Dėl energetikos krizės visuose verslo sektoriuose, ypač žemės ūkio, tvyro chaosas. Augančios dujų ir elektros kainos, pabrangę degalai ne tik didina finansinę naštą, bet ir verčia mažinti gamybą ar netgi stabdyti veiklą. Kaip tokiomis sąlygomis dirba ūkininkai ir žemės ūkio verslai?

Energetikos krizės apraiškos ėmė ryškėti jau praėjusių metų pabaigoje – visam energetikos sektoriui trūko išteklių, dėl išaugusios gamtinių dujų kainos pabrango elektra.* Atsižvelgiant į pasaulinės rinkos aplinkybes ir remiantis „Nord Pool“ duomenimis, prognozuota, kad 2022 m. didmeninė elektros kaina Lietuvos zonai „Nord Pool“ biržoje bus didesnė už ilgametį 40–50 Eur/MWh vidurkį. Tačiau tada dar niekas nenutuokė, kad Rusija pradės karą prieš Ukrainą, sutrikdys dujų tiekimą ir tai krizę tik dar labiau pagilins. Mat 2022 m. rugpjūtį elektros kaina Lietuvoje siekė 4 000 Eur/MWh. Tad žemės ūkiui, kaip ir kitam verslui, nuspėti tokio masto riziką vargu ar buvo įmanoma.

Ūkininkų ateitis miglota

Nors ūkis dažnai yra pagrindinis ar net vienintelis pajamų šaltinis, iš kurio stengiamasi uždirbti kuo daugiau mažiausiomis sąnaudomis, tačiau dabartinės aplinkybės tam ypač nepalankios. Kone visi žemdirbiai susiduria su dilema – kaip dėl energetikos krizės subalansuoti išlaidas ir pajamas. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius teigia, kad iki tam tikro taško taupyti įmanoma, tačiau pabrėžia, jog be išlaidų nebus ir produkcijos. „Kai išlaidos ir sąnaudos labai didelės, tenka apgalvoti visas išeitis. Dabar dauguma ūkininkų svarsto, ką daryti – tęsti ar stabdyti gamybą. Jei stabdyti, kaip tai padaryti veiksmingiausiai, kad nuostoliai būtų kuo mažesni“, – sako R. Juknevičius. Anot jo, daugelis vis dėlto nujautė, jog elektros kainos išaugs, bet niekas nesitikėjo, kad taip drastiškai ir greitai.

Labai pabrangus elektrai, su sunkumais susiduria ir pieno gamintojai. Mat daug išlaidų patiriantys perdirbėjai apkarpė už pieną mokamus priedus. „Kaina yra kaina, didelę sumos dalį sudaro priedai, su kuriais jie žaidžia kaip panorėję. Ūkininkai palikti vieni – ateities jokios. Jeigu reikalai būtų geri, pirktų daugiau karvių ir plėstų ūkius, didintų gamybą“, – aiškina Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis. Jo teigimu, karvių mūsų šalyje vis mažėja – palyginti su praėjusiais metais, dabar jų laikoma apie 10 tūkst. mažiau. Tad gali būti, kad dėl išbrangusių energijos kaštų dar daugiau ūkininkų nuspręs nutraukti šią veiklą ir tuo nereikėtų stebėtis – kai kuriems gamyba vos dengia išlaidas arba yra nuostolinga. J. Vilionis nuogąstauja, kad smulkiesiems pieno gamintojams ši krizė gali baigtis bankrotu. Pasak jo, didelių ūkių situacija geresnė, nes perdirbėjai moka ir už pieno kiekį.

Kalbėdamas apie pieno ūkius J. Vilionis ne kartą pabrėžė, kad šiomis aplinkybėmis jie nepelnytai skriaudžiami. „Per mėnesį už elektrą mokėdavome 2 000 Eur, dabar – beveik 8 000 eurų. Kasdien turime melžti ir šerti karves, tvarkyti mėšlą. O kur dar augusios dyzelino kainos. Artėja žiema, reikės šildyti fermas, o malkos neišpasakytai pabrango. Anksčiau priekaba kainavo maždaug 300 Eur, dabar tenka pakloti kone tris kartus daugiau. Viskas brangsta: mineraliniai priedai, sojos, rapsų išspaudos. Kainos išaugo tiek, kad galvoji, duoti karvei ar ne. Ši situacija varo į neviltį“, – sako J. Vilionis pridurdamas, kad lengviau mišriems ūkiams, mat jiems padidėjusias išlaidas kompensuoja pajamos už grūdus ar mėsą.

Vis dėlto daugiausia ūkio subjektų sudaro grūdininkai, kurie didžiąją dalį produkcijos eksportuoja. Pasak LŪS pirmininko R. Juknevičiaus, kuris ir pats turi augalininkystės ūkį, iš pirmo žvilgsnio jų situacija dabar netgi geresnė – atrodytų, šie metai gana pelningi, kai kuriems netgi gali tekti mokėti pelno mokestį. Tačiau laukia kita problema – kitąmet ūkininkai greičiausiai išleis tai, ką šiais uždirbo, nes 2023-iųjų derliaus sąnaudos bus 2–3 kartus didesnės. Galbūt dauguma jų net suks galvą, iš kur gauti lėšų pelno mokesčiui sumokėti. „Gamintojai supranta, kad dėl susiklosčiusios situacijos greičiausiai patirs nuostolių, tik nė vienas nežino, ar jie bus dideli ir ilgalaikiai“, – sako R. Juknevičius.

Dilema verslams: tęsti ar stabdyti gamybą?

Energetikos krizė stipriai smogė net stambiems žemės ūkio verslams – mokesčiai už elektrą, kuri pabrango keletą kartų, sudaro didžiąją dalį beveik visų sektorių išlaidų. O kur dar dujų kainų pasiutpolkė. Štai Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija (LGPPA) skaičiuoja, kad nuo 2020 m. elektra kai kurioms bendrovėms pabrango 5, o dujos – net 20 kartų. „Daug elektros sunaudojanti įmonė, kuri prieš 2–3 metus už ją mokėjo 120 tūkst. Eur per mėnesį, dabar už tą patį laikotarpį turi atseikėti 600 tūkst. eurų. Už dujas atitinkamai 2020 m. teko mokėti 60 tūkst. Eur, šiemet – 1,2 mln. Eur per mėnesį“, – padėtį apžvelgia LGPPA prezidentas Karolis Šimas.

Pasak jo, nors šiuo metu grūdai atpigo, tačiau išlaidas perdirbėjams didina brangstanti energija, tad sunku prognozuoti, kiek produkcija kainuos galutiniam vartotojui. Dėl to svarbu, kad valstybė rastų priemonių sutrumpinti atsinaujinančios energetikos projektų vystymo laiką, nes įmonės jau dabar pasiruošusios tapti energiją gaminančiomis naudotojomis. Kitu atveju kainų nepavyks suvaldyti ir galiausiai nukentės tiek gamintojai, tiek vartotojai.

Išbandymų kyla ir mėsos perdirbimo verslams. Problema ta pati – nesuvaldomai didėjantys kaštai, kurie ragina apgalvoti visus įmanomus scenarijus. Vienas iš jų, anot Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktoriaus Egidijaus Mackevičiaus, yra branginti produkciją. Kita išeitis – stabdyti gamybą, atleisti darbuotojus ir negaminti maisto. Be abejo, toks sprendimas būtų drastiškas. Pasak E. Mackevičiaus, jis gyventojams sukeltų deficito jausmą, kuris skatina nepamatuotai paniškai pirkti, o tai griautų visą tiekimo sistemą. Tai jau patirta COVID-19 pandemijos pradžioje.

It ant mielių augančios elektros kainos kelia dar vieną problemą – mažėja konkurencija. Lietuvoje, kaip teigia K. Šimas, verslininkams už elektrą tenka susimokėti gerokai daugiau nei kitose ES valstybėse. „Infliacija nevaldoma, kaštai kyla kasdien, kai kuriais atvejais prekės pardavimo kaina nedengia savikainos, o kai verslas jos nekontroliuoja, negali suvaldyti kainodaros. Tuomet tampa sudėtinga vykdyti įsipareigojimus verslo partneriams“, – sako K. Šimas pridurdamas, kad be energetinio saugumo įmonės praranda ne tik konkurencingumą vidaus ir eksporto rinkose, bet ir galimybę išlaikyti darbo vietas, užtikrinti finansinį darbuotojų saugumą.

Brangstančios dujos verslus irgi verčia ieškoti išeities, kuria kartais tampa sprendimas stabdyti ar apriboti veiklą. Europos trąšų gamintojų asociacijos „Fertilizers Europe“ vadovo Jacob’o Hansen’o (Džeikobo Hanseno) teigimu, tai ypač aktualu trąšų pramonei, mat ji – bene didžiausia dujų naudotoja. Ir iš tikrųjų – nemažai Europos trąšų fabrikų sustabdė (pvz., Vokietijos SKW „Piesteritz“, Didžiosios Britanijos „CF Industries“) arba apribojo gamybą (pvz., Lenkijos „Grupa Azoty“, Norvegijos „Yara“). O štai Lietuvoje jau neveikia du trąšų fabrikai: Jonavos „Achema“ (azoto trąšos) ir dar visai neseniai apie atnaujintą veiklą skelbusi Kėdainių „Lifosa“ (fosforo trąšos). Nuogąstaujama, kad dėl to gali pritrūkti anglies dioksido (vadinamosios angliarūgštės), kuris kaip šalutinis produktas išsiskiria gaminant trąšas ir naudojamas maisto pramonėje, pavyzdžiui, gaminant alkoholį, gaiviuosius gėrimus, pakuojant produktus. Vis dėlto, anot LMPA vadovo E. Mackevičiaus, anglies dioksido problema yra labiau potenciali ir kol kas išsprendžiama. „Šioje ir taip sunkioje situacijoje nesinori dėlioti blogiausių scenarijų. Tai bus kaštų augimo klausimas, bet visai kitokio svorio nei kalbant apie energetiką“, – sako jis.

Išaugusios dujų kainos dideliu galvos skausmu tapo ir paukštynams. Pasak Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) direktoriaus Gyčio Kauzono, tokiomis sąlygomis yra trys išeitys. Viena jų – energijos išteklius keisti tais, kurie dar taip stipriai nepabrango. „Omenyje turiu gamtines dujas, vietoj kurių būtų galima naudoti suskystintąsias, bet tai – negreitas kelias. Įrengti suskystintųjų dujų sistemas užtrunka nuo 6 iki 12 mėnesių ar net ilgiau. Vis dėlto daugelis Asociacijos narių šį procesą pradėjo jau gerokai anksčiau – ankstyvą pavasarį, Rusijai užpuolus Ukrainą. Tad vieni galbūt jau artėja link pabaigos, kitų laukia ilgesnis kelias“, – apie alternatyvas kalba LPA direktorius. Pasak jo, yra dar du keliai: didinti kainas, kad bent iš dalies pavyktų kompensuoti energijos išteklių kaštus, arba mažinti gamybą, jog sumažėtų nuostoliai. G. Kauzono manymu, nereikėtų atmesti ir blogiausio scenarijaus – sprendimo stabdyti gamybą.

Tikimasi deramo valdžios dėmesio

Tiek ūkininkai, tiek žemės ūkio įmonės neslepia apmaudo dėl valdžios neveiklumo ir tikisi aiškaus plano, pagalbos. Tačiau, LŪS pirmininko teigimu, Vyriausybė ne kartą sakė, kad verslai turi įvertinti visas galimas rizikas, joms pasiruošti ir patys ieškoti išeičių, mat valstybė rūpinasi silpnąja grandimi – visuomene (t. y. rinkėjais). R. Juknevičių tai stebina – juk verslai taip pat yra valstybės dalis, jie moka didelius mokesčius, be kurių jokia valdžia negebėtų pasirūpinti piliečiais. Anot G. Kauzono, labai svarbu kuo greičiau sužinoti valdžios planus. Jeigu bus teikiama parama, galbūt dar pavyktų sukandus dantis pakentėti ir kurį laiką dirbti nuostolingai.

Nepaisant vis gilėjančios energetikos krizės, politikai ir sprendimų priėmėjai verslams vis dar nepasiūlo konkretaus plano, kaip sureguliuoti kainas. LGPPA prezidento K. Šimo teigimu, valdžia pabrėžia tik tai, kad elektros trūkumą išspręs vystomi atsinaujinančios energetikos projektai, bet tai, anot jo, nutiktų tik po dvejų ar daugiau metų. „Trumpuoju laikotarpiu lieka tikėtis, kad Europos Komisija sureguliuos skaičiavimo metodikas („Nord Pool“), pasiūlys dujų ir elektros kainodaros skaičiavimo formules ir įves kainų lubas ES mastu“, – sako jis. Be to, pasak K. Šimo, bent jau kol kas parama atsinaujinančiai energetikai mažai guodžia maisto sektorių dėl vertinimo kriterijų, kuriais vadovaujantis jis neremiamas.

Žemdirbių atstovai reikalauja vadinamojo Maršalo plano. Pasak LŪS pirmininko, jis užtikrintų, kad nuostoliai būtų kuo mažesni. Mat kai kurios ES šalys narės, manančios, kad valstybė privalo reguliuoti energijos kainas ne tik gyventojams, bet ir verslams, tokius planus jau turi. Be kita ko, valstybės pagalbos tikimasi ir tuomet, kai ūkininkams reikės pasiskolinti apyvartinių lėšų, kurių, R. Juknevičiaus teigimu, dažnam tikrai pritrūks. „Bankai, žinodami, kokia rinkos situacija, ir matydami, kad gamyba nuostolinga, vertins, ar gali paskolinti. Verslui bus labai sunku gauti pinigų, jeigu jo pelningumas kels abejonių bankui. Tad reikia, kad įsikištų valdžia“, – kokie ateityje išbandymai gali laukti, pasakoja LŪS pirmininkas.

LPGA prezidentas J. Vilionis pasigenda ne tik valdžios sprendimų, bet ir žemdirbių interesams atstovaujančio ministro, ypač dabartinės energetikos krizės akivaizdoje. „Lietuvos žemdirbiams turi būti užtikrintos tokios pat sąlygos, kaip ir Europos Sąjungos ūkininkams, tačiau taip nėra. Išmokos mažėja, bet papildomų reikalavimų daugėja. Kaip su ta pačia ar net mažesne parama įvykdyti dvigubai daugiau reikalavimų? Trūksta kompetentingo žmogaus, kuris kovotų už žemdirbius ir stengtųsi daryti viską, kad juos apsaugotų“, – teigia J. Vilionis.

Biodujos – viena iš alternatyvų

Dabartinės energetikos krizės sąlygomis tenka ieškoti kitų energijos išteklių, kuriais būtų galima pakeisti gamtines dujas. Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Inžinerijos fakulteto mokslininkas prof. dr. Kęstutis Navickas, biodujų vaidmuo dabartiniu laikotarpiu reikšmingas. Anot jo, Lietuvoje šių dujų gamybos potencialas didelis, bet neišnaudotas. Tai lemia ūkininkams nepalankios paramos sąlygos. Pirma, taikomi apribojimai, pavyzdžiui, pagamintą energiją žemdirbiai turi išnaudoti tik savo reikmėms, jos negali parduoti. Antra, dideli kaštai – juk investuoti į gana brangius įrenginius gali ne visi. K. Navicko teigimu, atsižvelgdami į finansus, ūkininkai dažniausiai nusprendžia biodujų jėgainių nestatyti, nors kai kurie tikrai turi galimybių jas gaminti, ypač vidutiniai ir stambūs. Be to, elektra dar visai neseniai buvo gana pigi, o apie tokią krizę, kokia yra dabar, niekas negalėjo pagalvoti.

LŪS pirmininko teigimu, valdžia nuolat primena ir noriai kalba apie alternatyvios energetikos (saulės ir vėjo jėgainių) plėtrą Lietuvoje. „Pradėjus domėtis, kaip ūkininkui pasinaudoti parama, aiškėja, kad yra labai daug sugalvotų geležinių kurpaičių, kurias reikia sunešioti, norint ją gauti. Panašu, kad visi šie projektai orientuoti į stambius verslus“, – sako R. Juknevičius. Jam pritaria ir K. Navickas, kurio teigimu, Lietuvoje biodujų jėgainių plėtrai numatyta nemaža parama, bet viskas taip pat orientuota į verslus, o ne į ūkininkus. „Statomos gana didelės biodujų jėgainės, tačiau jos diversifikuojamos iš elektros ir šilumos gamybos į biometano gamybą, bet juk ne to norėtųsi žemės ūkyje“, – sako mokslininkas. Jis taip pat pabrėžia, kad biodujos – labai stabilus elektros šaltinis, priešingai nei vėjo ar saulės energija. „Turi žaliavų – turi biodujų. Turi biodujų – nepertraukiamai turi elektros ir šilumos“, – teigia K. Navickas.

* * *

Taigi, sunku numatyti, kas žemdirbių ir žemės ūkio verslų laukia. Vieniems galbūt pavyks išsilaikyti sumažinus gamybą ar pakėlus produkcijos kainas, tačiau kitiems tai gali reikšti veiklos pabaigą. Žinoma, tokie sprendimai neigiamai veiks ir vartotojus – jiems maistas greičiausiai gerokai pabrangs.

KOMENTARAS

Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistas Darius IMBRASAS

Kiek truks ši energetikos krizė, priklauso nuo Rusijos karo prieš Ukrainą eigos, Europos Sąjungos ir Lietuvos vadovų sprendimų. Taip pat verslų, namų ūkių norų ir galimybių investuoti į atsinaujinančią energetiką bei daugelio kitų veiksnių.

Kalbant apie verslą, didžiausias iššūkis – gerokai pabrangusi elektra (ir kitos energijos žaliavos), kuri reikšmingai padidins veiklos išlaidas. Tad bent jau artimiausią pusmetį reikės spręsti galvosūkį, kaip tas sąskaitas sumažinti – investuojant į atsinaujinančius energijos generavimo šaltinius, efektyvinant veiklą, keliant kainas ar (pri)stabdant veiklą. Ūkininkams papildomą galvos skausmą kels labai išaugusios trąšų ir pašarų kainos.