Tyrimai ir praktika rodo, kad veršelių mityba pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, o ypač pirmosiomis savaitėmis, turi įtakos melžiamų karvių produktyvumui ateityje.

Patyrę ūkininkai žino, kaip svarbu tinkamai pasirūpinti tik atvestu veršeliu. Tik neretai būna, kad žinoti yra viena, o padaryti, ką reikia – visai kas kita. Todėl retkarčiais verta prisiminti senas, bet jau primirštas tiesas, kartu sužinoti ir naujausias veršelių šėrimo alternatyvas. Pirmiausia, po veršelio atvedimo reikėtų pasirūpinti jo bambos virkštele, kad būtų išvengta infekcinių susirgimų rizikos. Virkštelę rekomenduojama dezinfekuoti pamerkiant ją į 5 proc. spiritinį jodo ar 3 proc. kalio permanganato tirpalą. Jeigu nėra kraujavimo, virkštelės perrišti nebūtina.

Veršelis taip pat turėtų būti nusausinamas – apvalomas švarių šiaudų gniūžte ar švaria šluoste. Esant reikalui, pašalinamos gleivės iš veršelio šnervių, ausų, nuvaloma snukučio sritis. Pažymėtina, kad visiškai išsivystęs veršelis gimsta turėdamas 3 proc. kūno svorio riebalų ir 180 gramų glikogeno – tai yra kaip atsarginė maisto medžiagų dalis ir energijos šaltinis, kaupiamas kepenyse ir raumenyse. Glikogenas pradedamas skaidyti, kai gliukozės kiekis organizme sumažėja, o negaudamas maistinių medžiagų veršelis tokias energijos atsargas sunaudoja per pirmąsias 18 valandų.

Kitas svarbus žingsnis yra tinkamas krekenų girdymas. Idealiu atveju krekenas reikėtų sugirdyti per pirmąsias keturias gyvenimo valandas. Tačiau būna, kad krekenų trūksta arba jos yra netinkamos kokybės. Tuomet reikėtų naudoti geros kokybės šaldytas krekenas, gautas iš sveikų karvių. Kitas greitas sprendimas yra komerciniai imunoglobulinų prisotinti preparatai veršeliams. Pastarieji dažniausiai gaminami krekenų pagrindu, be to, dažnu atveju jų sudėtyje yra ir papildomų vitaminų, ir mikroelementų, naudingų veršeliams.

Krekenų paruošimas ir naudojimas

Krekenos gali būti užšaldytos plastikiniuose maišeliuose, buteliuose ar kitoje tam pritaikytoje taroje. Reikėtų šaldyti tik geros kokybės krekenas, todėl prieš tai rekomenduojama nustatyti jų kokybę kolostrometru.

Šaldytos krekenos gali būti atšildytos karšto vandens vonelėje ar kitoje talpoje, kurios temperatūra neturėtų viršyti 60– 65 °C. Negalima atšildyti krekenų verdančiu ar labai karštu vandeniu, nes jose esantys imunoglobulinai gali prarasti savo pirmines savybes ir krekenos taps menkavertėmis. Atšildytų krekenų temperatūra turėtų būti 40–43 °C.

Yra žinoma, kad krekenose arba pirmajame piene, kurį karvė produkuoja po apsiveršiavimo, yra daugiau negu 90 įvairių veršeliams naudingų junginių. Krekenos aprūpina veršelį maisto medžiagomis, kurios kovoja su patogenais ir sukuria imuninį atsaką (imunoglobulinai, laktoferinas, laktoperoksidazė), taip pat skatina nervų, kremzlių, kaulų, raumenų vystymąsi dėl jose esančių nepakeičiamųjų riebalų rūgščių ir mineralinių medžiagų. Krekenos taip pat yra svarbus baltymų, cukraus, riebalų, vitaminų A ir E šaltinis.

Kaip žinoma, veršelis gimsta be imuninės sistemos, nes antikūnai per karvės placentą nepatenka į vaisiaus kraujotakos sistemą, o krekenose esantys antikūnai suteikia veršeliams pradinę imuninę apsaugą. Idealiu atveju naujagimis veršelis turėtų gauti 5 ir daugiau procentų savo kūno svorio krekenų. Toks kiekis krekenų turėtų būti sugirdytas per pirmąsias keturias valandas, dar geriau, kai jauniklis jų gauna kuo greičiau po atvedimo.

Virškinamasis traktas ir jo vystymasis

Veršelio virškinimo sistema skiriasi nuo suaugusio galvijo ir visiškai išsivysto iki 6 mėn. amžiaus. Galvijų virškinamasis traktas yra specifinis, vadinamasis skrandis sudarytas iš keturių pagrindinių skyrių: visiems žinomo didžiojo prieskrandžio, tinklainio, knygenų ir šliužo.

Per pirmąsias 3–4 gyvenimo savaites pagrindinę veršelio virškinimo funkciją atlieka šliužas. Veršeliai gimsta su suformuota raukšle – stemplės grioveliu, kuriuo pienas patenka į šliužą; dėl rūgštinės terpės ir šliuže esančių fermentų pienas virškinamas ir toliau patenka į žarnyną, kuriame ir rezorbuojamos gautos maisto medžiagos. Augant veršeliui, stemplės griovelis sunyksta ir sparčiai formuojasi didysis prieskrandis.

Norint tinkamai ir greitai išvystyti didįjį prieskrandį, svarbu veršelius kuo greičiau pratinti prie stambiųjų ir koncentruotųjų pašarų, kurie dirgina didžiojo prieskrandžio sienelių gaurelius ir taip skatina intensyvų jų vystymąsi. Geriausi prieskrandžio sienelės dirgikliai yra tokie pašarai, kaip šienainis, traiškyti grūdai ir kombinuotieji pašarai. Tokius pašarus veršeliai sunkiau virškina, tačiau jie puikiai dirgina ir stimuliuoja prieskrandžio sienelę.

Pieno pakaitalai

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais pagrindinis veršelių maistas yra pienas ar pieno pakaitalas. Pieno pakaitalai buvo sukurti kaip natūralaus pieno alternatyva, kad virškinimo fiziologijos požiūriu ir maistine verte būtų analogiški ir artimi natūraliam karvės pienui. Šeriant geros kokybės ir sudėties pieno pakaitalu, galima užauginti gyvybingus ir sveikus veršelius, tačiau labai svarbu, kad veršeliai gautų pakankamą sausųjų medžiagų (SM), energijos ir baltymų kiekį ir turėtų nuolatinę prieigą prie švaraus geriamojo vandens.

Svarbiausi pieno pakaitalų kokybės rodikliai – žali baltymai, neapdoroti riebalai ir aliejai, žalia ląsteliena.

Veršelis, gaudamas daugiau baltymų, greičiau vystosi ir auga, efektyviau išnaudoja pašarų maistines medžiagas. Veršelio organizmas geriau pasisavina gyvūninės kilmės baltymus ir riebalus, kurie yra vertingesni jiems augant, todėl labai svarbu atkreipti dėmesį ne tik į pieno pakaitalų sudėtį, bet ir sudedamųjų dalių kilmę.

Geros kokybės pieno pakaitaluose neapdorotų riebalų ir aliejų kiekis turėtų sudaryti 15–20 proc. sudėties ir jų turėtų būti mažiau negu žalių baltymų, tačiau šaltuoju metų periodu galima naudoti ir didesnį kiekį riebalų turinčius pieno pakaitalus.

Veršeliams iki mėnesio amžiaus rekomenduotina rinktis pieno pakaitalus, kuriuose yra ne daugiau kaip 0,3 proc. žalios ląstelienos, nes tai sunkiai virškinama žaliava, kuri gali skatinti pernelyg intensyvią žarnyno peristaltiką ir sukelti viduriavimą. Pieno pakaitalai, turintys didesnį negu 0,3 proc. žalios ląstelienos kiekį, dažniausiai yra skirti vyresniems nei 5 savaičių amžiaus veršeliams.

Vertinant pieno pakaitalus organoleptiškai, dėmesį atkreipti reikėtų į jų spalvą, kvapą ir konsistenciją. Aukštos maistinės vertės pieno pakaitalai turėtų būti šviesiai gelsvi, kreminiai, malonaus kvapo, birūs ir gerai tirpstantys vandenyje. Taip pat labai svarbus aspektas yra ir tinkamas pieno pakaitalo paruošimas. Pirmiausia dėmesį reikėtų atkreipti į keletą esminių veiksnių: pakaitalas turėtų būti ruošiamas tik švariuose, dezinfekuotuose induose. Pieno pakaitalo miltelius geriausia užpilti 50–60 °C vandeniu, po to atvėsinti iki 38–42 °C. Jei miltelius užpilsime vėsiu vandeniu, paruoštame pieno pakaitale susidarys gumulai ir atsiras nuosėdų, o jei vanduo bus aukštesnės negu 60 °C temperatūros, prarasime dalį maisto medžiagų, todėl pieno mišinį geriausia ruošti prieš pat šėrimą.

Naujausios alternatyvos

Pastaruoju metu vis didesnį dėmesį veršelių augintojai ir ūkininkai skiria natūralioms biopriemonėms, kurių sudėtyje yra probiotinių, prebiotinių kultūrų ir augalinių ekstraktų. Šiuolaikinė probiotinių bakterijų sistematika apima tokias pieno rūgšties bakterijų gentis, kaip Lactobacillus, Bifidobacterium, Streptococcus, mieles ir siūlinius grybus.

Probiotinės kultūros padeda palaikyti sveiką žarnyno mikroflorą, slopina patogeninių bakterijų augimą ir dauginimąsi, pagerina laktozės pasisavinimą, taip pat sukuriama apsauga nuo viduriavimo, geriau absorbuojamas kalcis ir virškinami baltymai.

Prebiotikai dažniausiai yra angliavandenilinės medžiagos, kurios nevirškinamos gyvūnų virškinamajame trakte, tačiau skatina naudingosios mikrofloros augimą ir stimuliuoja naudingų žarnyno mikroorganizmų veiklą. Probiotikai ir prebiotikai papildo vienas kito veikimą organizme ir veikia sinergiškai.

Kita alternatyvi priemonė yra česnakų (Allium sativum) panaudojimas. Jie turi antioksidacinių, antibakterinių ir antiparazitinių, taip pat savybių nuo uždegimo. Česnakuose yra labai daug naudingų junginių, darančių įtaką imuninei sistemai. Vienas iš pagrindinių naudingų junginių yra alicinas, kuris pasižymi bakterijas slopinančiu antimikrobiniu poveikiu ir suteikia česnakui specifinį kvapą.

Randama tyrimų, jog česnakai slopina pirmuonių Cryptosporidium parvum, sukeliančių veršelių viduriavimą, dauginimąsi ir veiklą virškinamajame trakte. Česnakuose taip pat gausu vitaminų ir kitų fitonutrientų, kurių sudėtyje yra ir antioksidantų. Yra žinoma, kad česnakų panaudojimas veršelių pašaruose turi įtakos geresnei jų imuninei sistemai, efektyvesnei pašarų konversijai ir spartesniam augimui.