriuo lengva įsitikinti apčiuopos būdu, pasukinėjus uodegos galiuką, taip pat silpnėja kojų raiščiai, dėl to didėja kojų pastatymo kampas. Šie padariniai dažnai nepagrįstai nurašomi gyvulio genetikai, o ne šėrimui.

Karvei senstant, neatkūrus kaulinio audinio, jos ištekliai mažėja, todėl karvė silpsta ir vis dažniau atsiranda sutrikimų, mažėja pieno produkcija, karvė išbrokuojama. Todėl galima teigti, jog gera kalcio apykaita yra ir vienas iš karvės ilgaamžiškumo veiksnių. Stabilią kalcio apykaitą organizme padeda pasiekti geras katijonų ir anijonų balansas.

PATARIMAI

• Planuokite tvartuose vietą, skirtą užtrūkusių karvių grupėms. Siekdami ilgalaikių rezultatų, didžiausią dėmesį šėrimui skirkite pereinamuoju periodu.
• Jei nėra galimybės karvių šerti specialiai sudarytu tranzitiniu racionu, patartina profilaktiškai naudoti daug kalcio turinčių priedų. Intraveniniai tirpalai naudojami tik pasireiškus paralyžiaus požymiams, o stovinčiai ir be paralyžiaus požymių karvei jie nėra rekomenduojami. Intraveniniai tirpalai kalcio kiekį kraujyje labai greitai padidina tačiau greitai jis ir sumažėja, dėl ko karvei jau kitą dieną gali pakartotinai pasireikšti paralyžiaus simptomai. Boliusai ir kiti priedai stabiliau ir ilgiau aprūpina organizmą kalciu. Tai ypač aktualu vyresnėms karvėms. Bandos valdymo ir karvių elgsenos programas turintys ūkiai kalcio priedų veikimą pastebi per pagerėjusį atrajojimą, normalizuotą kūno temperatūrą, geresnį pašaro suvartojimą ir didesnį pieno kiekį.
• Karvė iškart po veršiavimosi turėtų atgauti prarastus skysčius ir elektrolitus, todėl reikėtų duoti atsigerti vandens, geriausia su elektrolitais ir energiniais priedais. Karvė per veršiavimąsi iškart praranda apie 70 kg masės, todėl pilvo ertmėje atsiranda daug vietos, kurią reikėtų užpildyti – tai ir šliužo dislokacijos prevencija, ir papildoma energija, ir elektrolitai atkurti rūgščių ir šarmų balansui, todėl visa tai karvei padeda greičiau atsigauti.
• Karvės įmitimas didele dalimi priklauso nuo jos gaminamo pieno kiekio ir apsivaisinimo laiko. Laiku apsėklinta karvė užtrūkinimo metu turės gerą įmitimo balą. Per didelį įmitimą pereinamuoju periodu lemia per vėlyvas karvės apsėklinimas, o ne racionas.
• Stebėkite bandą: šliužo dislokaciją, paralyžių, ketozę, metritą. Karvės būklė ir produktyvumo bei sveikatos duomenys yra svarbiausi rodikliai, lemiantys šėrimo sprendimus.