Norėdami išvengti sunkaus veršiavimosi ir jo padarinių, ūkininkai, skiriantys dėmesį genetikai, renkasi gyvulius su lengvo veršiavimosi indeksu. Vis dėlto nemažai augintojų dar susiduria su sunkiu veršiavimusi, ši problema neaplenkia nei pieninių, nei mėsinių galvijų ūkių.

Sunkus veršiavimasis (distokija) gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį atvestų veršelių vystymuisi ir gyvybingumui. Distokijos sukeltų padarinių gali būti įvairių: užsitęsusi hipoksija, hipotermija, ryški acidozė, silpnas žindimo refleksas, padidėjęs mirtingumas ir kitos.

Taip pat sunkus atvedimas padaro žalos ir karvėms, pavyzdžiui, gali įvykti traumos veršiuojantis, paralyžius po vedimo, pasireikšti metritas, endometritas. Vėliau tokia sveikata gali turėti įtakos ir produkcijos kiekiui, pablogėja melžiamų karvių reprodukcinė veikla, kiaušidžių funkcija ir sumažėja vaisingumas.

Norint sumažinti nepageidaujamų padarinių riziką po sunkaus atvedimo, labai svarbi pirmoji pagalba ir gyvulio priežiūra. Regis, ūkininkams problema žinoma, tačiau veterinarijos gydytojai dar susiduria su atvejais, kai tenka taisyti pačių augintojų padarytas klaidas.

Distokija – tai būklė, kai veršiavimasis yra sunkus, nenormalus ir neretais atvejais reikia ūkio personalo arba specialistų pagalbos (nuo lengvo veršelio traukimo, mechaninių įrankių panaudojimo iki cezario pjūvio).

Dažniausios distokijos priežastys:

• per didelis vaisius, palyginti su karvės dubens kaulais;
• daugiau negu vienas vaisius;
• netinkama vaisiaus padėtis vedimo metu ir paties veršelio anomalijos;
• gimdos užsisukimas;
• lytinių takų susiaurėjimas arba jėgos trūkumas stumiant veršelį.

Veršiavimosi eigos stadijos. Kada reikia karvei padėti?

Dažniausiai pagalbos prireikia pirmaveršėms. Norint tinkamai suteikti pagalbą karvei distokijos atveju, labai svarbu žinoti, kokia yra normali veršiavimosi eiga, reikia atpažinti jos stadijas, kurios normaliomis sąlygomis keičia viena kitą.

I stadijai būdingi gerai matomi požymiai: padidėjusios pieno liaukos, patinusi makštis, tarpvietė, išskyros iš makšties, paprastai karvės šiuo periodu neėda ir būna neramios. Subrendusioms karvėms šis etapas trunka maždaug nuo dviejų iki šešių valandų, tačiau telyčios gali veršiuotis ilgiau.

II stadija prasideda vaisiaus vandens maišelio pasirodymu iš makšties, pilvo raumenų susitraukimais, kurie skatina veršelį judėti atvedimo takais. Įprastomis sąlygomis šioje stadijoje pasirodo kojos, po to nosis ir galva (jei veršelis juda priekine eiga) arba uodega ir dubuo (jei veršelis juda užpakaline eiga). Galiausiai ši stadija baigiasi veršelio atvedimu.

Antra karvėms įprastai trunka maždaug dvi valandas, o pirmą kartą besiveršiuojančioms telyčioms gali trukti iki keturių valandų. Taip pat labai svarbu šiame etape stebėti atvedimo progresą, kad būtų galima nustatyti, ar reikalinga intervencija. Svarbu žinoti: jeigu praėjus vienai valandai nuo vandens maišo atsiradimo pilvas susitraukinėja, bet veršiavimasis neprogresuoja – būtina pagalba.

III etapui būdingas vaisiaus membranų pasišalinimas. Paprastai vaisiaus membranos išstumiamos per tris valandas po atvedimo. Jei placenta nepasišalina per 8–12 valandų po apsiveršiavimo, tokią būklę galima traktuoti kaip nuovalų susilaikymą ir karvę gali prireikti gydyti.

Taigi, žinant, kas yra fiziologiškai normali veršiavimosi eiga, daug lengviau atpažinti, kada pasireiškia sunkus veršelio atvedimas, kada dar užtenka ūkio personalo pagalbos ir gali prireikti karvę gydyti.

Pagalbos veršeliui būdai

Daugeliu sunkaus atvedimo atvejų nepakanka skirti dėmesio tik besiveršiuojančiai karvei – labai svarbu stebėti ir padėti sunkiai į pasaulį atėjusiam veršeliui, nes galimai jo problemos dar tik prasideda.

Atlikta nemažai tyrimų, kurių rezultatai parodė, jog tokie veršeliai labiau linkę sirgti virškinimo ir kvėpavimo sistemų ligomis, mirtingumo lygis taip pat gerokai padidėja, o šis kritinis laikotarpis gali trukti pirmuosius keturis mėnesius. Veršelių, kurie atvedami su pagalba, kartais ne visos organų sistemos geba iškart tinkamai funkcionuoti, todėl augintojai privalo žinoti, kokių veiksmų pirmiausia imtis. Tai labai svarbu ir ateičiai.

Pirmasis žingsnis, kurį turbūt dauguma ūkininkų žino ir visada prisimena, yra kvėpavimo stimuliavimas: jeigu aktyvūs veršelio kvėpavimo judesiai neprasideda per trisdešimt sekundžių nuo atvedimo, reikia skubios pagalbos: paguldyti jį ant pilvo, išvalyti susikaupusias gleives iš nosies naudojantis specialia pompa ar švirkštu, taip pat galima pabaksnoti švariu šiaudu į šnerves, kad būtų sužadintas dusulio refleksas ir oras patektų į plaučius.

Toliau būtina skatinti kraujotaką: galima švariu rankšluosčiu arba šiaudais energingai trinti galvą ir kūną. Taip skatinamas deguonies pernešimas į smegenis.

Ne ką mažiau svarbu palaikyti normalią veršelio kūno temperatūrą. Sunkiai atvesto jauniklio gali būti silpnas raumenų tonusas, todėl organizmui sunkiau reguliuoti kūno šilumą. Tokiu atveju reikėtų veršelį paguldyti į gausiai švariais šiaudais pakreiktą gardelį, virš kurio rekomenduojama įrengti infraraudonųjų spindulių lempą. Naujagimių veršelių gardeliai ar kitos laikymo vietos turi būti apsaugotos nuo skersvėjų.

Pirmuosius veiksmus dauguma ūkininkų jau yra įsiminę, tačiau dažnas dar pamiršta įsitikinti, jog sunkiai atvesti veršeliai nepatyrė nubrozdinimų, sužalojimų ar rimtų traumų. Būna atvejų, kai traumų požymiai išryškėja vėliau. Todėl per pirmąsias gyvenimo dienas tokiems veršeliams reikalinga atidi priežiūra ir, jei reikia, gali būti skiriami skausmą ar uždegimą malšinantys vaistai.

Kaip ir visiems naujagimiams, sunkiau atvestiems veršeliams gyvybiškai svarbu laiku gauti tinkamą krekenų kiekį, tik jų girdymo laikas gali šiek tiek skirtis. Naujagimiai, kurie keletą valandų buvo įsprausti ar užstrigę atvedimo takuose, gali būti patinę ties galvos, liežuvio sritimis, todėl tikėtina, kad pirmąkart (ir galbūt kelis kartus vėliau) sugirdyti krekenas reikės per stemplės zondą.

Kada sugirdyti, yra diskusijų klausimas. Vieni specialistai teigia, kad girdymo laikas įprastas, geriausia – kuo greičiau, per valandą laiko nuo atvedimo. Kitų manymu, reikėtų palaukti keletą valandų. Kodėl? Šio teiginio šalininkai pastebi, jog sunkiai atvesti veršeliai tada turi daugiau laiko prisotinti kraują deguonies. Mokslininkai aiškina, jog daugelis problemų, su kuriomis susiduria ką tik su pagalba gimę veršeliai, atsiranda dėl hipoksijos arba deguonies trūkumo.

Per įprastą atvedimą veršelis, išstumtas iš atvedimo takų su maždaug 80 proc. deguonies prisotintu krauju, labai greitai, kai tik pats pradeda kvėpuoti, pasiekia 98–100 proc. prisotinimą. Veršeliams, gimusiems sunkiai, paprastai reikia daugiau laiko, kad kraujas būtų visiškai prisotintas deguonies. Dėl to jie taip pat gali nepajėgti absorbuoti su krekenomis gautų antikūnų. Tokiu atveju tikėtina, kad krekenų absorbciją galima pagerinti šiek tiek atidedant pirmąjį girdymą, tai suteikia daugiau laiko sunkiau atvestam veršeliui gauti reikiamą kiekį deguonies.

Madigano suspaudimo technika

Sunkiai atvestiems veršeliams, ypač gimusiems po cezario pjūvio, taip pat gali būti naudinga Madigano suspaudimo (angl. Madigan Squeeze) technika – ji imituoja atvedimo procesą ir sukelia cheminius pokyčius smegenyse, kurie padeda veršeliams atsigauti ir sėkmingai vystytis jau išoriniame pasaulyje. Šie silpni veršeliai būna abejingi bet kokiems dirgikliams, nerangūs, mieguisti ir turi silpną žindimo refleksą arba jo visai neturi. Dažnai tai yra trauminio atvedimo ar cezario pjūvio padarinys. Tokiems veršeliams reikia ypatingos priežiūros.

Manoma, kad stūmimas vedimo takais tarsi perjungia biocheminius procesus, kurie padeda naujagimiams greitai pereiti iš į miegą panašios būsenos dar esant gimdoje į aktyvią būseną gimus. Jei dėl kokių nors priežasčių šis perėjimas neįvyksta, gyvūnas lieka vangus, apatiškas ir silpnas.

Madigano suspaudimo technikos veiksmų seka

• apvyniokite ilgą, minkštą virvę trimis kilpomis aplink veršelio krūtinę, apjuoskite per kaklą ir suverkite kilpas ties krūtine;
• švelniai patraukite virvę, kad būtų sukurtas spaudimas aplink šonkaulius;
• veršelis turėtų atsigulti, panirti į miego būseną užmerktomis akimis, o kvėpavimo ir širdies dažnis – sulėtėti;
• tokia poza veršelį laikykite apie 20 min.;
• tada veršelį atpančiokite ir padėkite jam atsistoti.

Madigano suspaudimo technika imituoja spaudimą gimdymo kanale antruoju atvedimo etapu. Kai kuriems veršeliams per pirmąsias gyvenimo dienas gali tekti procedūrą pakartoti kelis kartus.

Nors Madigano suspaudimo technika užsienyje nėra naujas dalykas, Lietuvoje ją mokančių ūkininkų nedaug, taikančių – dar mažiau. Ši technika gali išgelbėti ne kiekvieną veršelį, vis dėlto tai puikus metodas, kurį išmokti taisyklingai atlikti (padedant veterinarijos gydytojui) verta kiekvienam galvijų augintojui.