Mėsinių galvijų bandose, palyginti su pienine galvijininkyste, veršingumas turi keturiskart didesnį ekonominį poveikį, negu bet kurie kiti su produktyvumu susiję požymiai. Kaip pagerinti mėsinių galvijų reprodukcijos efektyvumą ir paspartinti genetinę pažangą?

Lietuvoje dirbtinis mėsinių galvijų apvaisinimas dar nėra labai populiarus, bet dalis augintojų renkasi tokį apvaisinimo būdą ir juo domisi vis daugiau ūkininkų. Jis turi savo privalumų, o didžiausias trūkumas – daug didesnės bandos valdymo sąnaudos, nes reikia stebėti karvių ir telyčių rujas, daryti rujos sinchronizaciją, atėjus laikui sėklinti gyvulius, sugauti ir varyti į fiksavo stakles ir panašiai.

Bet tokio apvaisinimo nauda akivaizdi: išgauti geresnį genetinį potencialą galime tik sėklindami gyvulius, tai pagerina genetinę atranką, nes yra galimybė gauti aukščiausios kokybės genetiką iš bulių reproduktorių, kuriuos dažnam ūkiui būtų per brangu įsigyti. Tai ekonomiškai efektyvi prieiga prie elito arba unikalios genetikos gyvulių, kurių ūkyje nėra. Be to, galima apsėklinti daugiau patelių, negu natūraliai galėtų atlikti bulius per vieną poravimosi sezoną.

Sėklinimas yra vertingesnis norint gauti kokybiškas pakaitines telyčias, juk sėklinant galima pasirinkti tėvus, turinčius pageidaujamų požymių, pavyzdžiui, iš motininių savybių, tokias kaip pieningumas (tai itin svarbu veršelių augimui), lengvas veršiavimasis. Taip pat sumažėja rizika karvėms užsikrėsti lytiškai perduodamomis ligomis.

Dažnu atveju po dirbtinio apvaisinimo atvesti veršeliai akivaizdžiai skiriasi – būna kokybiškesni, gražesni, jų raumenys būna geriau išsivystę. Žinoma, svarbu galvijų šėrimas, priežiūra, laikymo sąlygos. Pasirinkus tinkamus reproduktorius, galima daug greičiau įgyvendinti genetinį šuolį ir pasiekti veislinius bandos tikslus.

Dar vienas privalumas – dirbtinai apsėklinę žinome, kada karvė ar telyčia veršiuosis. Tai leidžia kitaip organizuoti bandos stebėseną ir šėrimą, esant poreikiui, tikslingiau vakcinuoti. Ūkio vadyba šiuo atveju yra paprastesnė, nes turime daugiau informacijos apie bandą. Vis dėlto šis darbas reikalauja daugiau žmogiškųjų resursų, todėl kiekvienas ūkininkas turi nuspręsti, kaip pasieks savo tikslų.

Svarbios ir detalės

Kas svarbu sėklinant mėsinius galvijus ir kaip pagerinti vaisos rodiklius? Karvės organizmui ir maži niuansai daro įtaką, kad apsivaisinimas būtų sėkmingas. Problemos išsprendžiamos, tik reikia žinoti, ką daryti.

Tikintis sėkmingų mėsinių karvių ir telyčių dirbtinio apvaisinimo rezultatų, labai svarbu išmanyti gyvulio lytinį ciklą, kuris vyksta nuolat, ir jeigu jis sutrinka, iškyla apsivaisinimo problemų. Todėl būtina sekti šį ciklą, užsirašyti, kada pastebėjote rują – tai svarbi informacija, žinosite, kada turi būti kita ruja.

Lytinį ciklą gali sutrikdyti aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, karštis, stresas. Tam tikrų mikroelementų stoka taip pat išbalansuoja gyvulio organizmą, nes karvės nemėgsta stresinių situacijų.

Sėklinant mėsines karves nelengva į gimdą įvesti šiaudelį su sperma – karvės nenori ramiai stovėti, nes nėra pripratusios prie žmonių, kaip pieninės krypties karvės. Sėklintojas turi kokybiškai atlikti procedūrą, tačiau apsivaisinimo sėkmė nuo sėklintojo priklauso tik labai nedidele dalimi. Dažniausia problema – įvedant šiaudelį pro gimdos kaklelį, kuris yra labai siauras, pažeidžiama gleivinė, dėl to karvė neapsivaisina.

Kad dirbtinis apvaisinimas būtų sėkmingas, visose bandos valdymo srityse reikia atkreipti dėmesį į detales. Reikės šėrimo, patalpų, tvorų ir aptvarų, įrangos sprendimų, parinkti tinkamą reproduktorių. Be to, ypač per pradinius programos etapus, reikia daugiau darbo ir įgūdžių.

Tinkamas mėsinių galvijų sveikatingumo užtikrinimas ir tinkama mityba yra pagrindinės veisimo programos sudedamosios dalys.

Kaip atpažinti karvės rujos signalus?

Labiausiai ribojantis dirbtinio apvaisinimo veiksnys yra tinkamas karvių ar telyčių rujos nustatymas. Ruja – tai laikotarpis, kuris pasireiškia kas 18–24 dienas lytiškai subrendusioms, neapvaisintoms galvijų patelėms, kai jos būna aktyvesnės bulių ar kitų karvių atžvilgiu.

Kai dirbtinis mėsinių galvijų apvaisinimas taikomas kaip veisimo priemonė, darbuotojai turi atpažinti ir interpretuoti karvės rujos signalus. Svarbu nustatyti tinkamą sėklinimo laiką, jeigu norime, kad apsivaisinimo rodiklis būtų didelis.

Naudojant sinchronizavimo protokolus, patelių ovuliacija gali būti sinchronizuota, kad įvyktų iš anksto nustatytu laiku. Tai ne tik pagerina sėklinimo diegimo ūkyje galimybes, bet ir gali suteikti įvairių bandos valdymo privalumų, užtikrinančių, kad karvė apsiveršiuos per trumpesnį ir iš anksto nustatytą laiką. Iš trumpesnio veršiavimosi laikotarpio ir didesnio veršelių svorio naudos gali gauti ir augintojai, galvijus auginantys produkcijai.

Visi gyvulių augintojai žino „ryto–vakaro“ taisyklę (pastebėjai rują ryte – sėklink vakare, pastebėjai rują vakare – sėklink ryte), bet ji priklauso ir nuo karvių veislės, amžiaus. Todėl gerai, kai į pagalbą ateina išmanūs jutikliai, elektroninės stebėjimo sistemos.

Karvės dažniausiai rujoja naktį. Ryte pastebėti rują gali būti sunkiau. Aišku, į pagalbą galima pasitelkti išmaniuosius jutiklius, kurie fiksuoja rują ir nurodo optimalų sėklinimo laiką.

Po veršiavimosi 28–30 dieną geriausiai matyti pirmoji ruja, kitą mėnesį ruja būna trumpesnė, tad ne taip lengva ją pamatyti. Kai visi procesai gimdoje grįžta į ankstesnę būseną, 60–90 dieną po veršiavimosi, rują pastebėti lengviausia. Į tai galima atsižvelgti. Bet gyvenime būna visko – pavyzdžiui, karvės sėkmingai apsivaisina ir 35 dieną, o kartais rezultato laukiame 5 mėnesius. Reikia stebėti, žiūrėti ir labai objektyviai įvertinti sėklinimo laiką.

Mokslininkų ir specialistų diskusija, kada po veršiavimosi sėklinti karvę, yra nesibaigianti. Bet tai yra kiekvieno ūkio vadybos ir apsisprendimo reikalas. Svarbiausia, kad reprodukcinis darbas vyktų tinkamai, nuosekliai, o ne kiekvieną pusmetį vis kitaip. Gamtos neapgausime.

Ką reikia žinoti apie karvių vaisą

• Karvė yra vaisinga tik tada, kai iš kiaušidės išsiskiria (ovuliuoja) kiaušinėlis. Tai įvyksta praėjus maždaug 10–14 valandų po to, kai baigiasi ruja.
• Spermatozoidams, kad galėtų apvaisinti kiaušialąstę, reikia laiko būti karvės reprodukciniame trakte, todėl sėklinti reikia likus kelioms valandoms iki ovuliacijos.
• Norint pasiekti didžiausią vaisingumą, karves ar telyčias reikia sėklinti per pastaruosius du trečdalius rujos arba per kelias valandas po jos, t. y. praėjus maždaug 12–18 val. po to, kai karvė tik pradeda rujoti.
• Maksimalus vaisingumas pasiekiamas, kai karvės sėklinamos artėjant rujos pabaigai.
• Ovuliacija įvyksta maždaug praėjus 12 val. po rujos pabaigos. 12 val. trukmės laikas leidžia spermatozoidų ląstelėms subręsti, kad galėtų apvaisinti kiaušinėlį, kol kiaušinėlis išsiskiria.
• Vaisingumas šiek tiek sumažėja, kai karvės sėklinamos keliomis valandomis anksčiau arba vėliau nei numatytas tinkamas rujos laikas, ir pastebimai sumažėja, kai veisimas vyksta daugiau negu 12 val. nuo rujos pabaigos.

Dažniausios priežastys, dėl kurių karvė neapsivaisina

Norint ūkyje pradėti sėklinimą, reikia išsiaiškinti, ar nėra bandoje reprodukcinių problemų.

Dažniausiai pasitaikančios reprodukcijos problemos:

• nepasireiškia ruja, ji nepastebima;
• nėra ovuliacijos;
• karvė neapsivaisina;
• embrionų mirtingumas;
• abortai;
• reprodukcinio trakto infekcijos.

Jeigu problemų grafoje pažymėta daug „varnelių“, geriau tą sezoną nebandyti sėklinti ir neinvestuoti pinigų, nes rezultatai nuvils. Tiesiog reikia ieškoti priežasties – dauguma problemų išsprendžiamos, tik reikia jas tiksliai nustatyti.

Sėkmingam sėklinimui didelės įtakos turi galvijų sveikatingumas, o tai lemia daugelis veiksnių: pašarų bazė, laikymo būdas, veislės ypatumai ir t. t.

Siekiant sėkmingo rezultato, pirmiausia reikia suvaldyti medžiagų apykaitos ligas:

• susijusias su energijos trūkumu racione (ketozę, nutukimo sindromą, nuovalų susilaikymą);
• pasireiškiančias dėl ląstelienos trūkumo (acidozę, laminitus (nagų ligas), išputimą, šliužo užsisukimą);
• kalcio metabolizmo sutrikimus (parezę po apsiveršiavimo, tešmens edemą).

Medžiagų apykaitos ligos viena su kita labai susijusios ir dažniausiai pasireiškia kartu. Karvei, sergančiai pogimdymine pareze, 4 kartus dažniau pasitaiko nuovalų susilaikymas ir 16 kartų dažniau išsivysto ketozė.

Tiesa, mėsiniams galvijams šios ligos ne taip būdingos, nors mažiau ir tiriamos. Kartais pagal požymius kyla rimtų įtarimų, kad ūkyje yra ketozės atvejų, bet ūkininkas tuo netiki, kol nepamato tyrimų atsakymų. Didesnių ar mažesnių sutrikimų pasitaiko dažname ūkyje, svarbu juos aptikti, kol nepasireiškė klinikiniai požymiai.

Medžiagų apykaitos sutrikimai dažniausiai įvyksta per ankstyvą laktaciją, nes gyvulys patiria didelį stresą arba drastiškai keičiasi mitybos poreikiai; sutrinka energijos apykaita; karvei trūksta mineralų ir vitaminų.

Jeigu išsiderinęs mineralinių medžiagų apykaitos balansas, apie jokį gerą vaisingumą mėsinių galvijų bandoje nėra kalbos, sėkmingo sėklinimo nereikia tikėtis. Bet ši problema išsprendžiama peržiūrėjus racioną.

Ir visada prisiminkite, kad ankstyvas diagnozavimas ir profilaktika yra geriau negu gydymas.

Didžiausia problema – netinkamas sėklinimo laikas

Karvės ir telyčios neapsivaisina dėl įvairiausių veiksnių ir priežasčių.

Dažniausiai pasitaikančios priežastys:

• lytinių organų (kiaušidžių, gimdos, kiaušintakių, makšties) ligos po apsiveršiavimo;
• spermos kokybė, dirbtinio sėklinimo technika;
• šėrimo klaidos (ypač du mėnesiai iki veršiavimosi);
• aplinkos sąlygos;
• ūkio vadyba.

Kodėl karvės ir telyčios neapsivaisina nuolat? Priežasčių ir šiuo atveju gali būti daug. Pirmiausia, dėl neadekvataus sėklinimo laiko – dėl šios priežasties neapsivaisina 30 proc. karvių.

Penktadalio atvejų priežastis – embrionų mirtingumas, sėklinimas per pirmą rują, hormonų trūkumas, gimda nepasirengusi pernešti sėklą.

Neapsivaisinimas gali kartotis dėl nevisavertės kiaušialąstės (15 proc. atvejų). Rekomenduojama nesėklinti per pirmą rują, jeigu ruja sinchronizuojama, reikia daryti ir presinchronizaciją.

Dar viena priežastis – dalies karvių ir didesnės dalies telyčių lytinis ciklas yra ilgesnis, sėklinimo metu folikulas nesiekia 16–17 mm (10 proc. atvejų).

Dėl spermos savybių neapsivaisina iki 5 proc. karvių ir telyčių.

Galima pasiekti 90 proc. karvės apvaisinimą, tačiau vaisiaus tokiu procentu neišsaugojame. Tai ir gamtos noras pasiimti savo auką – su tuo nepakovosi, ir žmogus padaro klaidų – pergrupavimo, stresinių situacijų, šėrimo. Normalu yra 3–5 abortai 100 karvių per metus. Iki 42 veršingumo paros tai vadinama embrionų mirtingumu.

***

Dirbtinis sėklinimas suteikė proveržį mėsinei gyvulininkystei, tai jau ne ateitis, bet dabartis. Neabejoju, kad ateis laikas, kai Lietuvoje bus persodinami embrionai. Ir nors sunkumų, norint sėklinti mėsinius galvijus, yra, tie, kas ryžtasi, rezultatu dažniausiai džiaugiasi. Kai po sėklinimo gimusį veršelį palygina su atvestu po natūralaus kergimo – skirtumas akivaizdus. Ir darbas, ir užsikrauta našta pasiteisina, todėl reikia tai daryti.