Pasaulyje paratuberkuliozė (PTB) pasireiškia visur, kur išplėtota galvijininkystė. Ši galvijų ir kitų atrajotojų infekcinė lėtinė virškinamojo trakto liga itin pavojinga dėl to, kad klinikinių požymių atsiranda ir jos sukėlėjas pradedamas išskirti su išmatomis praėjus keleriems metams nuo užsikrėtimo. Taip susirgimas dažnai laiku nediagnozuojamas.

Paratuberkuliozę (dar vadinama Džono liga ją atradusio mokslininko garbei) sukelia bakterija Mycobacterium avium subsp. paratuberculosis (MAP). Endemiškai ji išplitusi Europoje, Šiaurės Amerikoje, šiuose žemynuose yra iki 50 proc. užsikrėtusių bandų. Skirtingam paplitimui įtakos gali turėti gyvulininkystės išsivystymas šalyse ar biosaugos reikalavimų laikymasis atskiruose ūkiuose.

Epidemiologija ir svarbiausi faktai apie paratuberkuliozę

• Ligai imlūs galvijai, avys, ožkos, elniai, kupranugariai. Liga paplitusi ir tarp naminių atrajotojų, ir laukinių gyvūnų, ypač – danielių, populiacijose, dėl to PTB naikinti dar sunkiau.
• Laukiniai gyvūnai (lapės, kiškiai, žiurkės, pelės, žebenkštys, varnos, barsukai) yra ligos sukėlėjai ir pernešėjai.
• Ligos yra ilgas, trunkantis iki 10 metų, inkubacinis periodas.
• Daugiausia nuostolių sukelia kritęs gyvulio svoris, padidėjęs jautrumas kitoms infekcijoms, sumažėjusi pieno produkcija.
• Nuo užsikrėtusių suaugusių gyvūnų užsikrečia jų jaunikliai, kurie yra jautriausi infekcijai. Kuo jaunesnis gyvūnas užsikrečia MAP, tuo greičiau jis pradeda platinti bakteriją su išmatomis ir tuo greičiau progresuoja liga iki klinikinių požymių pasireiškimo. Veršeliai mažiausiai 2–5 metus platina MAP su išmatomis, pienu ar krekenomis, nors jokių klinikinių požymių nematyti.
• Sergantys gyvūnai, dar neturintys klinikinių požymių, atsiveda jauniklius, kurie jau būna užsikrėtę. Nustatyta, jog gimdoje vaisiaus užsikrėtimas yra nuo 9 iki 39 proc. esant subklinikiniams ar klinikiniams ligos simptomams.
• Infekcija plinta fekaliniu-oraliniu būdu. Didžiausia bakterijų koncentracija yra išmatose, taip pat aptinkama ir krekenose, piene, spermoje. Tyrimų rezultatai rodo, jog negalima atmesti ir oro lašelinio bakterijos plitimo būdo.
• Visi gyvūnai, kurie turi kontaktą su MAP užkrėstomis išmatomis, prisideda prie PTB pasyvaus platinimo.
• Neatmetama, jog liga gali būti zoonozė, nes atrajotojų ir kitų gyvūnų pokyčiai, sukelti MAP, panašūs į Krono ligos, kuria serga žmonės.
• Pagrindiniai ligos požymiai yra stiprus išliesėjimas ir vandeningas viduriavimas. Gyvūnai būna silpni ir išsekę. Šie simptomai pasireiškia esant klinikinei ligos stadijai.
• MAP labai atspari aplinkos veiksniams ir gali išgyventi vandenyje, dirvožemyje ar mėšle iki vienų metų. Skysčiuose, esant +5 °C temperatūrai, MAP gali išgyventi ilgiau negu 9 mėn., o esant +15 ºC – mažiausiai 3–5 mėnesius.

Diagnostikos metodai ir ligos kontrolė

Diagnostikos metodus galima skirstyti į skirtus identifikuoti mikroorganizmus ir imuninį organizmo atsaką į mikroorganizmą. Jie padeda nustatyti užsikrėtusius ir sveikus gyvūnus. Dažniausiai PTB diagnostikai nustatant ligos sukėlėjo antikūnus naudojamas imunofermentinės analizės metodas (IFA). Tai paprastas, greitas ir ekonomiškas būdas MAP infekcijai nustatyti, pasižymintis dideliu specifiškumu ir jautrumu. Jis pakeitė daug metų naudotą komplemento surišimo metodą (KS). Kitas metodas – imunodizufija agaro gelyje (IDAG). Šis serologinis tyrimo metodas labiau tinka gyvūnams, jau turintiems klinikinių PTB požymių.

Bakteriologiniai tyrimų metodai MAP nustatyti laikomi auksinio standarto metodais, nes dar prieš tai, kai sukėlėjas pradedamas išskirti su išmatomis ar kol pasireiškia imuninės sistemos atsakas, audiniuose jį jau galima nustatyti. Bakterijų augimas nustatomas paėmus mėginius iš žarnyno gleivinės, pogleivinės ir regioninių limfinių mazgų. Tačiau tai brangus metodas, audinių mėginius surinkti sunkiau, tad dažiau negu auksinio standarto metodas bakterijas siekiama aptikti iš išmatų.

Išmatų arba iš žarnyno gleivinės paimti tepinėliai tiriami mikroskopiškai, tačiau, tiriant vien šiuo metodu, išvadų apie diagnozę daryti negalima. Tyrimo trūkumas yra tai, jog tepinėlyje neįmanoma diferencijuoti mikobakterijų rūšių, ir tik nedaugeliu atvejų, taikant vien tik šį metodą, įmanoma patvirtinti diagnozę.

Daugybė skirtingų terpių naudojamos auginti MAP kultūras. Šis procesas užtrunka net 16 savaičių. Tai vienintelis metodas, kuris yra 100 proc. specifiškas ir negalimi klaidingai teigiami rezultatai. Bet būtina sąlyga – teisingas mėginio paėmimas tyrimui, nes jeigu bakterijos ant išmatų būtų patekusios nuo užterštų jomis daiktų, gali būti gaunami klaidingai teigiami rezultatai, nors gyvūnas, kurio išmatų mėginiai imti, nėra užsikrėtęs.

Polimerazės grandinine reakcija (PGR) McFadden’as (Makfeidenas) ir kiti mokslininkai nustatė geno IS9000 sritį, kuri būdinga MAP bakterijai. Palyginti su kultūrų metodu, polimerazės grandininė reakcija yra daug greitesnė. Vis dėlto PGR ne toks jautrus kaip kultūrų metodas. Taip pat manoma, jog IS9000 geno sritis nėra specifinė vien tik MAP bakterijai. IS9000 buvo nustatytas ir kituose mikobakterijų štamuose, išskirtuose iš atrajotojų išmatų. PGR naudojamas kaip patvirtinamasis metodas, prieš tai atlikus tyrimus bakterijų kolonijų metodu.

Gyvūno skrodimas ne visada yra informatyvus, nes dažniausiai nėra koreliacijos tarp klinikinių požymių ir pakitimų žarnyne. Žarnų gleivinė, ypač klubinės žarnos, turi būti ištirta, siekiant nustatyti, ar nėra patologinių sustorėjimų ar gleivinės raukšlių.

Infekcijos pasireiškimas yra kiekvieno gyvūno genetiškai nulemtų ir aplinkos veiksnių derinys. Bandoje PTB kontrolės pagrindas – gera biosauga. Įdiegti biosaugos programą brangu, bet garantuoja infekcijos prevenciją.

Kanadoje, Japonijoje, daugelyje Europos šalių vykdomos PTB kontrolės programos ir jos labiausiai skirtos gyvūnams, kuriems pasireiškė klinikiniai ligos požymiai. Serologiškai tiriami vyresni nei 30 mėn. amžiaus galvijai, imant kraują arba pieno mėginius. Ūkių darbuotojai šviečiami apie MAP riziką, tinkamą higieną, biosaugos priemones, infekcijos sukeliamus ekonominius nuostolius. Šios priemonės nėra specifinės vien tik MAP bakterijai, bet taikomos ir siekiant apsisaugoti nuo kitų patogenų. Ligos kontrolės programa susideda iš trijų elementų: švietimo, ūkių vadybos ir bandos klasifikavimo.

Paratuberkuliozės situacija Lietuvoje

Vertinant Lietuvoje 2012–2021 m. atliktų galvijų PTB imunologinių tyrimų duomenis, matyti, kad MAP antikūnų buvo nustatoma kiekvienais metais. Daugiausia PTB galvijų tyrimų atlikta 2012 ir 2020 m., tai buvo susiję su galvijų eksportu į trečiąsias šalis, mažiausiai – 2017 ir 2018 metais.

Vertinant bendrą PTB specifinių antikūnų pasiskirstymą gyvūnų populiacijose nuo 2012 iki 2021 m., MAP antikūnų buvo nustatyta 5,57 proc. galvijų.

Paradoksalu, bet skaičiai ne visada atskleidžia tikrąjį analizuojamos ligos paveikslą. Pavyzdžiui, palyginus 2012 ir 2013 m., matyti, kad tyrimų skaičius 2013 m. sumažėjo 5 kartus, tačiau antikūnų turinčių galvijų skaičius padidėjo 10 kartų. Taip atsitiko todėl, kad 2012 m. didelė dalis tirtų gyvūnų buvo ruošiama eksportui, o po metų nemaža dalis tyrimų buvo tiksliniai, t. y. ligos įtarimo atvejais, todėl teigiamų galvijų buvo nustatyta reikšmingai daugiau, palyginti su 2012 metais.

Didžiausias PTB antikūnų teigiamų galvijų kraujo serumo mėginių procentas (9,26 proc.) užfiksuotas 2016 m. Imunologiniais tyrimais nustatyta, kad nuo 2016 iki 2018 m. serologiškai teigiamų PTB mėginių daugėjo. Reikšmingai didelė MAP antikūnų dalis visų 10 metų laikotarpiu buvo registruota Šakių, Rokiškio, Biržų rajonų savivaldybėse (10–12 proc.). Vertinant paskutiniuosius tiriamuosius metus, matyti, kad sumažėjo teigiamų PTB atžvilgiu galvijų, tačiau 6,79 proc. galvijų, turinčių antikūnų, yra reikšmingas ir nerimą keliantis skaičius, žinant ligos plitimo galimybes. Vertinant, kaip kito PTB atvejų skaičius 2012–2021 m., pastebėtas tolygus ligos didėjimas. Tokie rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog buvo atliekama netinkama arba neveiksminga ligos prevencija, kad paratuberkuliozė yra Lietuvoje aktuali problema ir jos stebėseną būtų tikslinga išplėsti.

Patarimai ūkininkams

Labai svarbu, kad į bandas, kurios dar nėra infekuotos MAP, nebūtų atvežta galvijų iš bandų, kuriose patvirtinta MAP infekcija. MAP užkrėstų bandų valdymas turėtų vykti derinant tris strategijas:

• naujai užsikrėtusių gyvūnų prevencija (biosauga, higiena, bandos valdymo strategijos),
• jau užsikrėtusių gyvūnų tvarkymas (tyrimų atlikimas, gyvūnų brokavimas),
• atsparumo PTB didinimas (vakcinavimas, genetinė atranka).

Šios strategijos gali būti naudojamos atsižvelgiant į tai, ar siekiama stabilizuoti, sumažinti paplitimą, ar likviduoti ligą. Norint, kad būtų gautas pageidaujamas efektas, kontrolės programa turi būti specifinė bandai ir jos savininkas turi prisiimti atsakomybę, jog šios programos būtų laikomasi. Kitų šalių tyrimų duomenys rodo, kad, taikant ilgalaikes kontrolės strategijas, liga gali būti labai sėkmingai kontroliuojama. Ūkiai, kontroliuojantys paratuberkuliozę, turėtų išbrokuoti veršelius, kuriuos atsivedė karvės, turinčios klinikinių ligos požymių. Mėginantys visiškai likviduoti susirgimą, turėtų išbrokuoti jauniklius, kurie gimė prieš metus iki karvėms pasireiškė klinikiniai požymiai.

Infekcijos perdavimą lengviausia sustabdyti naujagimius veršelius ir jaunus gyvūnus atskyrus nuo suaugusių galvijų, kad nebūtų kontakto su pastarųjų išmatomis. Patartina nuo karvių atskirti ne tik vos gimusius veršelius, bet ir veršelių auginimui skirtas patalpas nuo tų, kuriose laikomi suaugę galvijai. Laikant gyvūnus atskirose patalpose, užkertamas kelias MAP plisti oro lašeliniu būdu per dulkes. Taip pat turėtų būti naudojami ir atskiri pašarų skirstymo, mėšlo valymo įrenginiai.