03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2022/10
Dėl avių ir miestą paliko, ir karjeros atsisakė
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Avių augintojai Ligita ir Mindaugas Raliai taikosi prie rinkos. Ne vienus metus ūkis gyvavo pagal principą „nuo lauko iki stalo“, tačiau pastaruoju metu paprasčiau ir pelningiau yra parduoti gyvas avis per kooperatyvą.

Ūkininkauti ir auginti avis buvo Mindaugo idėja. Pabodo dirbti samdomu darbuotoju, norėjosi kurti kažką savo. Sumanymu pasidalijo su žmona ir sulaukė pritarimo, nors Ligita tuomet dar ėjo svarbias pareigas farmacijos įmonėje. Motyvas paprastas – ir ji norėjo gyventi arčiau gamtos, tiesa, šis noras ėmė skleistis vėliau, kai užaugo vaikai.

Ligūnuose, už Ignalinos, suradęs tinkamus pastatus avims laikyti, išsinuomojęs žemės, M. Ralys apie 2005-uosius užsienyje nusipirko 200 ėriavedžių. Dabar ūkyje beveik 700 Vokietijos juodgalvių, su prieaugliu – per tūkstantį grynaveislių ir su tekselių veislės reproduktoriais mišrintų avių. „Taip ir stumiamės pirmyn“, – daugžodžiauti nelinkęs Mindaugas.

Ligita pritaria, kad avininkystės perspektyvos geros – nors milžiniškų pelnų nėra, bet iš jos galima gyventi ir eiti į priekį. Tik reikia turėti ne mažiau kaip 200 ėriavedžių, kad būtų užtikrintas pastovus mėsos tiekimas nuolatiniams klientams.

Ralių ekologinis ūkis tapo vienu iš konkurso „Metų ūkis 2021“ laureatu Ignalinos rajone, pripažintas ir anksčiau rengto konkurso „Pažangiausias gyvulininkystės ūkis“ nugalėtoju.

Heterozės efektas užtikrina mėsos kokybę

Avininkystę M. Ralys rinkosi supratęs, kad ši niša dar neužpildyta. Po didelio nuosmukio avių skaičius Lietuvoje tuo metu pamažu buvo pradėjęs didėti, bet augintojų dar nebuvo daug. „Ir apie gyvulius šį tą išmaniau“, – kukliai tarsteli Mindaugas. Jo profesija – veterinarijos gydytojas.

Pasidomėjęs veislėmis, jų savybėmis, atsivežė iš Vokietijos juodgalvių, iš Danijos – Oksfordo žemumų avių. Bet pastarųjų po kurio laiko atsisakė. O Vokietijos juodgalvės – sparčiai augančios, labai geromis mėsinėmis savybėmis ir skerdenos kokybe pasižyminčios avys. Be to, lengvai ėriuojasi.

Bandoje yra dvylika Vokietijos juodgalvių ir tekselių veislės reproduktorių. Juodgalvės su tekselių avinais kergiamos dėl heterozės efekto – Europoje tai vertinama kaip geriausias kryžminimo derinys, kurio rezultatas yra kokybiška ėriena. Geriausios genetinės vertės grynaveisles avytes pasilieka bandos pakaitai, kasmet pasikeičia apie 100 ėriavedžių.

Iš Gintauto Činskio ūkio Raliai užsisakė 5 mėlynojo tipo tekselių avinus, kurių tikisi sulaukti gruodį. „Juokaujama, kad jeigu į tekselį pažiūrėsi iš galo, per kumpius galvos nematysi. Jie mėsai labai tinka, ypač mišrinimui“, – sako Ligita. Vis dėlto Vokietijos juodgalvės, jos teigimu, atsparesnės, ištvermingesnės už tekselius ir daug lengviau ėriuojasi.

„Avių augintojų asociacijoje kalbame, kad būsimieji augintojai turėtų daugiau domėtis veislėmis. Tuo tikslu ir parodos rengiamos, kad būtų pristatytos įvairios veislės ir jų savybės. Neretai žmonės susižavi gražiu avių snukučiu, o po to negali jų realizuoti, nes skerdena prasta. Reikia žinoti, kuo veislės skiriasi, kam jas auginsi ir ką iš jų gausi“, – Ligita turi, ką patarti pradedantiems augintojams.

Mindaugas priduria, kad daug kas avis ėmė auginti prasidėjus afrikiniam kiaulių marui, po to metė. „Matyt, galvojo, kad avis auginti lengva, paleidi į ganyklą, kur yra žolės, ir to užtenka. Kai pradėjo nesisekti, tada suprato, kad paprasta nėra“, – teigia jis.

Vilną panaudojo ūkiniam pastatui šiltinti

Raliai samdo tris ūkio darbininkus. „O ketvirtoji mūsų darbuotoja – avių ganytoja Fidži“, – pristato 3 metų borderkolių veislės kalytę Ligita.

Iš žinomos šunų ganymo dresuotojos Audronės Naruševičės įsigyta Fidži dalyvauja tarptautinėse ganymo varžybose, savo sugebėjimus demonstravo ir šiųmetėje avių parodoje „Avis aprengs ir pamaitins“. Fidži padeda avis iš tvartų išginti į ganyklas, pervaryti į kitą aptvarą, be to, yra puiki kompanionė.

Ganymo sezonas paprastai trunka nuo gegužės iki lapkričio, kol yra žolės. Avys žiemoja trijuose joms pritaikytuose senuose sovietiniuose tvartuose. Avims nereikia sandarių patalpų, langai būna beveik visada praviri, svarbu, kad nebūtų skersvėjų. Fermose avys grupuojamos pagal amžių.

Avių racioną vasarą sudaro žolė ir grūdai prieaugliui, žiemą – šienainis, šiaudai ir grūdai. „Genetika ir šėrimas turi didžiausios įtakos mėsos kokybei. Tik ant šieno ar su žole geros avies neužauginsi – toks požiūris buvo tų, kurie baigė auginti kiaules ir ėmėsi avių“, – konstatuoja Mindaugas.

Prieš ėriavimąsi jis racioną koreguoja – duoda daugiau koncentratų, nes paskutinėmis savaitėmis, kai vaisius auga sparčiausiai, reikia daugiau maisto medžiagų ir užtikrinti būsimą ėriavedės pieningumą. Ūkio ėriavedžių produktyvumas geras – vienai tenka 1,5 ėriuko.

Ligita sako, kad didesniuose šalies avių ūkiuose daroma milžiniška pažanga, šėrimas yra aukščiausio lygio, ūkininkai daug diskutuoja, dalijasi patirtimi, ką ir kaip daro, kokiomis proporcijomis mala grūdus ir kt. „Manau, kai kam postūmis permainoms buvo, kai atvežę parduoti ėriukus išgirsdavo, kad jie per prasti. Tuomet dalis ūkininkų susimąstė apie klaidas, pradėjo rūpintis geresne avių auginimo kokybe“, – sako L. Ralienė.

Raliai valdo apie 300 ha nuosavos žemės, dar apie 100 ha nuomoja. 200 ha skirti grūdams auginti – dalis jų sunaudojama pašarams, kita parduodama. Sėja avižas ir kviečius, ankštines kultūras. Visą būtiną šienavimo ir žemės dirbimo techniką, kombainą įsigijo su ES parama ir iš banko skolintomis lėšomis, nes ūkio kūrimosi pradžioje investicijoms savų santaupų neužteko.

Pastaraisiais metais Mindaugas pradėjo mažinti grūdinių kultūrų plotus. „Derliai čia menki, sunku užauginti ir ankštinius augalus, tad nuomotos žemės po truputį atsisakau. Svarbu pašarams grūdų turėti“, – sako ūkininkas.

Laukuose jis taiko sėjomainą – po grūdų auga dobilai arba liucernos. Žolynus, kuriuose dominuoja dobilai, liucernos, atsėja ir keičia kas 3–4 metus. Avys ganosi ne tik sėtinėse, bet ir natūraliose pievose.

Žemės čia nederlingos, našumas nesiekia 30 balų, tad praverčia avių mėšlas, kuris naudojamas pasėliams tręšti, tik jo viskam neužtenka. Ligita kelerius metus ant molingos žemės dėjo šiaudus, mėšlą ir dabar jau turi geros žemės daržui. Apskritai Raliai stengiasi ūkyje taikyti žiedinės ekonomikos principus ir vienas iš pavyzdžių – avių vilnos panaudojimas apšiltinant rekonstruojamą ūkinį pastatą. Su avių vilna buvo apšiltintas stogo perdengimas.

Nuo vieno avių kirpimo susidaro daugiau kaip tona vilnos, kurios niekas nesuperka. Tad Raliai ją priduoda ir maino į gaminius – antklodes, pagalves, siūlus, verpalus.

Avis parduoda per kooperatyvą

Apie 2010-uosius Raliai, iki tol avių skerdimo paslaugą pirkdavę, ūkyje atsidarė skerdyklą. Parduodavo šviežią mėsą, Ligita gamino avienos konservus, paštetą. Realizuoti, prisimena Ligita, nebuvo lengva, viskuo rūpintis reikėjo patiems. Bet tai vis tiek labiau apsimokėjo, negu parduoti gyvas avis, kurias supirkdavo pusvelčiui.

„Konservus, kuriuos sudaro 98 proc. mėsos, reikia pagaminti, nuvežti, pristatyti, išrašyti sąskaitas – reikalų ir veiklos labai daug. Bet dar maždaug prieš pustrečių metų atrodė, kad avių nėra kur dėti. Tad keletą metų mūsų skerdykloje darbas vyko intensyviai, gaminome produkciją, tiekėme ir parduotuvėms, ir privatiems žmonėms“, – pasakoja L. Ralienė.

Dabar gaminti jau neapsimoka ne tik dėl labai padidėjusių gamybos sąnaudų, elektros ir kuro kainų, pasikeitė ir situacija rinkoje – už gyvas avis mokama konkurencinga kaina. Todėl Raliai šiuo laikotarpiu skerdyklą uždarė ir atsigręžė į kooperaciją – daugiausia avių parduoda per augintojų kooperatyvą „Avininkas“, dalį jų ir kitais kanalais. „Visiškai perdirbimo neatsisakome, bet gyvenimą šiuo metu sau palengvinome“, – sako M. Ralys.

Ėrienos paklausa didėja, todėl ir atsivėrė niša gyvoms avims parduoti. Pasak Ligitos, avį parduoti galima nors ir rytoj – tiek norinčių yra. Žinoma, tam būtina sąlyga – kokybiškai užauginti ėriukai.

Kai išvystė pardavimų rinką, suaktyvino rinkodarą, Raliai įsigijo nuolatinių klientų, kurie perka ir gyvas avis auginimui, ir skerdeną.

Anksčiau jie stengdavosi ištisus metus turėti ėrienos, nes rudenį, kai padidėdavo pasiūla, labai krisdavo kaina. Dabar jiems nėra skirtumo, kada parduoti avis – jeigu rudenį ir padidėja pasiūla, kai smulkieji rinkai patiekia savo produkciją, tai nedaro įtakos pardavimams ir rinkos kainai. „Pasidarė aiškus slenkstis – kokybiška ir nekokybiška ėriena“, – reziumuoja Ligita.

Rinkai įtakos padarė ir karantinas. Žmonės ieškojo tiesioginės galimybės nusipirkti kokybiškos mėsos, kad nereikėtų eiti į parduotuves. Tuo metu, pasak Ligitos, prasidėjo pirkėjų anšlagas. „Baiminomės, kaip viskas bus, kai užsidarys restoranai ir žmonės sėdės namuose. Bet štilis buvo kelias savaites, o tada prasidėjo bumas. Iš kaimo buvo galima parduoti viską“, – pasakoja Ligita.

Dabar Raliai stengiasi užauginti didesnius kiekius ėriukų kooperatyvui. Labai padidėjusi ir avyčių paklausa – atsiranda daugiau norinčiųjų jas auginti. Norint nusipirkti geros genetinės vertės grynaveislių avyčių, reikia laukti eilėje – jos užsakomos dar negimusios.

Vis dėlto, anot Mindaugo, avininkystės sektorius labai banguojantis ir nežinia, kaip viskas pasisuks dar po metų kitų.

Vilkai į bandą įsisuka kasmet

Daugybę darbų ūkyje Mindaugas sugeba padaryti pats – tokį pavyzdį matė 2001–2002 m. veterinarijos gydytoju dirbdamas Danijoje. Tuomet jis stebėjosi, kad ūkininkai patys viską daro: remontuoja techniką, atlieka suvirinimo darbus, gydo gyvulius ir t. t.

„Danijoje veterinarijos gydytojas tik atvažiuoja ir įvardija problemą, pasako, ką daryti. Vaistus leisti – jau ne jo darbas, ne tam jis 5 metus mokėsi veterinarijos universitete“, – prisimena užsienio patirtį M. Ralys.

Avių problemos tos pačios visuose ūkiuose: parazitai, nagos ir vilkai. Pirmąsias dvi įveikti Mindaugui yra paprasta už duotis, bet santykiai su vilkais yra kas kita.

Vilkų Ignalinos apylinkėse yra ir nuostolių Ralių ūkyje jie kasmet pridaro. Tinklo tvora ir elektrinis piemuo šių plėšrūnų nesulaiko, būna, kad jų išgąsdintos avys pačios išverčia tvorą. „Deklaruojame visus atvejus ir gauname kompensacijas, bet pardavęs avį ar ėriuką uždirbtum nepalyginti daugiau. O ką jau kalbėti apie patirtą stresą, laiką dokumentams pildyti“, – atsidūsta avių augintoja.

Ji kiekvieną dieną apeina kilometrus tinklinės ganyklos tvoros ir ją tikrina, ar nepažeista. Podhalės aviganiai, deja, jų ūkyje nepasiteisino – kartą juos išgąsdino didelis vilkų būrys ir dabar jie patys bėga slėptis. „Tiesiog buvo nelygios jėgos, – sako Ligita. – Kai kam šios veislės šunys tikrai padeda, bet mums – ne. Tiesa, fermoje jie geri sargai.“

Atostogos – ant motociklų

Telšiškė Ligita ir ignalinietis Mindaugas susipažino studijuodami Kaune, po studijų 20 metų dirbo ir gyveno Vilniuje.

Ligita, ilgus metus užėmusi svarbias pareigas farmacijos kompanijoje, didžiąją karjerą tik neseniai baigė, nors trečdaliu etato dar dirba. „Planas buvo užauginti vaikus Vilniuje ir, kai jie užaugo, atvažiavau čia“, – į Ligūnus ji visiškai persikraustė tik prieš trejus metus.

Iš pradžių ir Mindaugas taip gyveno – namai Vilniuje, darbas ir ūkis už Ignalinos. Vėliau, kai ūkis išsiplėtė, taip gyventi tapo neįmanoma ir teko persikelti į Ligūnus. Ligita su vaikais čia atvažiuodavo savaitgaliais.

„Nebenoriu į miestą“, – juokiasi moteris, kuriai dabartinis gyvenimo būdas labai patinka. Pasak jos, darbų ūkyje visada yra, bet laikant avis galima rasti ir laisvo laiko. Abu su Mindaugu ir į keliones išvykdavo, kai galėdavo sūnus ūkį prižiūrėti, bet jis nebeturi tokių galimybių, tai dabar vienas kitą išleidžia atostogų.

Sūnus Gaudentas Vilniaus kolegijoje studijuoja agroverslą ir inovatyvias technologijas, bet jo aistra – futbolas ir, regis, Vilniaus „Žalgiryje“ žaidžiantis vartininkas savo ateitį susies su sportu. Dukra Modesta – odontologijos rezidentė.

„Plėtros neplanuojame. Jeigu žinotume, kad ūkį ateityje perims kuris nors iš vaikų, gal būtų kiti sprendimai. Bet jaunystėje ir nenorėtume savo vaikų kaime apgyvendinti“, – sako Ligita.

Abu yra aistringi motociklininkai. Mindaugas motociklu yra nuvažiavęs beveik iki Mauritanijos ir atgal – apie 10 tūkst. km. Buvo pasiekęs ir šiauriausią Europos tašką – Nordkapą Šiaurės Norvegijoje.

Ligita ant plieninio žirgo sėdo prieš trejus metus, bet jau spėjo kartu su vyru pakeliauti po Europą – aplankė 8 šalis. „Kai noriu atsipūsti – sėdu ant motociklo ir pirmyn. Mėgstu ir viena per Lietuvą pervažiuoti, ir kartu su Mindaugu savaitgaliais pakeliauti – aplink tokios įspūdingos apylinkės. Mums tik iš kiemo reikia išvažiuoti“, – šypsosi Ligita, spėjusi ir profesinę karjerą padaryti, ir prisidėti prie šiuolaikiško rentabilaus ūkio kūrimo.