Buliaus reprodukcinė sveikata yra esminis veiksnys, užtikrinantis gerus mėsinių ir pieninių karvių vaisos rezultatus. Reprodukcinis sveikatingumas įvertinamas atlikus androloginį tyrimą.

Užsienio praktika rodo, jog šis tyrimas gali garantuoti, kad įsigyjamas veislinis reproduktorius yra tikrai sveikas reprodukcijos atžvilgiu. Antra, tyrimas suteikia informacijos apie reprodukcinį buliaus pasirengimą pradėti veisimo sezoną.

Kai reproduktoriaus rezultatai netenkina, tyrimas padeda nustatyti problemos priežastis. Pasitaiko atvejų, kai bulius negali kergti dėl įgimtų patologijų ar įgytų traumų, uždegiminių procesų, kurie ne visada matyti plika akimi. Rūpinantis karvių sveikatingumu svarbu rūpintis ir buliaus būkle. Anksti identifikavus buliaus problemas galima išvengti ekonominių nuostolių dėl prastų vaisos rezultatų.

Tyrimo pradžia

Androloginis tyrimas atliekamas etapais: pirmiausia įvertinamas bendras gyvulio sveikatingumas, po to apžiūrimi ir čiuopiami reprodukcijos organai (išoriniai ir vidiniai), per paskutinį etapą paimamas spermos mėginys ir įvertinama jos kokybė.

Prieš pradedant tyrimą, bulių reikėtų apžiūrėti ir įvertinti jam įprastoje aplinkoje, jo garde. Svarbu atkreipti dėmesį į buliaus išsivystymą, įvertinti, kaip jis juda, ar nėra pastebimų patologijų, sužeidimų.

Tęsiant tyrimą, bulius turi būti fiksuojamas staklėse. Atliekant klinikinio sveikatingumo tyrimą, vertinami gyvulio gyvybiniai parametrai, ypatingą dėmesį reikia skirti judėjimo sistemai, t. y. nagoms ir kojų sąnariams. Net jei buliaus reprodukcijos organai yra sveiki, o sperma – geros kokybės, jis bus bevertis, jeigu turės skeleto, raumenų, nagų, taip pat – ir regos patologijų, nes tai irgi neleis kergti. Todėl bendras sveikatingumo įvertinimas yra pirmasis androloginio tyrimo žingsnis.

Atrajotojų sėklidės yra kirkšnies zonoje, vertikalios padėties ir yra 2–6 °C vėsesnės nei kūno temperatūra. Palpuojant sėklides veterinarijos gydytojas turi įvertinti kapšelio odą, sėklides, antsėklidį. Sėklidės turi būti simetriškos, panašaus dydžio, lygios, elastingos ir laisvai judėti kapšelyje.

Kriptorchizmas, kai viena ar abi sėklidės nenusileidžia į kapšelį, yra paveldimas ir nepageidaujamas požymis. Antsėklidis negali būti padidėjęs ar turėti apčiuopiamų pakitimų. Pakilusi sėklidžių temperatūra dėl įvairių patologijų ar traumų neigiamai veikia spermos kokybę. Kapšelio perimetro matavimas laikomas patikimu kiekybiniu rodikliu vertinant spermos produkciją.

Kapšelio perimetras priklauso nuo reproduktoriaus amžiaus ir veislės, ryškiai padidėjęs ar sumažėjęs indikuoja apie galimas problemas. Jaunesnių negu 15 mėnesių amžiaus buliukų kapšelio perimetras turi būti ≥ 30 cm, o vyresnių kaip 2 metų bulių – apie 34 cm. Kapšelio apimtis teigiamai koreliuoja su spermos išeiga ir neigiamai – su būsimų palikuonių subrendimo amžiumi.

Toliau tęsiant androloginį vertinimą, atliekamas rektinis tyrimas ir palpuojami vidiniai reprodukcijos organai, ypač atkreipiant dėmesį į priedines lytines liaukas – vertinama, ar tyrimas neskausmingas, ar liaukos nepadidėjusios, simetriškos. Požymiai, kurie išduoda galimas patologijas, yra pūlingos ištakos apie apyvarpę, nenoras kergti.

Mėginio paėmimo būdai

Spermos mėginį galima paimti įvairiais būdais: masažu, su dirbtine vagina arba elektroejakuliacija.

Masažas taikomas rečiau, nes procesas trunka ilgai ir erekciją sužadinti gana sunku. Jei spermos mėginys imamas naudojant dirbtinę vaginą, tam reikia turėti specialų muliažą ar rujojančią patelę, o bulių reikia specialiai pamokyti, kad jis šoktų ant muliažo. Ruošiant dirbtinę vaginą svarbu užtikrinti tinkamą temperatūrą, drėgnumą ir spaudimą, nes tai svarbūs veiksniai, skatinantys ejakuliaciją. Dirbtinės vaginos metodas naudojamas dažniau, kai planuojama surinktą spermą užšaldyti.

Praktikoje dažniausiai sperma surenkama taikant elektroejakuliaciją, kai specialus zondas įstatomas į tiesiąją žarną ir, veikiant kintamajai elektros srovei, dirginami lytinę sistemą stimuliuojantys taškai. Elektros srovės stiprumas kiekvienam buliui nustatomas individualiai. Elektroejakuliacinis metodas sukelia užpakalinių ketvirčių raumenų aktyvumą, kartais vokalizaciją ir tam tikrą diskomfortą, iki kol įvyksta erekcija ir ejakuliacija. Erekcijos metu varpa išsitęsia ir tuo metu įvertinama, ar nėra kokių nors pakitimų, traumų. Įvykus varpos erekcijai pradeda tekėti sėklinis skystis ir sperma turi būti surenkama. Tipiškas ejakuliato tūris yra 4–8 ml, o koncentracija – 1–1,5 mlrd. spermatozoidų/ml.

Elektroejakuliacijos būdu ar su dirbtine vagina surinkta sperma yra vienodos vaisos, tačiau per elektroejakuliaciją surinktos spermos tūris būna didesnis, o koncentracija mažesnė negu mėginių, surinktų naudojant dirbtinę vaginą.

Tyrimo tikslai ir metodai

Surinkus spermos mėginį, atliekamas jo pirminis vizualus įvertinimas: ejakuliato spalva, konsistencija, tūris, kvapas, pH. Toliau eina spermos kokybės tyrimas, kai mikroskopu įvertinamas spermatozoidų aktyvumas ir judrumas. Aktyvumo ir judrumo tyrimą reikia atlikti kuo greičiau ir laikantis temperatūrinių režimų. Visos naudojamos priemonės, kurios liečiasi su sperma, turi būti 37 °C temperatūros.

Per judrumo tyrimą vertinami tiesiai judantys spermatozoidai keliuose matymo laukuose, rezultatai pateikiami procentais. Taip pat judrumas vertinamas specialiomis kompiuterinėmis programomis. Paprastai spermatozoidų judrumo pakanka įvertinti vizualiai. Jis gali labai sumažėti dėl mėginio užteršimo šlapimu ar krauju, netinkamos surinkimo technikos arba dėl uodegėlių patologijų. Toliau atliekamas spermatozoidų koncentracijos, morfologijos, gyvybingumo ir pašalinių ląstelių vertinimas.

Koncentracijos tyrimas parodo spermatozoidų ląstelių skaičių ejakuliate, kuris ypač svarbus sėkmingam apvaisinimo procesui. Atliekant spermos morfologinius tyrimus, daromas spermos tepinėlis, dažoma specialiais dažais arba mėginys fiksuojamas specialiuose tirpaluose. Mėginyje vertinamos ir skaičiuojamos spermatozoidų galvučių ir uodegėlių patologijos, kurios neturėtų viršyti 25 procentų. Naudojant specialius dažus, įvertinamas spermatozoidų gyvybingumas: jeigu yra spermatozoidų membranų pažeidimų, ląstelės įgauna dažo spalvą. Skaičiuojamos nusidažiusios ląstelės ir gaunamas gyvybingumo procentas.

Spermos mėginyje neturi būti pašalinių ląstelių: eritrocitai, leukocitai ar padidėjęs patologinių spermatozoidų skaičius rodo lytiniuose takuose vykstančius uždegiminius procesus. Epitelio ląstelės, nesubrendę spermatozoidai ar spermatozoidų uodegėlės su proksimaliniais citoplazminiais lašeliais rodo sėklidžių degeneraciją arba gyvūno lytinio nesubrendimo stoką.

Taip pat, siekiant įvertinti lytiškai plintančių ligų užsikrėtimo galimybę, galima iš apyvarpės paimti tepinėlį dėl Campylobacter spp., Tritrichomonas spp., Chlamydia spp. ir kt. nustatymo. Tepinėlis ypač rekomenduojamas tiriant vyresnių nei 4 metų amžiaus bulių nevaisingumą.

Namų darbus turi atlikti ir augintojai

Per androloginį tyrimą lygiagrečiai atliekamas reproduktoriaus libido vertinimas, nors jis kaip atskiras elementas neišskiriamas. Tačiau tai jau augintojo namų darbai: stebėti buliaus elgesį bandoje, atkreipiant dėmesį į jo norą ar gebėjimą kergti, varpos ištraukimo ir akto atlikimo procesus ar kitas patologijas. Libido gali būti vertinamas tiek buliui esant vienam ar bulių bandoje, tiek su rujojančia patele ar karvių grupėje.

Veisimo potencialo tyrimo rezultatai priklauso nuo gyvūno sveikatingumo, spermos kokybės ir kapšelio perimetro. Atsižvelgiant į gautus androloginio tyrimo rezultatus, bulius yra įvertinamas kaip tinkamas arba netinkamas kergti, arba rekomenduojama tyrimą pakartoti. Reikėtų nepamiršti, kad, siūlant tyrimą pakartoti, būtina išlaukti du mėnesius, nes tiek trunka spermatogenezė.

Pasaulyje androloginis tyrimas taikomas dažnai, Lietuvos ūkininkai tik dabar pradeda atrasti jo privalumus ir būtinybę. Androloginis tyrimas turi būti atliekamas ne tik tada, kai susiduriama su problema, bet ir prieš įsigyjant veislinį gyvulį ar pradedant veisimo sezoną, užsitikrinant buliaus reprodukcinį sveikatingumą ir sėkmingus vaisos rezultatus.