Ne veltui sakoma, kad bulvės – antroji lietuvių duona. Supratę, kad jos turi nuolatinę paklausą, Genovaitė ir Jonas Manikai bulves augina nuo pat ūkininkavimo pradžios. Per du dešimtmečius ūkis modernizuotas, į darbus įsitraukė suaugę sūnūs. Dabar Vabalninko ūkininkų šeima turi užtikrintą pajamų šaltinį.

Viskas prasidėjo tada, kai Manikų sūnūs Artūras ir Saulius, dar jaunuoliai būdami, sugalvojo uždirbti: tėvų sklype kastuvu pasikasdavo bulvių, supildavo į žigulių priekabėlę ir lėkdavo į Panevėžio turgų. Jas gerai pirko. Kilo mintis bulvininkystę plėsti, juolab turėjo kur sandėliuoti. Be to, permainingais devyniasdešimtaisiais, kai Saulius baigė Vabalninko žemės ūkio technikumą, buvo sunki ekonominė situacija, gerai apmokamų darbų trūko. Tad Manikai ėmė sodinti daugiau bulvių, dar ir truputį kopūstų, kurie irgi iš daržovių buvo vieni pelningiausių.

Vėliau į ūkio darbus įsiliejo ir Artūras, iki tol dirbęs Biržuose mokytoju. Dabar jam tenka organizaciniai ir produkcijos tiekimo klausimai. Saulius gerai valdo žemės ūkio techniką. Šiuo metu ūkyje, be šeimos narių, dar dirba 4 samdomi darbuotojai.

Pirmasis traktorius už žigulius

Profesionalaus agronomo J. Maniko darbo stažas 60 metų. Baigęs Joniškėlio technikumą jis ten ir dirbo ūkyje. Vėliau dar studijavo inžineriją Žemės ūkio akademijoje. Nuo 1967 m. dėstė Vabalninko technikume, po to tapo technikumo ūkio agronomu ir direktoriaus pavaduotoju. Keitėsi laikai ir 2,2 tūkst. ha technikumo ūkis buvo išskaidytas į kelias žemės ūkio bendroves.

„Dar pora metų pažaidėme, bet buvo matyti, kad perspektyvų nėra, teko išsiskirstyti, bendrovių turtas buvo išdalytas pajininkams. Vieni gavo traktorių, kiti – priekabą ir t. t. Dešimtmečius viską kūrėme, o buvo išdraskyta, sugriauta per kelis mėnesius. Buvau tiek nusiminęs, kad į žemės ūkį nebegalvojau eiti, – pasakoja daug pokyčių patyręs ūkininkas. – Na, bet paskui po truputį kabinomės. Tėvas turėjo 26 ha, o buvome 10 vaikų, tai gavau 2,6 ha palikimo. Pradėjome savarankiškai ūkininkauti nuo kelių hektarų 1993 m., nei traktoriaus, nei padargų neturėjome, tik dalį sandėlio buvome gavę.“

Ūkininkas prisimena, kad pirmą traktorių nusipirko už 3 tūkst. dolerių pardavęs naujausios laidos žigulius, kuriuos buvo įsigijęs pagal paskyrą ir dvejus metus puoselėjo „kaip lėlę“, nes ilgai teko tokios galimybės laukti.

Prie traktoriaus reikėjo ir plūgo, kultivatoriaus. Dvivagį plūgą pagamino Kupiškyje, šiaip ne taip pavyko gauti kultivatorių, kaupiklį. Tokia buvo bulvininkystės pradžia Manikų ūkyje.

200 žaiginių burokų sėklojams

Ūkyje auginta ir daugiau įvairių kultūrų, kai kurios iš jų tam tikru metu atnešė neblogų pajamų, padėjusių įsigyti naujesnės technikos, investuoti į bulvių ir daržovių laikymo sandėlius, juos modernizuoti.

Vieni tokių buvo pašarinių runkelių ir raudonųjų burokėlių sėklojai. Kaip pasakoja J. Manikas, kol dar Lietuvoje kaimo žmonės laikė daug karvių, nebuvo šiuolaikinės šienainių ritinių gamybos technologijos, pašarams augino burokus, taigi ir jų sėklų poreikis buvo nemažas. „Kokius dvejus metus pavyko ypač gerai uždirbti iš burokų sėklų, augindavome po 3–4 ha sėklojų. Nukultą žaliavą tiekdavome Šiaulių sėklų fabrikui. Už 1 kilogramą mokėjo gal 3 litus, tai buvo dideli pinigai“, – sako Jonas.

Manikai mena metus, kai sėklojai užaugo didžiuliai, kelių metrų aukščio, juos kirto rankomis ir dėjo ant žaiginių džiovinti, vėliau vežė kulti kaimyno kombainu. Buvo pasigaminę gal 200 žaiginių! „Maniau, kad sėklojai supelys, nes dideli, sukrovėme ant žaiginių storai. Bet tais metais pasitaikė labai sausas, vėjuotas spalis, tai sėklojai labai gerai išdžiūvo“, – pasakoja Jonas.

Tąkart prikūlė apie 10 t, nuvežė į Šiaulius, tai gal dvejus metus sėkla fabrikas prekiavo. Ūkininkas priduria, kad 1999 ir 2000-aisiais labai gerai uždirbo iš raudonųjų burokėlių sėklų. Vėliau Lietuvoje pašarams pradėti auginti kukurūzai, burokų nebereikėjo.

Sėjomaina – su javais, žirniais ir garstyčiomis

Keičiantis rinkos poreikiams, bulvės ūkyje išliko kaip viena pastoviausių kultūrų, o jų plotus Manikai vis didino. Dabar kasmet augina apie 40 ha, tiek, kiek įmanoma sutalpinti sandėliuose.

Šiuo metu J. Maniko ūkyje deklaruojama 225 ha žemės, iš kurios 100 ha nuosava, o kita – nuomojama. Be bulvių, auginama: kopūstų – 8,5 ha, žieminių kviečių – 44, žieminių kvietrugių – 40, vasarinių salyklinių miežių – 50, žirnių – 35, sėklinių garstyčių – 4 ha. Visi minėti augalai sudaro gerą sėjomainą bulvėms ir kopūstams. Kopūstai į tą patį lauką grįžta ne anksčiau kaip po 4–5 metų, o bulvės – ne anksčiau kaip po 4 metų.

Garstyčios naudojamos kaip tarpinės kultūros. Nukūlus javus, šiaudai smulkinami, nupurškiama bakterijomis, pabarstoma garstyčių sėklų, važiuojama su lėkštėmis, viskas įterpiama. Vėliau sudygsta pabiros kartu su garstyčiomis. Iki rudens vidurio jos suveši ir įterpiamos. Pavasarį sodinamos bulvės ar sėjamas vasarojus. Augintojas pastebėjo, kad ypač gerai bulvės dera pasodintos po žirnių ir garstyčių. Žirnių pabiros irgi naudojamos kaip tarpiniai augalai, nes sukaupia daug azoto.

Šiemet ūkyje auginamos trijų veislių vidutinio ankstyvumo bulvės: Soraya, Gala ir Wega. Jų sėklos perkamos iš sėklininkystės įmonių, 1 ha reikia 3–3,5 t sėklinių gumbų. Renkantis veisles, kaip sako Jonas, atsižvelgiama į įvairias jų savybes: vegetacijos periodą, atsparumą ligoms, sausroms, gumbų išvaizdą ir skonį, nes tai svarbu pirkėjams ir vartotojams.

Rugpjūčiui baigiantis ūkyje pradėtos kasti bulvės, kurios iš karto tiekiamos pagal sutartis su prekybos tinklais ir vienai perdirbimo įmonei. Masinis bulviakasis paprastai prasideda nuo rugsėjo 10-osios. Apie 1 000 t sandėliuojama ir bus reguliariai, pagal iš anksto žinomą grafiką, vežama supirkėjams nuo rudens, visą žiemą. Į turgus, kaip ūkininkavimo pradžioje, Manikai nebevažiuoja.

Prieš kasant defoliuojami, pjaunami bulvienojai. „Defoliantus vertėtų naudoti, net jeigu ir dalis bulvienojų savaime nudžiūsta, nes atviroje dirvos vietoje pradeda augti naujos piktžolės, o jos po to labai sunkina kasamosios darbą. Bulviakasis trunka apie dvi savaites. Jeigu laukas bus apaugęs, o žolės šlapios, tai darbai vyks sunkiai“, – pasakoja Saulius Manikas.

Gilus purenimas, po 1 toną trąšų hektarui

Dabar iš hektaro vidutiniškai gaunamas 40 t realizuoti tinkamų bulvių derlius. Ko reikia, kad bulvių derlius būtų geras? Augintojai pabrėžia, kad vienas svarbiausių dalykų – negailėti joms kokybiškų trąšų. Kokias trąšas naudoja, kokia norma? „Tas, ant kurių maišų parašyta, kad skirtos bulvėms“, – pajuokauja Saulius. Iš tiesų paprastai išberiama po 1 t į hektarą (skaičiuojant fiziniu svoriu) specialiai bulvėms skirtų norvegiškų NPK 10:11:21 trąšų su mikroelementais (pradedant boru ir baigiant cinku bei kitais).

Po sodinimo praėjus apie 3 savaitėms, prieš pirmą kaupimą, kai bulvės tuoj turi sudygti, papildomam tręšimui dar naudojamas amonio sulfatas (salietra netinka), apie 200 kg/ha fizinio svorio.

Likus savaitei iki sudygimo bulvės kaupiamos ir formuojamos vagos. Nuo piktžolių naudojamas herbicidas. Pastaraisiais metais purškiama Fenix, 3 kg/ha.

Siekiant gero bulvių derliaus, kitas svarbus dalykas – gerai įdirbti žemę ir laiku pasodinti. Kaip sako Saulius, seni menkos galios traktoriai negalėjo patraukti padargų, giliai supurenančių dirvą. Kai įsigijo galingesnės technikos, žemės įdirbimo reikalai pasitaisė.

Bulvių sodinti per daug anksti nesistengiama, nes šaltoje žemėje gumbai ilgai dygsta, daigai susilpnėja, juos puola puviniai. Turi būti žemė įšilusi daugiau kaip 8 °C, o dirva – ne per drėgna, kad nesumintų technikos ratai ir nesupultų, nes po to bus sunku apkaupti ir nukasti.

Kalbėdamas apie bulvių apsaugą nuo ligų ir kenkėjų, ūkininkas sako, kad joms svarbiausia nuo maro pradėti purkšti profilaktiškai, kol dar nematyti ligos požymių, bet jau susidaro palankios oro sąlygos užkratui plisti. Paprastai pirmąkart purškiama, kai tarp vagų pradeda susiliesti bulvių lapai. Ir po to reikia naudoti fungicidus reguliariai, maždaug kas 10 dienų. Per vegetaciją išeina 4, kartais ir 5 purškimai. Naudojami fungicidai kaitaliojami, pasirenkant skirtingo poveikio tipo (dažniausiai sisteminius arba translaminarinius) ir skirtingas veikliąsias medžiagas.

Insekticidai nuo kenkėjų naudojami rečiau. Kaip pastebi augintojai, kai bulvės stiprios ir sveikos, kolorado vabalai masinės žalos nepadaro. Jautriausias periodas iki augalų žydėjimo, jeigu tuo laiku sunaikinami suaugėliai vabalai, jie nespėja padėti kiaušinėlių, lervos neišsivysto. O būtent jos padaro bulvių pasėliams daugiausia žalos.

Trys pelningiausios kultūros

Auginant bulves ir kopūstus, kaip ir kitas daržoves, ne mažiau svarbus dalykas – tinkamas produkcijos sandėliavimas. J. Manikas pasidžiaugia, kad jau 5 metai, kai įsirengė tinkamas saugyklas su kontroliuojamomis laikymo sąlygomis, čia laikomi kopūstai, nes jiems reikia šaldytuvų. Bulvėms skirti sandėliai su ventiliacija.

Kodėl ūkis ilgus metus, nepaisant rinkos svyravimų, augina bulves? „Pradėkime nuo to, kad joms reikia iš dalies mažiau žemės, kitaip tariant, palyginti su javais, 1 ha daržovių duoda maždaug 10 kartų daugiau derliaus ir atitinkamai pajamų. Žinoma, ir investicijos atitinkamai didesnės. Arba paimkime trąšas – įvertinus dabartines kainas, yra didelis skirtumas, ar jų reikėtų nupirkti šimtams, ar kelioms dešimtims hektarų“, – sako Saulius Manikas.

Pasak augintojų, prie bulvių ar kopūstų, kitaip nei auginant javus, daug daugiau rankų darbo. Kita vertus, tai suteikia galimybę užimti darbuotojus ir žiemą, sandėliuose ruošiant produkciją pardavimui.

Paklaustas apie ūkio ekonomiką, J. Manikas skaičiuoja, kad pastarąjį sezoną pagal pelningumo rodiklius geriausių rezultatų duos kopūstai, bulvės ir salykliniai miežiai, kuriuos šiemet pavyko užauginti reikiamos kokybės.

Per ūkio istoriją būta įvairių metų, net ir tokių, kai už bulvių kilogramą supirkėjai mokėjo vos 9 centus. Bet ir tuomet, pasak Sauliaus Maniko, nuostolius ar pelną lemia derlingumas ir su kokiais įdėjimais jį pavyksta pasiekti. „Jeigu prikastume vos 20 t iš hektaro, būtų nuostolis. O jei ūkis užaugina per 50 t/ha, tuomet viskas gerai“, – sako Vabalninko ūkininkas Jonas Manikas su sūnumis Artūru ir Sauliumi.