Eligija ir Ovidijus Drūlios tikisi, kad grynaveislių limuzinų auginimas padės tvirtą pagrindą rentabiliam ūkiui. O augalininkystė liks tik pašarams gaminti – ūkininkai tam turi savų sumetimų ir išskaičiavimų.

Kai vieną dieną iš medžioklės grįžęs vyras papasakojo matęs mėsinių galvijų bandą, kuri puošė kraštovaizdį viename Lietuvos kampelyje, Eligija Drūlienė suprato mintį, bet buvo nusiteikusi skeptiškai. „Stabdžiau Ovidijų – juk tokia atsakomybė. Neprisirišau prie arklių, kuriuos uošvis laiko, neužkabino ir avys. Bet Ovidijus laikėsi savo – turime pašarų, vietos laikyti, investuoti reikia tik į gyvulius. Įkalbėjo pabandyti, – pasakoja apie pradžią Eligija. – Kai užėjau į fermą susipažinti su naujaisiais augintiniais, užteko vieno žvilgsnio – išeiti nebenorėjau. Tai tikrai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.“

Gyvulininkystės idėjai pritarusi Eligija baigė būtinus kursus, mokymus ir visa galva pasinėrė į mėsinę galvijininkystę. Dabar ūkyje yra 32 grynakraujės limuzinų veislės karvės žindenės, 2 buliai, 30 veršelių.

Ovidijus Drūlia rūpinasi 160 ha žemės, kuri skirta grūdininkystei, šienaujamoms pievoms ir ganykloms. „Manau, mūsų gyvenimo būdas siekti tobulybės tęsis visą laiką, – šypsosi Ovidijus. – Bet toks požiūris, kai dirbu tik sau, nepersidirbu ir dar uždirbu, teikia didelį malonumą.“

Mišrūnus greitai pakeitė grynaveisliai

Pažintį su mėsiniais galvijais Veiverių seniūnijos (Prienų r.) ūkininkai pradėjo nuo mišrūnų. Po dvejų metų bandos atsisakė, gyvulius pardavė toliau penėti ir produkcijai. Vieną vasarą praleido be gyvulių, bet dažnai sukosi žinomo limuzinų augintojo ir veterinarijos gydytojo Arūno Rutkausko ūkyje.

„Pamatėme, kad mums tinka ši veikla, o aš tarsi užsikrėčiau limuzinų liga. Truputį graužiausi, kodėl iškart nepradėjome nuo grynaveislių, bet buvo abejonių, ar pavyks. Vis dėlto verta nuo pat pradžių viską daryti tinkamai – auginti veislinius galvijus“, – sako E. Drūlienė.

Pirmoji telyčių banda parvažiavo 2018-ųjų rudenį iš Antano Šakio, Arūno Rutkausko, Deivido Juozaičio ūkių. 30 telyčių bandą pernai dar papildė dvi veršingos telyčios. Bandoje yra ir raguotų, ir genetiškai beragių limuzinų.

Naujame šalto tipo tvarte gyvuliai žiemoja nuo 2020-ųjų. Čia įrengti perstatomi gardai įvairioms gyvulių grupėms, masažiniai šepečiai, šildomos girdyklos aptvaruose. Šėrimo stalas – tvarto viduryje. Pasak Eligijos, tokiomis sąlygomis gyvuliai gyvena oriai ir erdviai.

Kol kas gyvuliai kergiami natūraliai. Dirbtiniam telyčių ir karvių apvaisinimui ūkininkai sako dar „nepribrendę“, trūksta ir infrastruktūros. Galbūt tai bus ateities projektas.

Bulius reproduktorius – Odiloną ir Pompier – Drūlios pirko Prancūzijos Lano kontrolinio auginimo stoties aukcione. Po dvejų metų neteko mylimiausio Pompier – ganykloje patyrė kojos traumą. Dabar su likusiu Odilonu bandoje yra ir Pompier sūnus Pokeris. Odilonas turi 19, o jaunasis Pokeris – 13 karvių.

Buliai ramūs ir draugiški galvijai, Eligija juos prisijaukinusi tarsi šuniukus. „Gyvulių charakteriui skiriame labai daug dėmesio. Iš 11 pirmos vados buliukų reproduktoriais tapo 8, kiti buvo išbrokuoti dėl baikštaus būdo – tai rodo, kad jie gali tapti agresyvūs. Tik karves laikome ir baikštesnes, jų ketinimai, interesai kitokie, nežinau, kas turėtų nutikti, kad karvė žmogų pultų“, – dalijasi patirtimi E. Drūlienė.

Ganyklos aptvertos 5 juostų tvora – su apsauga nuo vilkų. Tvorą įrengė pasinaudoję paramos lėšomis, bet, Eligijos manymu, tokia tvora vilką vargu ar sulaikys. „Vilkui peršokti 110 cm aukštį tikrai nesunku. Gerai, kad vilkų į mūsų ganyklas dar nebuvo užklydę, bet apylinkėse jų yra“, – sako moteris.

Teigiami ekonominiai rodikliai

Paskutinį veršingumo trimestrą tvarte limuzinėms duodamas dietinis racionas, tai padeda vaisiui nepriaugti per didelio svorio, todėl karvės veršiuojasi lengvai.

Tik kartais ganykloje jauniklius atsivedančios karvės iškrečia pokštų – jos mėgsta paslėpti jauniklius. Paskutinio veršelio atvedimą Eligija ganykloje stebėjo su žiūronais.

Galvijai šeriami šienu, šienainiu, prieauglis dar gauna traiškytų grūdų. „Taikome pusiau intensyvią auginimo technologiją, stengiamės gyvulius auginti kuo natūraliau. Paros priesvoriai įvairūs, daug lemia genetika. Kadangi visi gyvuliai šeriami vienodai ir neintensyviai, galime išryškinti genetiką – kurie linkę daugiau priaugti, kurie – mažiau“, – pasakoja auginimo niuansus Eligija.

Veislinis darbas jai labai įdomus, bet tai – ilgo kelio pradžia: atvesta tik antroji grynaveislių gyvulių vada. Šį rudenį, kai baigsis įsipareigojimų laikotarpis (gyvuliai pirkti su ES parama), Eligija jau darys bandos selekciją.

Ovidijus Drūlia pagal išsilavinimą ekonomistas, tad skaičiuoti gerai moka. Jis įsitikinęs, kad mėsinė galvijininkystė yra pelninga šaka. „Mūsų ūkio ekonominiai rodikliai net neforsuojant yra teigiami, tik dar neturiu tikslių skaičių, kiek lieka pelno nuo vienos karvės, kurios ir uždirba pinigus. Su javais man paprasčiau, nes jau yra ūkio istorija ir viskas aišku. Bet jeigu mėsinė galvijininkystė nebūtų pelninga, nebūtų tiek augintojų“, – sako O. Drūlia, save laikantis sričių, kurios turi įtakos ekonominiams rodikliams, pedantu.

Į gyvulininkystę ūkininkas kol kas investuoja visą grūdų ūkio pelną, bet šiemet buvo pirmi metai, kai ūkis gavo pajamų ir iš galvijininkystės – buvo parduota dalis veislinių gyvulių. Šis sektorius tuo ir išsiskiria, kad pirmųjų pajamų reikia laukti ne vienus ir ne dvejus metus.

Limuzinai yra vėlesnės brandos, šios veislės telyčios gali būti kergiamos tik nuo 24 mėnesių. Į ūkį atsivežtas 8–10 mėn. telyčias reikėjo dar ilgiau kaip metus auginti iki kergimo amžiaus, tada sukergti, laukti pirmojo prieauglio, pirmajai kartai leisti užaugti, ją atjunkyti ir tik tada tikėtis grąžos, bet, pabrėžia Eligija, dar ne pelno.

Ūkis turi didelių įsipareigojimų, nes teko pirkti technikos, žemės, mokėti už žemės nuomą. „Sukamės, o augalininkystė mus gelbsti“, – sako Ovidijus. Iš 160 ha žemės pievoms ir ganykloms skirta apie 40 ha, o visa kita – dirbama žemė, kurioje sėjami kviečiai, miežiai, rapsai, žirniai. Maždaug 60 proc. dirbamos žemės priklauso šeimai, kita dalis – nuomojama.

Ūkininkai taiko kelių laukų sėjomainą, augina tarpinius pasėlius, dalyvauja aplinkosauginėse programose („Ražienų laukai per žiemą“, „Tarpinių pasėlių auginimas ariamojoje žemėje“). „Žinome, kad jeigu žemei nieko neduosi, ir ji tau nieko neduos“, – įsitikinusi Eligija.

Gerais metais Drūlios pašarų gamina 30–50 proc. daugiau negu reikia, nes niekada negali žinoti, ką gamta sugalvos. Jeigu pašarų lieka – pasidalija su jų stokojančiais ūkiais. Šienaujamas pievas, iš kurių gaminamas šienas ir šienainis, Ovidijus nuolat atsėja, kad pašarai būtų geriausios kokybės.

Planuoja susitelkti į veislininkystę

Augalininkystės ūkyje šeima numato pokyčių. „Atsižvelgiant į žalinimo planus gal labiausiai vertėtų užsidaryti, – ironizuoja O. Drūlia. – Įsipareigojimų ir atsakomybių ūkininkams daug, atrodo, kad vos ne pokerį su mumis žaidžia – pažiūrėsim, kas bus.“

Pirmiausia, kai ūkininkai sutvarkys gyvulininkystės infrastruktūrą ir padidins bandą, plės pievų plotus, o javų pasėlius mažins. Grūdų galbūt liks tik dėl gyvulių, o gal net neliks visai, nes, Ovidijaus skaičiavimais, ekonomiškai naudingiau gali būti jų nusipirkti. Ir dabar avižų pašarams nesėja – neapsimoka, ypač jeigu į sąnaudas skaičiuosi ir savo darbą.

Ovidijus ir Eligija svarsto, kad augalininkystei reikia turėti daugiau žemės, nes iš tiek sunku pragyventi, o darbas labai sunkus. „Norint masto ekonomikos, reikėtų plėsti plotus, kad derlius galėtų duoti didesnį pelną. Be to, reikia technikos, grūdų sandėlio, dar reikėtų ir darbuotojų samdyti, nes kol kas mūsų ūkis – tik šeimos, dirbame jame patys su vyru ir du mūsų vaikai. Todėl reikia apsispręsti, į kurią pusę sukame“, – argumentus išsako Eligija, pridūrusi, kad šiuo metu jie ne tik negali imti žmonių, bet ji dar turi dirbti samdomą darbą, kad būtų garantuotų pajamų šeimos poreikiams. Viskas, kas gaunama iš ūkio, vis dar atgal į ūkį investuojama.

Ovidijus antrina, kad jeigu žemės nuomos kaina toliau augs beprotišku tempu, kai kurių plotų atsisakys. „Susitelksime į pagrindinį tikslą – veislininkystę. O kas netiks veislei, parduosime mėsai, tada jau ir galėsime kalbėti apie intensyviąją ekonomiką. Tuo keliu pamažu ir einame“, – ūkio viziją aiškina ūkininkas.

Geras uždarbis jam pirmiausia reiškia galimybę turėti geras darbo priemones, techniką. Šiemet pirko 20 metų vokišką kombainą, tad liepą prieš javapjūtę buvo kaip reikiant į jį įnikęs. „Mėgstu prie technikos krapštytis, – sako Ovidijus. – Visko išmokau bandydamas, dirbdamas. Svarbu nebijoti daryti.“

Technologijos yra gerai, bet Ovidijus ir Eligija sako nenorintys dėl to prarasti ūkininkavimo džiaugsmo. „Tai – gyvenimo spalvos, kai dirbi su gamta ir ją jauti, kai nuo pavasario nuolat po kojomis painiojasi gandrai, kiškiai, kai į laukus ateina stirnos. Nenoriu to prarasti, todėl nelaukiu, kai laukus purkš dronai ar važinės traktoriai be vairuotojo, – kalba O. Drūlia. – Mes rūpinamės gamta, darome viską, kad nekenktume jai ir nedidintume klimato kaitos, labai saikingai naudojame pesticidus ir trąšas.“

Ūkininkai turi kooperuotis

Javus, atsėtas pievas ūkininkai tręšia galvijų mėšlu, kurį apdoroja biologiniu preparatu. Mėšlas kol kas laikomas rietuvėse laukuose – šiuo metu statyti mėšlidę ūkis dar nepajėgus. „Mėšlas yra vertinga gyvulių dovana, tačiau, kad jis būtų tinkamai panaudojamas, reikia įdėti darbo, išlaikyti technologines procedūras. Kai turėsime mėšlidę, mėšlą kelerius metus kompostuosime, o tik tada į laukus vešime“, – sako Ovidijus.

Jis yra kooperacijos šalininkas, jo profesionalioje karjeroje kooperacija paliko ryškų pėdsaką. Ir dabar O. Drūlia brandina mintį įkurti kooperatyvą mėšlui apdoroti, pavyzdžiui, granulėms gaminti, kad mėšlas taptų preke ir kurtų dar didesnę pridėtinę vertę. Ir darbo kaime padaugėtų. Tik, pasak Ovidijaus, kooperacijai ūkininkai turi subręsti, turi turėti lėšų pradinėms investicijoms. „Kooperacijos nereikia bijoti, ūkininkai turi suprasti, kad tai gali jiems padėti“, – įsitikinęs vyras.

Šiemet svarsto suburti kelis ūkininkus automobilinėms svarstyklėms įsigyti, nes įsitikinęs, kad kai iš ūkio išvažiuoja nesvertas krovinys, prarandama nemažai pinigų dėl svorio neatitikimų. „Mėgstu viską skaičiuoti ir žinau, kad svarstyklės keliems ūkiams atsipirktų per vienus metus“, – teigia Ovidijus.

Taip pat jis mato galimybę kooperuotis samdant ir išlaikant profesionalų mėsos išpjaustytoją, kuris galėtų keliauti per visą Lietuvą. Mintis kirba ir apie mėsos pardavimo programėlę. Tarkime, žmogus nori jautienos steiko – atsidaro programėlę ir mato, kas aplink parduoda, kokį kiekį turi, susimoka ir gauna.

Dirbant tik sau gyvenimas ramesnis

Ovidijus Drūlia gerai žinomas žemdirbių bendruomenėje. Jis dirbo Žemės ūkio ministerijoje, Žemės ūkio rūmuose, vadovavo kooperatyvui „Lietuviškas pienas“ ir tapo vienu iš „Pienas LT“ įkūrėjų. Jis ir šio ūkininkų kooperatyvo vardo krikštatėvis. Tik po šio etapo, nuo 2009- ųjų, visiškai pasišventė savo ūkiui.

„Darbui atiduodavau visą dūšią, taip prarasdavau kitus dalykus, šeima manęs nematė. Dabar viską atiduodu savo šeimos ūkiui ir pinigus uždirbu sau, ne kitiems. Įtampos netrūksta ir šiuo metu, bet gyvenimas ramesnis, kai esi atsakingas tik už savo ūkį, už savo šeimą“, – paprastai paaiškina pokyčius ūkininkas.

Pasak Eligijos, Ovidijus – tikras gamtos vaikas, mieste jis negalėtų gyventi. Tačiau ji pati, augusi Kėdainiuose, sakydavo, kad ūkininkė niekada nebus. Kai prasidėdavo javapjūtė, ji su vaikais – į mašiną ir prie jūros. Bet limuzinai pakoregavo moters gyvenimą – gyvuliai tapo į priekį stumiančiu varikliuku.

Eligija ir Ovidijus socialiniame tinkle fiksuoja įvairiausius limuzinų ūkio gyvenimo niuansus, miela žiūrėti, kai jaukūs gyvuliai atvirai rodo prieraišumą šeimininkams. „Man patinka ir biure bendrauti su žmonėmis, bet vakarais atsigaunu čia, ūkyje. Galiu dvi valandas stebėti limuzinų bandą ir grožėtis“, – sako E. Drūlienė.

Sūnūs, 20-metis Vilniaus universiteto antrakursis, būsimasis finansininkas Mantvydas ir 16-uosius einantis Jogaila, mokėtų ir galėtų ūkininkauti. „Jiems smalsu, įdomu, jie labai pareigingi ir atsakingi. Tuo labai džiaugiamės, bet linkime jiems rasti savo kelią“, – sako E. Drūlienė.

Kol kas nėra poreikio net trumpam palikti ūkio sūnums, nes Eligijai ir Ovidijui geriausias poilsis – čia, kaime, ramiai įsitaisius prie pirties stebėti gamtą. Ir šeima tuo mėgaujasi.