Agromiškininkystės praktika, kai pasėlių ar daugiamečių žolynų (pievų) žemėnaudos derinamos su sumedėjusių augalų arba vaistažolių auginimu, ganiava ir kt., pripažįstama kaip potenciali ir laiku sukurta žemės ūkio valdymo sistema besikeičiančio klimato sąlygomis ir politinių bei ekonominių krizių kontekste.

Mokslo visuomenė ir ūkių valdytojai diskutuoja ir ieško inovatyvių sprendimų, galinčių sudaryti prielaidas tvariam Lietuvos dirvožemių naudojimui. Dirvožemio specialistai įvardija keletą esminių intensyvaus žemės ūkio veiksnių, kurie tiesiogiai mažina dirvožemio derlingumą, tarp jų: sėjomainos nebuvimą, organinių medžiagų (humuso) mažėjimą, vandens ir vėjo eroziją, dirvožemio tankėjimą ar humusingojo sluoksnio praradimą. Tikėtina, kad kai kurias minėtas problemas padėtų spręsti daugiamečių sumedėjusių augalų integravimas dalyje žemės ūkio sklypo.

Agromiškininkystė yra daugiakryptė ir daugiafunkcė žemės naudojimo praktika, bendru atveju apimanti keleto žemės ūkio naudmenų derinimą. Tame pačiame sklype skirtingos žemės ūkio naudmenos – ariamoji žemė, sodai, pievos ir natūralios ganyklos – gali užimti skirtingo dydžio plotus, gali būti formuojamos augalų juostos ar grupės. Papildomai gali būti auginami maistiniai, pašariniai ar vaistiniai augalai arba augalininkystė derinama su gyvulininkyste, bitininkyste ir kt.

Dar bendresne prasme – tai būtų sumedėjusių augalų ar kitų specialią funkcinę paskirtį (žaliava biokurui, pluoštui, aliejui, maistui) turinčių daugiamečių augalų derinimas su tradicinėmis žemės ūkio kultūromis.

Įrodyta, kad agromiškininkystė yra vienas iš ekonomiškiausių būdų sugrąžinti į gamybą maždaug 30 proc. žemės ūkio paskirties žemės, kuri buvo apleista dėl degradacijos.

Agromiškininkystės ūkiai gali būti kuriami žemės ūkio paskirties žemėje, kuri naudojama arba tinka naudoti žemės ūkio produktų gamybai, įskaitant žemės naudotojui priklausančius gyvenamaisiais namais ir ūkiniais statiniais užstatytus plotus, taip pat žemės sklype esančius miško plotus ir vandens telkinius.

Ši ūkininkavimo sistema pasaulyje populiarėja: daugiau negu 10 proc. žemės ūkio naudmenų užimantis medžiais apsodintas plotas per dešimtmetį padidėjo beveik 8 proc., arba daugiau kaip 692 tūkst. km². Agrarinė miškininkystė ypač paplitusi Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Užsachario Afrikos šalyse. Įvairios mišraus ūkininkavimo veiklos plėtojamos ir Europoje. 2010 m. daugiau nei 10 proc. medžiais apsodintas žemės ūkio naudmenų plotas Europoje siekė 1 mln. 99 tūkst. km² ir sudarė 11 proc. šio ploto pasaulyje.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai pripažįsta, kad agromiškininkystės plėtra galėtų ne tik padėti spręsti ekonomines problemas, bet ir reikšmingai prisidėtų prie aplinkosaugos problemų sprendimo. Žinoma, kad jau 2010 m. agrarinė miškininkystė plėtota daugiau kaip 1 mlrd. ha plote ir tokia ūkininkavimo praktika pasaulyje vertėsi daugiau kaip 900 mln. žmonių.

Miško ganymas

Agrarinės miškininkystės sektoriaus plėtra yra ne tik vienas iš natūralių būdų didinti anglies pašalinimą iš atmosferos, bet gali prisidėti ir prie kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų valdymo. Šiame kontekste galima paminėti miško ganymo ar miško ganyklos koncepciją (angl. silvopasture), kai medžių auginimas derinamas su ganiava.

Ganiava yra vienas natūraliausių ir seniausių būdų, padedantis ne tik išsaugoti natūralias pievas, miškapieves, bet ir neleidžiantis plisti nebūdingiems augalams. Ši šimtmečių tradicijas turinti agromiškininkystės praktika yra minima tarp didžiausią reikšmę klimato kaitos švelninimui turinčių veiklų pasaulyje.

Nustatyta, kad, derinant žemės ūkio-miško augalininkystės ir gyvulininkystės veiklas, dėl natūralesnės gyvulių mitybos fiksuojamos mažesnės ŠESD – šiuo atveju metano dujų emisijos.

Lietuvoje gyvulius plačialapių ir mišriuose miškuose arba po miško lydymo ganydavo iki XX a. pradžios, vėliau, tokią ganiavą uždraudus, šios teritorijos buvo paverstos mišku arba žemės ūkio naudmenomis.

Reikėtų tikėtis, kad, intensyvinant agromiškininkystės sistemų plėtrą mūsų šalyje, būtų sukurtas finansinis-kompensacinis mechanizmas ūkininkams už papildomas ekosistemų paslaugas. Tačiau platesniame kontekste šios srities potencialas nėra vertintas – Lietuvoje trūksta išsamių mokslinių tyrimų, susijusių su mišrių žemės ūkio ir miškų sistemų tvarumu, ekonominiu efektyvumu. Mažai tirtas poveikis dirvožemiui (ŠESD emisijoms ir organinės anglies sekvestravimui), biologinei įvairovei, gamtinio kraštovaizdžio funkcionalumui, ypač – numatant galimybes realizuoti ekologinės apsaugos, rekreacines ir konservacines funkcijas.

Agromiškininkystės taikymas leidžia kurti tvaresnes agrosistemas, didinti žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumą ekstremalių meteorologinių sąlygų (sausrų, gausių lietų, ankstyvų ar vėlyvų šalnų ir kt.) ar nestabilių geopolitinių krizių atvejais, mažinti ŠESD emisijų išskyrimą ir didinti biologinę įvairovę agrosistemose.

Praktikos beveik nėra

Lietuvoje agromiškininkystė šiuo metu praktiškai beveik netaikoma. ES šaltinių duomenimis (den Herder et al. 2017), Lietuvos teritorijoje gali būti tik apie 0,6 proc. agromiškininkystės apibrėžimą atitinkančių žemės ūkio plotų. Dabartinis Lietuvos žemės ūkis orientuotas į didelio produkcijos kiekio gavimą. Įvertinus daugelį miškininkystės ir žemės ūkio sektorių integracijos aspektų, vienas iš prioritetų, į kurį pastaruoju metu orientuojamasi, būtų galimybė išplėsti žemės ūkio kultūrų, sumedėjusių sodo ir miško augalų auginimą vieno ūkio ar keleto ūkių, bendruomenės lygmenyje (socialiniu aspektu tai ir bendruomeniškumo skatinimas).

Būtina sąlyga – kruopščiai atrinkti medžius ir krūmus ne tik pagal rūšis, bet ir taikant intensyviosios selekcijos metodus, pavyzdžiui, želdinių įveisimui rinktis vertingesnius atrinktų genotipų hibridus. Sumedėjusių ar kitų daugiamečių augalų rūšinės sudėties pasirinkimą lemtų bendra ūkio vizija, dirvožemio savybės (rūgštumas, makro- ir mikroelementų kiekis, humusingumas, kt.), vietinės rinkos sąlygos ir kiti veiksniai.

Pradedant planuoti agromiškininkystės krypties įtraukimą į ūkį, pirmiausia būtų tikslinga rinktis tokius sumedėjusių rūšių augalus, kurie gana greitai galėtų duoti produkciją ir pajamas. Be to, ūkininkas gali rinktis augalų rūšis, pasižyminčias išskirtinėmis savybėmis – augimo sparta ir biomasės kaupimu, specifine medienos struktūra, atsparumu vabzdžiams, ligoms ar duodančius išskirtinę produkciją (mažalapės liepos, juodavaisės aronijos, putinai, raugerškiai, sausmedžiai, šeivamedžiai, svarainiai, gudobelės ir kt.).

Agroželdiniai gerina dirvožemio struktūrą, didina vandens infiltraciją, mažina augalų maisto medžiagų nuostolius dėl dirvožemio erozijos, mažina gruntinių ir paviršinių vandenų užterštumą, – o tai gali būti vertinama kaip papildomos agromiškininkystės veiklų teikiamos ekosisteminės paslaugos.

Tiktų įvairūs medžiai

Jeigu diegiant agromiškininkystės sistemą vienas iš ūkio poreikių yra medienos auginimas (pradžiai tik savo ūkio energetikos reikmėms), tuomet tikslinga rinktis tokių rūšių medžius, kurie prekinės medienos amžių pasiekia palyginti greitai, maždaug per 50–70 metų. Tai karpotieji beržai (apyvarta 60 metų); paprastųjų ir kanadinių drebulių hibridai (30 m.); raudonieji ąžuolai (70 m.); platanalapiai klevai (60 m.); trešnės (ne kultūrinės – apyvarta 40 m.); pilkieji riešutmedžiai (40 m.), miškinės kriaušės (60 m.) ar šermukšniai (60 m.). Iš spygliuočių medžių rūšių paminėtini maumedžiai: europinis bei europinių ir japoninių hibridai (apyvarta 50–70 metų).

Medienos biomasei auginti dideli reikalavimai nekeliami. Svarbu gauti gerus medienos prieaugius, kokiais pasižymi hibridinės drebulės, tuopos. Galimi variantai, kai kartu auginamos tiek vertingesnę medieną produkuojančios medžių rūšys, tiek rūšys, produkuojančios didesnius biomasės kiekius per trumpą laiką (vadinamieji sutrumpintos apyvartos želdiniai). Pavyzdžiui, tarp vertingesnių medžių rūšių tarpueiliuose galima rinktis auginti karklus.

Tarpueiliuose galima auginti ir sodų uogakrūmius: serbentus, agrastus, sausmedžius, šilauoges, avietes ir kt. Kol vertingi medžiai užauga, krūmų gali būti net kelios rotacijos.

Žemės ūkiui kurį laiką nenaudojamas žemes tikslinga apželdinti mišku ar įveisti greitai augančių augalų (hibridinių drebulių, tuopų, selekciniu būdu pagerintų karpotųjų beržų, europinių maumedžių) plantacijas.

Sumedėję augalai dėl savo struktūros ir medienos formavimo geba atlikti specifines funkcijas: efektyviau pašalina anglį iš atmosferos ir kaupia ją medienoje (apie 50 proc. medienos sudaro anglis); sezoninės nuokritos, ypač lapuočių medžių ir krūmų, praturtina dirvožemį organinių medžiagų, kuriose yra gausu maisto medžiagų – ilgainiui tai gali sumažinti trąšų poreikį ūkyje; sumedėję augalai gerina (švelnina) mikroklimato sąlygas – mažina paviršinio vandens nuotėkio ir potvynių riziką; medžiai sudaro užuovėjos ir pavėsio zonas – svarbu sausringais laikotarpiais.

Yra mokslinių prielaidų manyti, kad, praktikuojant agromiškininkystę dėl mišriai ar netoliese auginamų sumedėjusių augalų rūšių, daugiamečių ir vienmečių augalų derinimo žemės ūkio kultūrų derlius gali padidėti dėl dirvožemyje efektyviau išlaikomos drėgmės ir sudaromo aukštesnių augalų pavėsio. Sausringais laikotarpiais medžių šaknys dėl stipresnės siurbiamosios galios vandeniu aprūpina ir viršutinius dirvožemio sluoksnius, o ši drėgmė tampa prieinama pasėliams.

Be to, įvairios kultūros mišriame ūkyje auginamos skirtingais laiko intervalais, derlius irgi nuimamas ne tuo pačiu metu. Renkantis kai kurias kultūras derlius gali būti nuimamas iki prasidedant intensyvesniems sausringiems laikotarpiams.

Vaistažolių auginimas

Kita alternatyva, kurią taiko dalis ekologinių ūkių, yra vaistažolinių augalų derinimas su kitomis veiklomis. Tokiuose ūkiuose auginamos mėtos, peletrūnai, dilgėlės, šalavijai, melisos, medetkos ir kiti vaistiniai augalai. Derinant su kitomis agromiškininkystės praktikomis, vaistažolių auginimo technologijos galėtų būti labai įvairios – vienais atvejais šie augalai auginami lysvėmis, kitais atvejais vietoje dirbamos žemės atkuriamos natūralios pievos.

Daugiamečiai natūralūs žolynai aplinkosaugine ir ŠESD emisijų valdymo prasme yra vertinami labai palankiai. Vertinant natūralių pievų poveikį dirvožemio tvarumui, anglies sekvestravimo potencialui ir biologinei įvairovei, trumpuoju laikotarpiu natūralios pievos yra prilyginamos žemės ūkio naudmenose įveistiems miškų želdiniams.

Aplinkosaugos aspektai

Mišraus ūkininkavimo sistemos teikia trejopą naudą – stiprina dirvožemio sveikatą, plečia augalininkystės sektoriaus galimybes ir teigiamai veikia šiuo metu išbalansuotas klimato sąlygas. Galimybė ūkiuose derinti įvairias veiklas, tokias kaip augalininkystė, gyvulininkystė, energijos gamyba, arba papildomas veiklas, pavyzdžiui, kaimo arba agrarinis turizmas, žuvininkystė, skatina gamtinių išteklių atnaujinimą ir sumažina pajamų praradimo riziką.

Tarp kitų agromiškininkystės naudų tikslinga aptarti ir aplinkosauginius aspektus, kurie neretai būna gerokai mažesnė paskata imtis naujų žemės ūkio krypčių įgyvendinimo. Miško fragmentai, želdinių grupės, juostos ar pavieniai medžiai agrariniame kraštovaizdyje teikia prieglobstį ir maistą nykstančiai smulkiajai faunai (kiškiams, kurapkoms), gausina dirvožemio mikrobiotą, suteikia sąlygas gyvūnams pasitraukti ir pasislėpti, kai vyksta derliaus nuėmimo darbai su žemės ūkio technika. Be to, pusiau atviros laukų struktūros papildo kraštovaizdį, darniai dera su miškų ir laukų elementais, tampa laukinės faunos migraciniais koridoriais, kuriasi ekologinės laukinių augalų ir gyvūnų nišos – taip prisidedama prie ekologinės kraštovaizdžio pusiausvyros užtikrinimo.

Gamtinio kraštovaizdžio tvarumo didinimo prasme žemės ūkio naudmenose ar jų pakraščiuose tikslingai suplanuoti ir įveisti medžių ir krūmų gojeliai, apsauginės medžių ir krūmų juostos ar pavieniai medžiai didina vietos biologinę įvairovę – daugėja augalų, gyvūnų, paukščių rūšių, formuojasi naujos buveinės. Ilgainiui galima tikėtis gausesnės dirvožemio makroir mikrobiocenozės įvairovės, didesnių organinės anglies sankaupų augalų antžeminėje ir požeminėje biomasėje (didėja visuminis žemės naudmenų biomasės produktyvumas) ir dirvožemyje.

***

Agromiškininkystės taikymo Lietuvos ūkiuose iššūkiai:  mokslo ir praktinių žinių trūkumas:

• agromiškininkystės sistemų moksliniai tyrimai; tikslinių krypčių užsakomųjų darbų prioritetizavimas ir finansavimas;
• komunikacijos trūkumas: ūkininkai, žemės ūkio naudmenų savininkai yra mažai susipažinę su agromiškininkystės principais ir galimybėmis; informacijos sklaidos efektyvumą užtikrintų per lauko dienas, žemės ūkio parodas organizuojamos diskusijos ir seminarai; agromiškininkystės veiklomis užsiimančių ūkininkų siūlomos teminės edukacijos, dalijimasis patirtimi ir kt.;
• ekonominis efektyvumas: agromiškininkystės sistemų diegimas reikalauja didelių pirminių investicijų (planavimas, sodmenų įsigijimas, įveisimas, priežiūros priemonės ir įranga); neaiškus arba sunkiai įvertinamas atsiperkamumo laikas; vyraujanti nuomonė, kad agromiškininkystės veiklos nėra efektyvios; finansinių paramos priemonių, lengvatų trūkumas;
• techninės kliūtys: kai kuriuose regionuose agromiškininkystės sistemų įdiegimą ribotų žemas dirvožemio derlingumas; mažas žemės sklypas (plotas) ar žemės sklypų suskaidymas;
• teisinis pagrindas: Lietuvoje nėra suformuotų agromiškininkystės plėtros teisinių prielaidų ir aiškaus agromiškininkystės sistemų teisinio reguliavimo mechanizmo; agromiškininkystė nėra įteisinta žemės naudojimo forma, be to, tokiai veiklai riziką kelia teisinės aplinkos nestabilumas ir prieštaringa politika;
• komercializavimas: silpnas smulkių ir vidutinių ūkių bei jų kooperatyvų vaidmuo vietinės produkcijos perdirbime ir prekyboje; nors vartotojai pirmenybę linkę teikti lietuviškai maisto produkcijai, tačiau specifinių ar atskirų agromiškininkystės ūkiuose išaugintos ar kitaip gautos produkcijos rinkų nėra; turėtų būti skatinamas įvairių formų ūkininkų ir vartotojų bendradarbiavimas, stiprinant trumpąją maisto tiekimo grandinę.