Lubinai yra pupiniai augalai, kurie gali padėti pagerinti dirvos derlingumą. Pastaruoju metu išvestos ir Lietuvoje registruotos dvi naujos siauralapių lubinų veislės.

Dirvos derlingumą pagerinti galima keliais būdais: paprasčiausias – tręšti mineralinėmis trąšomis, bet jei mąstome apie ateitį, tuomet pasirinksime organinės kilmės trąšas arba auginsime augalus, kurie natūraliai padidins dirvos derlingumą. Ir tai yra pupiniai (ankštiniai) augalai. Vieni iš jų – lubinai. Jie duoda ne tik didžiulę naudą daržui ir sodui, bet dar ir pradžiugina gražiais žiedais. Ypač gražūs yra daugiamečiai dekoratyviniai lubinai, bet mes pakalbėsime apie siauralapius lubinus, kurie yra ne tik dirvos vaistas, bet ir visavertis mūsų organizmo maistas.

Literatūroje lubinus pirmą kartą aprašė graikų mokslininkas, filosofas Hipokratas (460–364 m. pr. Kr.). Knygoje „Apie žmonių maitinimąsi“ jis aprašė gyvūninės ir augalinės kilmės maistą ir nurodė, kad tinkamai paruošti lubinai, t. y. išmirkyti vandenyje (pasišalina alkaloidai (karčiosios medžiagos)), yra maistingesni už kitus pupinius augalus. Reikėtų įsiklausyti į Hipokrato žodžius. Dabartinės siauralapių maistinių lubinų sėklos pasižymi itin mažu alkaloidų kiekiu, jas galima vartoti nemirkytas, o baltymų būna iki 38 proc. Į jų sudėtį įeina 18 aminorūgščių, kurias organizmas pasisavina daug geriau nei sojų baltymus.

Siauralapių lubinų sėklose nėra glitimo, vadinasi, jos nesukels alergijos žmonėms, sergantiems celiakija. Nėra laktozės, todėl saugiai juos vartoti gali žmonės, netoleruojantys pieno cukraus. Tai ir mėsos pakaitalas žmonėms, nevartojantiems gyvūninės kilmės produktų.

Tyrimais nustatyta, kad lubinų baltymai saugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų, mažina uždegiminius procesus, turi įtakos kūno masės indekso kontrolei, mažina cukraus ir cholesterolio kiekį. Be baltymų, lubinuose randama nuo 6 iki 12 proc. riebalų. Riebalai yra svarbus energijos šaltinis. Jų energinė vertė yra didžiausia, palyginti su kitomis maisto medžiagomis. Su augaliniais riebalais žmogus gauna polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių organizmas pats negali pasigaminti. Į lubinų riebalų sudėtį įeina pagrindinės 3 nesočiosios riebalų rūgštys: linoleno (omega 6), linolo (omega 3), oleninė. Teisus buvo Hipokratas, kalbėdamas apie lubinų maistines savybes, juk lubinai puikiausiai gali pakeisti genetiškai modifikuotas sojas.

Išskirtinė pupinių augalų savybė yra tai, kad ši augalų grupė gali kaupti augalams prieinamą azotą, padedant dirvožemio mikroorganizmams, azoto fiksatoriams – gumbelinėms bakterijoms. Lubinai ne tik paima maisto medžiagas iš dirvožemio, bet jų ir sukaupia. O ilgos liemeninės šaknys maisto medžiagas, esančias gilesniuose sluoksniuose, iš kurių jų negali paimti daržo augalai, pakelia į viršutinį dirvos sluoksnį. Žemės struktūra labai pagerėja. Auginant lubinus žaliajai trąšai nualintame dirvožemyje, jis atsigauna, padidėja humuso kiekis, o svarbiausia praturtinamas maisto medžiagų.

LAMMC Vokės filiale vykdoma siauralapių lubinų selekcija. Pastaruoju metu išvestos ir Lietuvoje registruotos dvi siauralapių lubinų veislės: VB Rausviai ir VB Melsviai.

VB Rausviai – maistinio tipo siauralapių lubinų veislė, į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą įrašyta 2021 m., į Europos Sąjungos bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą – 2020 metais.

Veislė atspari sausrai, grybinėms ligoms, ankstyva, vegetacijos periodas 82–90 dienų. Sėti šią veislę galima po balandžio 20 d., sušilus dirvai. Sudygsta maždaug po 10 dienų, nelygu drėgmės kiekis dirvoje. Šalnų nebijo, pražysta birželį rausvais žiedais, sėklos subręsta liepą. Jas išlukštenti lengva, ankštys lengvai atsidaro. Sėklos pilkos.

Augindami maistinės veislės lubinus gauname dvigubą naudą: praturtiname dirvą biologinio azoto ir kitų maisto medžiagų ir turime gerą produktą. Vidutinis sėklų derlingumas siekia 2,8–3,5 t ha-1. Gausiau dera derlingesnėse dirvose, nes jose augdami labiau šakojasi.

Lubinus sėklai auginti patartina tankesniame pasėlyje, kadangi mažiau plinta piktžolės ir ligos. Sėklos norma – 1,5 mln. daigių sėklų į hektarą.

Sideracinio tipo siauralapių lubinų veislė VB Melsviai yra tinkama auginti tik žaliajai trąšai, kadangi turi didelį kiekį karčiųjų medžiagų – alkaloidų. Tai – ankstyva, derlinga veislė, kaip priešsėlis tinka visoms daržo kultūroms. Šią veislę žaliajai trąšai galima sėti ir nuėmus pagrindinius augalus, yra tik vienas reikalavimas: turi būti pakankamai drėgmės dirvoje sėkloms sudygti. Augalai auga ir vystosi sparčiai ir spėja priauginti nemažą žaliosios masės derlių, skirtą aparti. Be to, šie lubinai yra sideratai, išvalo ir dezinfekuoja dirvožemį.

Šios veislės lubinai žydi mėlynai, sėklos pilkos. Vidutinis sėklų derlingumas – 2,8–3,3 t ha^-1, žaliosios masės derlius viršija 60 t ha^-1, atsižvelgiant į pasėlio tankumą ir meteorologines sąlygas. Gausiau dera derlingesnėse dirvose dėl gausesnio šakojimosi. Sėklos norma – 1,2–1,5 mln. daigių sėklų į hektarą. VB Melsviai atsparūs sausrai, grybinėms ligoms, ankstyvi, vegetacijos periodas 77–88 dienos.

Į Tinkamiausių Lietuvoje auginti augalų veislių sąrašą veislė VB Melsviai įrašyta 2021 m., į Europos Sąjungos bendrąjį žemės ūkio augalų veislių katalogą – 2019 metais.

***

Tai, kad pupiniai augalai nealina dirvožemio, bet, atvirkščiai, gerina jį ir didina derlingumą, žmonija žinojo jau gilioje senovėje. Egipte 5 000 m. pr. Kr. buvo rašoma apie žirnių ir lubinų auginimą. Plinijus I a. pr. Kr. žemės derlingumui didinti, kaip geriausią mėšlo pakaitalą, rekomendavo pupinius augalus, ypač vikius ir lubinus.

***

Lubinai nereiklūs, tačiau geriau dera derlingesnėje dirvoje. Svarbiausia laiku pasėti, kai yra pakankamai drėgmės dirvoje. Paprastai mineralinėmis trąšomis netręšiama, tankesniame pasėlyje herbicidai nenaudojami. Prireikus galima naudoti sisteminio veikimo dirvinį herbicidą Stomp (2,9 l/ha), kuris skirtas naikinti trumpaamžes piktžoles. Herbicidai naudojami ne vėliau kaip 6–8 dienos po lubinų sėjos.