Paprastieji kurkliai (Gryllotalpa gryllotalpa L.) daržininkams kelia siaubą. Kurkliai yra visaėdžiai, o rausdami urvelius pažeidžia augalų šaknis, neretai jas apgraužia.

Šie vabzdžiai dažniausiai gyvena drėgnose, durpingose dirvose, mėgsta įsikurti daržuose ar šiltnamiuose. Kurklius galima sutikti įvairiose vietose: ne tik po žeme, bet kartais skraidančius ore ar net plaukiančius vandenyje. Tokie gebėjimai sunkina kovą su šiais sparčiai besidauginančiais kenkėjais.

Ne tik žaloja, bet ir naikina

Kurklių išrausti urvai džiovina dirvą aplink augalo šaknis, todėl per karščius augalai patiria ne tik kurklių mechaninius pažeidimus, bet ir vandens stygių, tad ilgainiui gali žūti. Drėgnomis naktimis kurkliai gali išlįsti net į dirvos paviršių ir misti stiebeliais, o dažnai – ir lapais. Šie kenkėjai gali sunaikinti apie 50 proc. derliaus ir jaunų sodinukų. Didelė žala padaroma tokioms daržovėms, kaip bulvės ar ridikai.

Maitindamiesi požeminėmis augalo dalimis kurkliai sudaro sąlygas plisti puvinius sukeliantiems patogenams. Todėl sužalotos augalų šaknys dažniausiai pradeda pūti. Kurkliai taip pat ėda ir įvairius dirvos bestuburius, net sliekus.

Mokslinis kurklio pavadinimas yra sudarytas iš lotyniškų žodžių gryllus – svirplys ir talpa – kurmis. Daržininkai, kurie yra matę kurklį, pritartų, kad jis iš tikrųjų yra panašus į kurmį (dėl priekinių rausiančių kojų ir gyvenimo po žeme), o jei girdėję – ir svirplį (dėl gebėjimo svirpti). Lietuvoje aptinkama ši vienintelė kurklių rūšis.

Tamsiai rudas kurklio kūnas gana stambus, apie 35–55 mm dydžio, galva didelė, palyginti su kitų vabzdžių, su chitininiu šarvu – nesumaišysi su jokiu kitu vabzdžiu. Poravimosi sezonas – pavasarį, kai įšyla žemė. Patinai skleidžia specifinius garsus – svirpia tuo rungdamiesi tarpusavyje ir kad patelės galėtų juos rasti bei susiporuoti. Įdomu, jog patinai gali išrausti piltuvėlio formos urvus, kad svirpimo garsas būtų kuo stipresnis.

Patelės kiaušinėlius deda negiliai žemėje, kad saulė galėtų juos įšildyti. Iš kiaušinėlių išsirita nimfos, kurios panašios į suaugusius kurklius, tik be sparnų ir šviesesnės. Vabzdžių pasaulyje retai pasitaiko, kad patelės prižiūrėtų savo jauniklius, tačiau kurklių patelės – geros motinos, jos saugo jauniklius, juos prižiūri. Nimfos tampa suaugusiais kurkliais tik per kelerius metus.

Sunkiai įveikiami

Gamtoje kurkliais minta įvairūs paukščiai (varnėnai, kovai, garniai, kukučiai), vabzdžiaėdžiai žinduoliai (kirstukai, kurmiai), o jaunus kurkliukus dažnai įveikia net kai kurie vabzdžiai (parazituojančios vapsvos, vabalai). Tačiau jeigu kurkliai įsiveisė darže, juos sunku išprašyti, tam pasitelkiamos įvairios priemonės.

Vienas paprasčiausių ir dažnai naudojamų įvairiems kenkėjams naikinti būdų yra dirvos purenimas ir gilus perkasimas tarpueiliuose kelis kartus pavasarį, siekiant sunaikinti vos peržiemojusius vabzdžius. Stebint kurklių veiklą sode ir radus jų buveinę, ji gali būti mechaniškai sunaikinama. Taip pasiekiama gana gerų rezultatų, nes vienoje slėptuvėje gali būti iki 300–400 vabzdžių.

Žinoma, kad nimfas ir jaunus suaugėlius rudenį vilioja arklių mėšlas, kur jie pasislėpę galėtų žiemoti. Tad galima dirbtinai sukurti mėšlo slėptuves (gaudykles), kur rudenį jie ruoštųsi žiemoti. Geriausia iškasti duobę, pridėti šiaudų su arklių mėšlu ir palikti iki žiemos. Tada mėšlas su šiaudais pašalinamas, o surinkti vabzdžiai gali būti sunaikinti.

Norint apsisaugoti nuo šių kenkėjų sode ar šiltnamyje, yra naudojami specialūs dirvos priedai, turintys aštrių dalelių. Jos pažeidžia vabzdžių paviršių, jie netenka vandens ir žūva.

Biologinei kontrolei sode, darže ar vejoje yra plačiai naudojami natūralūs vabzdžių priešai – smulkutės apvaliosios kirmėlaitės – nematodai. Jie maitinasi ir dauginasi vabzdžio kūne, pastarąjį sunaikindami per 2–3 dienas, o kai nelieka maisto medžiagų, ieško kito. Šis ciklas kartojasi tol, kol nematodas geba rasti vabzdžių. Savaitę panaudojus nematodų preparatą, kenkėjų galima atsikratyti. Labai svarbu drėkinti dirvą – kad ji būtų palanki sėkmingam nematodų dauginimuisi. Beje, kai kurie nematodai, pavyzdžiui, Steinernema carpocapsae, efektyviausi yra tik nuo suaugusių kurklių, nuo lervų jų efektyvumas gerokai mažesnis.

Pasaulyje yra ir daugiau augalų apsaugai naudojamų natūralių kurklių priešų, pavyzdžiui, parazitinės vapsvos Larra bicolor ar Pietų Amerikoje gyvenančios musės Ormia depleta, kurios Jungtinėse Amerikos Valstijose naudojamos kaip biologinė kenkėjų kontrolės priemonė. Kitos galimos biologinės kontrolės priemonės, tokios kaip mikroskopiniai grybai, pirmuonys, virusiniai ir bakteriniai patogenai, dar tiriami. Taigi, tikimasi, kad ateityje ir kai kurie iš šių organizmų bus sėkmingai taikomi kaip biologinės kontrolės priemonės kurklių gausumui mažinti.