Buvusio kolūkio bazėje šalia Kelmės esančiame Janaučių kaime ūkininkaujantys Agnė ir Mindaugas Makauskai po truputį atnaujina senus pastatus, pritaikydami juos ne tik augalininkystės veiklai, bet ir pamažu žengdami į naują sritį – mėsinių vištų auginimą. O štai dirbamų plotų didinti negalvoja, nes tai labai susiję su investicijomis į techniką.

Pasak M. Makausko, plečiant dirbamos žemės plotus, neišvengiamai reikėtų investuoti į galingesnę techniką, o tai ekonomiškai neapsimokėtų dėl keliasdešimt hektarų, geresnis variantas – šalia augalininkystės plėtoti dar vieną kryptį. Jo teigimu, grūdų auginimas ir paukščių ūkis – viena kitą papildančios veiklos: užauginti pašariniai grūdai bus sunaudojami broilerių pašarams, tad nereikės sukti galvos dėl jų realizacijos, o augindamas paukščius ūkis kurs didesnę pridėtinę vertę, pasiūlys daugiau darbo vietų, efektyviau išnaudos pastatus ir užtikrins darbuotojų užimtumą visus metus, turės organinių trąšų laukams tręšti.

„Dviejų šakų ūkis turi daug privalumų, tik visa bėda, kad naujai veiklai pradėti, ypač viską darant savo lėšomis, šiuo metu itin nepalanki situacija: iš pradžių pandemija, Lietuvos nesutarimai su Kinija, dabar – karas Ukrainoje. Visa tai turi įtakos brangstantiems ištekliams, mėsos rinkai“, – sako M. Makauskas, neslėpdamas, kad tikėjosi pasinaudoti ES parama, kurios, deja, nepavyko gauti. Nepaisant to, Makauskai minties apie mėsinių vištų auginimą neatsisako, juda į priekį, tik gerokai mažesniais žingsneliais.

Paveldėjo tėvo ūkį

Mykolo Romerio universitetą baigęs ir pasienio tarnyboje dirbęs Mindaugas į tėviškę grįžo ir ūkininkauti pradėjo 2006-aisiais, susirgus tėvui – ūkio pradininkui. Kartu padirbo tik porą metų, nes 2009 m. tėvas mirė, ir ūkio šeimininku tapo Mindaugas, paveldėjęs apie 250 ha žemės, didžiulį pastatų kompleksą su sandėliais, garažais, dirbtuvėmis ir sena rusiška technika. Liko ir tėvo augintos kiaulės, tačiau šios šakos jaunasis ūkininkas jau pirmaisiais ūkininkavimo metais atsisakė, nes senuose tvartuose reikėjo daug rankinio darbo, buvo didelės auginimo sąnaudos.

Po truputį jis didino dirbamos žemės plotus ir šiuo metu dirba apie 500 ha, iš kurių beveik pusė nuosava žemė, o svarbiausia – investavo į technikos parko atnaujinimą ir visas rusiškas mašinas pakeitė moderniomis vakarietiškomis. Visą techniką įsigijo naują, tik vilkiką grūdams vežti – naudotą.

„Grįžus į kaimą iš pradžių buvo nelengva. Nors žmonių netrūko, bet technika buvo sena, nenaši. Pats šeimos dar neturėjau, tad laiko neskaičiavau ir dirbau dieną naktį: pats ir ariau, ir sėjau, viską dariau. Gyvenimas šiek tiek palengvėjo, kai pasinaudodamas parama įsigijau naujos technikos. Palyginti su dabar, tuo metu buvo akmens amžius“, – sunkią ūkininkavimo pradžią prisimena M. Makauskas.

Per šešiolika ūkininkavimo metų technika atnaujinta iš pagrindų: šiuo metu ūkis turi tris Claas traktorius, įsigytus 2010, 2012 ir 2016 metais, Claas Lexion 770 javų kombainą, prikabinamą Horsch purkštuvą, Bogballe trąšų barstomąją, diskinę Amazone sėjamąją, Lemken žemės dirbimo padargus, įskaitant ir plūgą.

Paraiškas ES paramai gauti, kad galėtų įsigyti technikos, teikė tris kartus: pasinaudojo jaunajam ūkininkui įsikurti, supaprastinta ir modernizavimui skirtomis paramomis. Paskutinis projektas, įgyvendintas 2016 m., buvo pats didžiausias, jo vertė siekė beveik pusę milijono eurų, tačiau intensyvumas – tik 30 procentų.

„Susimažinau intensyvumą, kad surinkčiau pakankamai balų. Pirkau kombainą, plūgą, priekabą, purkštuvą ir išmaniąją trąšų barstomąją, abi pastarosios mašinos gali dirbti pagal navigaciją ir žemėlapius. Tai buvo paskutinis mano, kaip augalininko, parengtas projektas. Dabar augalininkai padaryti raupsuotaisiais ir jokių paramų negali tikėtis, o gyvulininkai nelabai mato perspektyvų investuoti“, – neteisybę įžvelgia ūkininkas.

Link tausojančiojo ir išmaniojo ūkininkavimo

Nepaisant to, kad gauti paramos investicijoms į augalininkystės ūkį nėra galimybių, M. Makauskas techniką įsigyja savo lėšomis, gerai įvertindamas ūkio poreikius. Naujausias pirkinys – lenkiška Wielton priekaba, ją planuoja kabinti prie vilkiko, kad vienu važiavimu galėtų išvežti į Klaipėdos jūrų uostą kuo daugiau grūdų. Užsisakė ir laukia artimiausiu metu į ūkį atvežamo galingesnio 250 AG Claas traktoriaus su automatinio vairavimo sistema, taip pat 6 m darbinio pločio diskinio Lemken skutiklio su smulkių sėklų sėkladėže. Šią mašiną planuoja naudoti tarpinių augalų mišiniams sėti – iki šiol jų neaugino, nes neturėjo įrangos.

Paprastai augina žieminius kviečius ir rapsus, vasarinius kviečius, miežius ir žirnius, tačiau šį sezoną sėjo tik žieminių kviečių ir rapsų, pastarųjų – ir vasarinių, nes miežių sėklos neturėjo, o žirnių auginti nenorėjo dėl mažų jų supirkimo kainų ir sunkaus nuėmimo. Beje, rapsus M. Makauskas sėja su He–va noraginiu giluminiu purentuvu, sukomplektuotu su smulkių sėklų sėkladėže. „Žemė giliai supurenama, tad nereikia jos dirbti, sėjama 50 cm tarpueiliais. Naudoju mažesnę sėklos normą, todėl augalai nekonkuruoja, neauga taip greitai, tad mažiau reikia ir augimo reguliatorių. Man ši technologija tinka ir patinka“, – sako ūkininkas.

Rapsus nuėmęs, sėja kviečius į du kartus skustą dirvą. Nors plūgą turi, jo jau kelerius metus beveik nenaudoja, įsigijęs tik vienus metus juo laukus arė. Pasak Mindaugo, šio padargo prireikia labai retai – tik naujoms žemėms, ypač pievoms, įdirbti.

Vidutiniškai apie 6 t/ha kviečių ir 3–3,5 t/ha rapsų kuliantis M. Makauskas tausiai ir tikslingai naudoja augalų apsaugos produktus ir trąšas, išvengiant persidengimų – tai leidžia daryti turimas purkštuvas ir trąšų barstomoji. Prieš penkerius metus atliko dirvožemio tyrimus, pasidarė tręšimo kintamomis normomis planus. „Porą metų tręšėme kintamomis normomis, tai iš tiesų geras dalykas, tik visa bėda, kad vienanarės trąšos pabrango gerokai daugiau nei NPK, tad teko atsisakyti tręšimo kintamomis normomis“, – pasakoja kelmiškis.

Pasak jo, tręšti stengiasi racionaliai, atsižvelgdamas į dirvožemio savybes (vyrauja nuo 27 iki 40 balų našumo dirvožemiai) ir granuliometrinę sudėtį, oro sąlygas ir augalų gebėjimą pasisavinti maisto medžiagas, kad nuostoliai būtų kuo mažesni, kad trąšos neišsiplautų ir kuo daugiau jų sunaudotų augalai. Tad paprastai tręšia mažesnėmis normomis, bet važiuoja dažniau.

Priklauso žemės ūkio kooperatyvui

Atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad M. Makausko dirbamų laukų dirvožemis rūgštus, jo žodžiais, 500 ha nustatytas 5 000 t kalkių poreikis. „Per penkerius metus baigiame išbarstyti visą kiekį, tad reikia vėl kartoti dirvožemio tyrimus, tačiau poveikis jau matyti ir vizualiai: kai kuriose vietose augalai išdygdavo ir dingdavo, dabar jų ten gerokai daugiau“, – kalkinimo naudą įžvelgia ūkininkas.

Kalkių barstymo paslaugą jis perka iš Raseinių žemės ūkio kooperatyvo „Viduklė“, kurio narys ir pats yra nuo pat kooperatyvo įkūrimo. Beje, viena pirmųjų mašinų, kurią įsigijo kooperatyvas, kaip tik ir buvo išmanus kalkių barstytuvas, dirbantis tiksliai pagal tręšimo žemėlapius. „Esame sutarę kainą už toną kalkių išbarstymo, tad atvažiuoja darbuotojas, duodi jam atmintuką su savo tręšimo planais, jis važiuoja ir barsto, o tu tik kalkes krauni. Tada kooperatyvas ūkininkui sąskaitą išrašo. Tai labai patogu“, – vieną iš priklausymo kooperatyvui naudų įvardija Mindaugas.

Pasak jo, būti kooperatyvo nariu naudinga ir dėl trąšų bei chemijos bendro pirkimo, ir dėl grūdų realizacijos – pačiam mažiau galvą sukti reikia. Štai, pavyzdžiui, trąšas kooperatyvo nariai jau daugybę metų įsigyja birželio–liepos mėnesiais, laisvesniu laiku prieš javapjūtę. Šį sezoną toks sprendimas ypač pasiteisino, nes trąšas pavyko nupirkti gerokai mažesnėmis kainomis. Per kooperatyvą Mindaugas parduoda ir 90 proc. užauginto derliaus, jo žodžiais, 10 proc. pasilieka, jei prireiktų greitų pinigų. Apie 30–40 proc. derliaus dažniausiai parduoda pagal išankstines sutartis, tačiau lankantis ūkyje dar nebuvo iš anksto pardavęs nė vienos tonos grūdų. Pasak jo, nors grūdų supirkimo kainos šiuo metu geros, tačiau kartu ir rizika didžiulė: neaišku, kada pasibaigs karas, taip pat kokių išdaigų gamta prikrės. Štai pernai sudarė sutartis maistiniams grūdams parduoti, o dėl lietaus kūlė nemažai pašarinių.

Didinti dirbamų žemės plotų neplanuoja

Ūkis turi našią džiovyklą, prie kurios šiemet dar ir antrą grūdų priėmimo duobę įrengė, angarinį sandėlį, taip pat grūdams laikyti, ypač pašariniams, išnaudoja garažus. Kad būtų patogiau dirbti, mažiau reikėtų grūdus vežioti ir gaišti laiką, norėtų šalia džiovyklos įsirengti vieną ar du bokštus – tam vietos didžiulėje teritorijoje pakanka. „Į ventiliuojamus bokštus gali pilti 16 proc. drėgmės iš lauko vežamus grūdus ir juose išdžiovinti iki 14 proc., taip taupant sąnaudas, laiką. Dar vienas dalykas – juose ir šlapi grūdai gali ilgiau pastovėti nei aruode“, – privalumus vardija ūkininkas, kol kas šią investiciją atidedantis geresniems laikams.

Kadangi ūkio bazėje nemažai pastatų, technika lauke nesimėto – kiekviena jų turi savo vietą. Mašinas ūkininkas ir 4 ūkyje dirbantys vyrai kruopščiai prižiūri, pagal galimybes patys remontuoja, nors šį darbą Mindaugas dažnai patiki ir servisui. Pavyzdžiui, pasibaigus javapjūtei, kiekvienais metais kviečia serviso atstovus kombaino techninei patikrai atlikti. Tada užsako reikiamas dalis. Šią žiemą į gamintojo atstovo servisą nuvarė ir du traktorius, kad patikrintų techninę būklę, pakeistų susidėvėjusias dalis. Pasak Mindaugo, žiemą užsakant dalis ir tvarkantis techniką pavyksta nemažai sutaupyti, nes žieminiai užsakymai būna pigesni.

Paklaustas apie ūkio plėtros planus, ūkininkas patikina, kad didinti dirbamos žemės plotų negalvoja, nes tada reikėtų keisti turimą technikos parką, kuris šiuo metu optimaliai tenkina jo ūkio poreikius. „Dar kokius 20–30 ha gal ir spėtume laiku apdirbti, tačiau jei plotai padidėtų 100 ha, reikėtų investuoti į galingesnę techniką, o tai ekonomiškai neapsimoka. Investicijos pasiteisintų, jei iš karto kokius 300–400 ha pavyktų gauti ir prie turimos žemės prisidėti“, – dirbamos žemės ir investicijų į techniką ryšį pabrėžia ūkininkas.

Didžiulis ūkio privalumas tas, kad visa dirbama žemė vietoje, neišsimėčiusi per kelias seniūnijas ar rajonus. Toliausias laukas nutolęs 6 km atstumu. „Taip tėtis dirbo, tokios nuostatos laikausi ir aš – toli žemės neieškau ir nesinuomoju, nes toli važinėti neapsimoka“, – įsitikinęs kelmiškis.

Tvartai jau parengti, trūksta tik paukščių

Prieš ketverius metus Mindaugas su žmona Agne, taip pat ūkininke, valdančia 17 ha, nusprendė tvartus, kuriuose anksčiau augino kiaules, pritaikyti mėsinių vištų auginimui. Stimulas kurti paukštyną buvo ir ES parama smulkiems ūkiams, skatinanti iš augalininkystės pereiti į gyvulininkystę. Kadangi Mindaugas projekte negalėjo dalyvauti dėl ūkio dydžio, tvartų rekonstrukcijos ir paukščiams auginti reikiamos įrangos įsigijimo projektą parengė Agnės vardu. Bendra projekto, kurį pasamdyti specialistai parengė per penkias savaites, vertė siekė 720 tūkst. eurų.

„Bet kai pradėjome labiau domėtis investicine parama statyboms, išsigandome konkursų, kelių įmonių dalyvavimo, paskui neišvengiamų skundų. Juk dėl to gaištamas laikas ir nieko padaryti negali. Suskaičiavome ir realią statybų kainą: paaiškėjo, kad viską darant savo jėgomis, ieškant, kur ką pigiau nupirkti ir pasamdyti, net 50 proc. projekte numatytų nuosavų lėšų nereikia. Tada nusprendėme, kad NMA pinigų statyboms neimsime, parašėme atsisakymo laišką, pasilikdami tik įrangai įsigyti reikalingą sumą, kuri siekė 160 tūkst. eurų“, – apie projekto pradžią pasakoja Mindaugas.

Tad tvartams rekonstruoti patys susirado statybininkus, kurie pakeitė stogus, išardė buvusius kiaulių gardus, išbetonavo grindis, kitaip išpjovė ir sudėjo langus. Rekonstravus senus tvartus, paruoštos trys patalpos skirtingo dydžio paukščiams – kiekvienoje jų vienu metu gali augti maždaug po 15 tūkst. viščiukų. Tada užsakė vokišką Big Dutchman įrangą, kuri turėjo būti pagaminta 2020 metais. Prasidėjus pandemijai, vokiečiai iš karto informavo, kad laiku nepateiks, tad ūkininkai NMA paprašė metams projekto įgyvendinimą atidėti, vėliau teko dar pusmečiui jį nukelti, kol galiausiai 2021 m. lapkritį visa įranga Makauskų tvartuose buvo sumontuota.

„Tada ir pateikėme mokėjimo prašymą, tikėdamiesi gauta parama galutinai atsiskaityti su vokiečiais už įrangą, bet pinigų negavome, motyvuojant tuo, kad nevykdome veiklos, nes nėra paukščių. Bet kaip galėjome vykdyti veiklą, kol nebuvo įrangos, kol nebuvome tam pasiruošę? Juk negali paskutinį varžtą susukęs iš karto pradėti veiklą, ypač jei ją pradedi nuo nulio!“ – logikos pasigenda ūkininkai.

Kad galėtų atsiskaityti su įrangos gamintojais, Makauskai buvo priversti pinigų skolintis, taip, Mindaugo žodžiais, susidarė pinigų žirklės, kas gerokai pristabdė planus. „Tiesą sakant, gaila sugaišto laiko ir be reikalo išleistų pinigų, nes projekto parengimas, su visais leidimais, poveikio aplinkai vertinimais, draudimais ir kitais dalykais, mums atsiėjo apie 20 tūkst. eurų. Vienintelis geras dalykas, kad negavę paramos neturime ir jokių įsipareigojimų“, – nusivylimo neslepia Makauskai.

O vienu iš absurdiškiausių dalykų, siekiant ES paramos statyboms, Mindaugas įvardija reikalavimą kartu su mokėjimo prašymu pateikti viešinimo stendo nuotrauką, nors dar paramos nėra gavę. „Mūsų atveju – pinigų negavome nė cento, o stendą turėjome įrengti. Viešinimo lenta ūkininkui padaro meškos paslaugą: paslaugų tiekėjams padeda užkelti kainas, nes visi stengiasi pasinaudoti europiniais pinigais, ir susipykti su kaimynais“, – sako M. Makauskas.

Nepaisant daug sveikatos kainavusių parengiamųjų darbų, Makauskai nepraranda optimizmo ir žada artimiausiu metu rekonstruotuose tvartuose pradėti auginti paukščius ir tiesiai vartotojams parduoti mėsinių vištų, nors gerai supranta, kad lengva nebus, kad dar daug iššūkių ir darbų laukia...