- Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
- Mano ūkis
Prieš kelerius metus veterinarijos bendruomenėje buvusi bene karščiausia tema apie veterinarijos gydytojų trūkumą kurį laiką nutilo. Iš tiesų tai vienur, tai kitur vis pasigirsdavo gerų žinių apie į rajoną dirbti atvykusį jauną specialistą. Bet problema, regis, įgauna kitą pobūdį.
Pieninių galvijų ūkis ŽŪK „Baltas lašas“ (Pasvalio r.) jau senokai neranda veterinarijos gydytojo. Fermoje yra 850 melžiamų karvių ir šiuo metu įtemptai vyksta naujos modernios fermos statybos su 80 vietų melžimo karusele. Būsimas veterinarijos gydytojas bus atsakingas už galvijų gydymą, profilaktiką, reprodukciją, vaistų kontrolę ir dokumentaciją. Atlyginimas 2 600 Eur per mėnesį neatskaičius mokesčių, kurį žadama didinti, didėjant melžiamų karvių skaičiui. Iš šalies atrodo beveik svajonių darbas: moderni ferma, geras atlyginimas, netoli didmiestis – Panevėžys. Ko dar galėtų norėti jaunas specialistas?
Tačiau kooperatyvo gyvulininkystės padalinio vadovas Mindaugas Strazdas pagalbininko neranda, nors intensyviai ieško nuo gegužės. Jo manymu, veterinarijos gydytojų trūkumas – regioninė problema, nes miestuose jų, gydančių smulkiuosius gyvūnus, netrūksta.
Skambindama Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos (LVGA) prezidentui dr. Audriui Kučinskui buvau visiškai tikra, kad jis tik patvirtins faktą – taip, veterinarijos gydytojų, dirbančių su ūkiniais gyvūnais, trūksta. Tačiau išgirdau visai priešingą teiginį – A. Kučinskas įsitikinęs, kad veterinarijos gydytojų regionuose šiuo metu netrūksta, problema – darbo pobūdis žemės ūkio bendrovėse.
O Padovinio žemės ūkio bendrovės vyriausiasis veterinarijos gydytojas ir LVGA Bendrosios praktikos sekcijos pirmininkas Girmantas Gumauskas mano, kad tiesa kažkur per vidurį.
Panevėžio apskrityje trūksta veterinarų
Pats anksčiau dirbęs „Balto lašo“ veterinarijos gydytoju, M. Strazdas sako, kad Panevėžio apskrityje veterinarų labai trūksta. „Padėtis bloga. Ne tik mes ieškome ir nerandame veterinarijos gydytojo – ir šalia dirbanti stipri bendrovė susiduria su šia problema“, – kalba M. Strazdas, nuo gegužės nesulaukęs nė vieno darbo pasiūlymu susidomėjusio skambučio.
Jo manymu, taip yra dėl elementarios priežasties – dauguma LSMU Veterinarijos akademiją baigusių jaunuolių nori dirbti švarų darbą, t. y. su smulkiaisiais gyvūnais. Darbo fermoje švariu nepavadinsi.
„Manau, tai nėra tik lokali problema. Daug kalbuosi su farmacijos bendrovių vadybininkais, kuriems tenka važiuoti per šalies ūkius. Jie sako, kad veterinarų trūksta, o Panevėžio apskrityje padėtis išskirtinai bloga“, – dalijasi mintimis M. Strazdas.
Kodėl būtent šioje apskrityje trūksta veterinarijos gydytojų, Mindaugas atsakymo neturi. Jis pats į darbą kooperatyve važinėja iš Panevėžio. Kai skelbimai dėl veterinarijos gydytojo darbo nesuveikė, jis jų ieškoti pradėjo ir per pažįstamus kolegas, per veterinarų forumą socialiniame tinkle. Bet 2 600 Eur pradinis atlygis kol kas nieko nesuviliojo.
Mindaugas taip pat sako, kad prieš keletą metų, kai pats baigė akademiją, darbą su stambiaisiais gyvūnais rinkosi daugiau absolventų. Tuo metu visa veterinarų bendruomenė apie specialistų poreikį regionuose labai daug kalbėjo, agitavo, tad ir rezultatas buvo.
Problemos daug gilesnės
LVGA prezidento A. Kučinsko įsitikinimu, problema, dėl kurios bendrovėms sunku rasti veterinarijos gydytoją, yra visai kita – tai pats darbo pobūdis. „Girdime atvejų, kai veterinarijos gydytojas bendrovėje apkraunamas darbais, kurie jam nepriklauso. Jis tampa fermos vedėju, sėklintoju, selekcininku ir pan., už viską atsako ir tampa įkaitu. Todėl veterinarijos gydytojai vengia eiti dirbti į bendroves. Tai nėra normali situacija“, – pripažįsta LVGA prezidentas.
Jis priduria, kad labai trūksta tarpinės grandies – veterinarijos felčerių, todėl jų darbą (sėklinti, drožti nagas, pakelti nesikeliančią karvę ir kt.) turi atlikti tie patys veterinarijos gydytojai, studijavę 6 metus. A. Kučinskas rėžia, kad būna ir tokių situacijų, kai veterinarijos gydytojas kartais atsiduria „pastumdėlio vietoje“, todėl neatmeta ir jaunų veterinarijos gydytojų baimės prisiimti gydomąją atsakomybę už „didelius pinigus“, kurie tampa vadovų įrankiu kelti aukštus reikalavimus, dažnai, Asociacijos vadovo teigimu, netgi neįgyvendinamus. Be abejo, taip yra ne visur, pavyzdžių yra ir gerų.
Jis neabejoja, kad pirmiausia bendrovių vadovai turi suprasti, kokius darbus turi atlikti felčeris, o kokius – veterinaras. Juk felčerius paruošti valstybei kainuoja daug pigiau negu gydytojus.
„Kad viskas būtų taip, kaip turi būti, dabar svarstome, kaip įteisinti bendrovėse dirbančių veterinarų statusą“, – sako dr. A. Kučinskas. Pasirodo, paradoksali situacija susiklosčiusi ir Veterinarijos įstatyme – jis apibrėžia tik privačią ir valstybinę veterinariją, kitokių išlygų nėra.
„Bendrovėje dirbantis veterinaras nei privatus, nei valstybinis. Jis neturi statuso ir rizikuoja savo licencija, jeigu, tarkime, patirtų spaudimą ir, dirbdamas pagal darbo sutartį, turėtų vykdyti kokius nors tiesioginio vadovo nurodymus, – kalbėdamas apie gydymą pabrėžia A. Kučinskas. – Tad problema dėl veterinarijos gydytojų darbo bendrovėse yra labai gili, tenka išgirsti, kad kartais trūksta elementaraus supratimo, ką veterinaras turi dirbti.“
G. Gumauskas dirba didelėje žemės ūkio bendrovėje, turinčioje 1 200 melžiamų karvių, o Asociacijoje, vadovaudamas Bendrosios praktikos sekcijai, atstovauja privatiems veterinarijos gydytojams. Tad mato įvairius problemos kampus.
Pirmiausia, jis sutinka, kad bendrovėms nėra lengva prisikalbinti dirbti veterinarijos gydytoją. „Ir aš dar ieškau vieno veterinaro ir vieno felčerio, bet norinčiųjų nėra, – sako G. Gumauskas. – Vyresniems iš tiesų gali būti nelengva dirbti bendrovėse, o jaunimas paprasčiausiai nenori sunkiai dirbti. Bendrovėse, be abejo, darbo daug, bet ūkis ūkiui nelygu.“
G. Gumauskas patikina, kad Padovinyje veterinarijos gydytojai dirba tik savo darbą, nes bendrovėje yra ir kitų specialistų – du felčeriai, du zootechnikai, selekcininkė, fermų vedėjas.
Ar taip yra visur – kažin. Girmanto žiniomis, ten, kur mokamas labai didelis atlyginimas, gali būti, kad veterinarijos gydytojui teks atlikti ir papildomų darbų. Bet darbas bendrovėje, taip pat ir tenkanti atsakomybė, neturėtų gąsdinti tų, kurie nori dirbti ir nebijo sunkaus darbo.
Išeitis – bendrovės sutartis su privačiu veterinaru
G. Gumauskas nesutinka su teiginiu, kad dirbti veterinarijos gydytoju bendrovėje yra negerai dėl paties statuso. „Juk dirbdami pagal darbo sutartį veterinarai yra socialiai apdrausti, laiku gauna atlyginimą, jiems priklauso mokamos atostogos ir kt. Galiausiai, mes keičiamės savaitgaliais, o dirbdamas privačiai juk negali nedirbti savaitgalį, negali turėti mėnesio trukmės atostogų“, – kalba G. Gumauskas. Tą patį argumentą minėjo ir M. Strazdas.
Dar vienas privalumas bendrovių naudai – jos karvių neatsisakys, juk žmonėms valgyti reikia, bet mažesnių ūkių kaimuose tik mažės, mažės ir darbo privatiems veterinarams.
A. Kučinskas ir G. Gumauskas sutaria – Lietuvoje yra gerų pavyzdžių, kai bendrovės pasirašo aptarnavimo sutartis su privačiais veterinarijos gydytojais. Aptariamos sąlygos ir dirbama – privatus veterinarijos gydytojas dirba savo ritmu, jam galioja visos privataus gydytojo privilegijos ir pareigos, bendrovės turi sutartį ir gali reikalauti rezultato, kitaip tariant, abi pusės patenkintos. A. Kučinsko teigimu, net finansiškai kai kurioms bendrovėms yra daug patraukliau turėti tokią sutartį, nei darbinti veterinarijos gydytoją.
Reikėtų keisti Veterinarijos įstatymą
Nors skaičiai sako, kad veterinarų Lietuvoje užtenka, reali padėtis rodo ką kita – su stambiais gyvuliais dirbančių veterinarijos gydytojų Lietuvoje tai vienur, tai kitur trūksta. Ir su tokia pačia problema vis labiau susiduria daugelis Europos šalių, tarp jų – ir Vokietija. Pasak A. Kučinsko, šioje šalyje konkursas į veterinarijos studijas yra 4–5 jaunuoliai į vieną vietą, tačiau 25 proc. baigusiųjų nedirba pagal specialybę.
„Vokietijos žiniasklaida įvardija esminę problemą, kodėl regionuose trūksta norinčių dirbti – Y karta labai aiškiai susiplanavusi savo gyvenimą ir sąlygas, kuriomis norėtų dirbti ir gyventi, o provincija neatitinka jų vizijos – nėra pramogų, darželių, mokyklų vaikams, sveikatos priežiūros centrų ir kt. Dauguma studijuojančiųjų ir baigusiųjų neturi ryšio su kaimiška vietove, tad jie sunkiai įsivaizduoja ir gyvenimą tokiomis sąlygomis. Tai ką jau kalbėti apie gyvenimą kaimiškose Lietuvos vietovėse“, – traukia pečiais A. Kučinskas.
Vokietijoje aptariami įvairūs problemos sprendimo būdai: talentų paieška ir stipendijų skyrimas, valstybės pagalba paremiant jaunus gydytojus, vartotojų prisidėjimas (per parduotos produkcijos antkainį, skirtą tokių specialybių paramai) ir kt.
LVGA prezidentas sako, kad Lietuvoje jaunų veterinarų į rajonus ateitų dirbti daugiau, bet bėda, kad jiems nėra, kur ir kaip ateiti – juk reikia turėti ir darbo vietą, ir brangiai kainuojančių darbo priemonių. Todėl Asociacija svarsto, kaip sukurti sistemą, kad LSMU Veterinarijos akademijos absolventas 2–3 metus padirbėtų šalia patyrusio veterinarijos gydytojo. Taip atsirastų jo ryšys su aplinka, jis praktiškai pasitikrintų, ar nori ir gali dirbti šį darbą, atsirastų veiklos tęstinumas.
„Žiauru, kad apie 70 proc. visų Lietuvos sėklintojų yra veterinarijos gydytojai, nes tai garantuotas jų pragyvenimo šaltinis. Bet ar tam reikia 5–6 metų studijų, jei ūkininkui užtenka išklausyti dviejų savaičių kursus, kad gautų sėklintojo pažymėjimą? Ir dalis tų sėklinančių veterinarų jau nutraukė privačią praktiką, nebetęsia licencijos“, – apie padėtį kalba LVGA prezidentas. Bet išeitis būtų, jeigu tokią teritoriją galėtų perimti šalia dirbantis jaunas specialistas.
Tačiau tam, anot A. Kučinsko, reikėtų keisti Veterinarijos įstatymą, o tai ilgas procesas.
Apibendrindamas jis pabrėžė – nors, remiantis skaičiais, veterinarijos gydytojų Lietuvoje tikrai netrūksta, juk kasmet išleidžiama apie 100 naujų absolventų, šiemet – 125 (18 iš jų – užsienio studentai), regioninių, lokalių ir laikinų problemų, kur labiau trūksta veterinarų, visada buvo ir bus.