Intensyvėjant žemės ūkio gamybai, prarandama genetinė įvairovė. Tai turi neigiamos įtakos maisto sistemų tvarumui, o dėl ekstremalių, ypač klimato kaitos, reiškinių kyla agroekosistemų atsparumo kenkėjams ir įvairioms ligoms problemų. Todėl išsaugoti žemės ūkio genetinius išteklius, vadinasi, apsaugoti žemės ūkio gamybos sistemas ir kaimo pragyvenimo šaltinius nuo galimų sukrėtimų.

Naujuoju BŽŪP finansavimo laikotarpiu nuo 2023 m. aplinkos, klimato ir gyvūnų gerovės paslaugos žemės ūkyje bus finansuojamos kompleksiškiau nei iki šiol. ES rezoliucija numato, kad ateityje 25 proc. tiesioginių išmokų turės būti panaudota ekosistemoms.

Paslaugų teikimas pagal ekosistemas bus savanoriškas, tačiau, norint gauti šias išmokas, reikės teikti aplinkos, klimato ar biologinės įvairovės apsaugos paslaugas, viršijančias bendruosius reikalavimus.

Trakėnų žirgų veislė – tarpvalstybinė

Genetinė įvairovė šiuolaikinėje gyvulininkystėje suprantama kaip variacija DNR lygmeniu. Dėl genetinės įvairovės ypatumų kai kurie gyvūnai yra geriau prisitaikę prie vietinių sąlygų, genetinė įvairovė didina ir ilgaamžiškumo, didesnio produktyvumo ir geresnės reprodukcijos tikimybę, ypač kintant klimatui.

Lietuvoje, vykdant tarptautinius įsipareigojimus, saugomi šie gyvūnų genetiniai ištekliai:

• žemaitukai, stambieji žemaitukai ir Lietuvos sunkieji arkliai, senojo genotipo trakėnų veislės arkliai;
• Lietuvos vietinės ir senojo genotipo Lietuvos baltosios kiaulės;
• Lietuvos šėmieji, Lietuvos baltnugariai, senojo genotipo Lietuvos žalieji, senojo genotipo Lietuvos juodmargiai galvijai;
• Lietuvos šiurkščiavilnės ir Lietuvos juodgalvės avys;
• Lietuvos vietinės pieninės ožkos;
• vištinės žąsys;
• Lietuvos vietinės bitės;
• Lietuvos skalikai.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) Maisto ir žemės ūkio genetinių išteklių komisijos tarptautinėje duomenų bazėje trakėnų žirgų veislė priskirta tarpvalstybinėms veislėms.

Mūsų šalyje trakėnų veislės arkliai 2012 m. buvo įtraukti į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą, nes pagal FAO rekomendacijas ši veislė atitiko vietinių adaptuotų Lietuvos sąlygoms veislių reikalavimus: šalyje veisiama daugiau kaip 40 metų ir daugiau kaip šešios kartos arklių yra gautos mūsų šalyje. Mokslininkų duomenimis, 70 proc. trakėnų žirgų turėjo visiškai užpildytą kilmę šeštoje protėvių kartoje.

Genetinių išteklių saugojimas

ES taikomi įvairūs būdai išsaugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius. Dauguma šalių siūlo finansinę paramą nykstančių vietinių veislių augintojams ir moka už veislei užregistruotą gyvūną. Paramos schemos įgyvendinamos per Kaimo plėtros programą (KPP) ir iš dalies finansuojant per Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą. Schemas prižiūri vietos veisėjų asociacijos. Parama paprastai teikiama visiems ūkininkams, turintiems vietinių veislių gyvūnų ir norintiems bendradarbiauti su veisėjų asociacijomis, palaikant konkrečias veisles.

Austrijoje taikoma ÖPUL priemonė (aplinką tausojančiam žemės ūkiui), skirta išsaugoti ir padidinti biologinę ir genetinę įvairovę šalies žemės ūkyje, veisiant ir tausiai naudojant nykstančias gyvūnų veisles. Priemoka skiriama už nykstančių veislių veisimą ir laikymą, už atskirus gyvūnus pagal tris kategorijas: nykstančios veislės (G), nykstančios veislės su specialia genų išsaugojimo programa (GG), didelė nykimo rizika (H).

Didžiausia išmoka mokama už H kategorijos veislių bulius reproduktorius ir eržilus – 560 Eur, mažiausia – už G kategorijos ėriavedę / ožkavedę – 40 Eur. Už karvę, atsižvelgiant į veislės statusą, mokama 180–280 Eur. Dėl sudėtingos situacijos kiaulininkystėje už kuilius mokama 300 Eur, paršavedes – 150 Eur, ir kiaulių veislės priskiriamos H kategorijai. Už veislinius avinus ir ožius skiriama 80–120 Eur, ėriavedę / ožkavedę – 40–60 eurų.

Šveicariška veisle laikoma tokia, kuri buvo veisiama šioje šalyje iki 1949 m. arba jos gyvulių kilmės knyga Šveicarijoje vedama vėliausiai nuo 1949 m. Saugant 18 nykstančių šveicariškų veislių, 2020 m. jų išsaugojimo biudžetas sudarė 4,6 mln. Šveicarijos frankų (4,5 mln. Eur), o tam skirtiems moksliniams projektams teko 1,78 proc. minėtų lėšų.

Vokietijos federalinė maisto ir žemės ūkio ministerija ir Federalinė žemės ūkio ir maisto agentūra remia ūkinių gyvulių veislių išsaugojimo ir tvaraus naudojimo projektus iš įvairių finansavimo programų. Numatytos šios naujos finansavimo galimybės:

• regioninėms ekologinės vertės grandinėms;
• biologinės įvairovės modelio ir demonstravimo projektams;
• biologinės įvairovės rinkimo projektams;
• kitoms programoms, kuriose gali būti finansuojami maisto ir žemės ūkio biologinės įvairovės projektai.

Didžiojoje Britanijoje daugumą genetinės įvairovės išsaugojimo darbų atlieka ūkininkai. Genų banke yra retų veislių spermos ir embrionų, naudojamų genetinei įvairovei išlaikyti ir apsaugai nuo genetinės medžiagos praradimo ligų protrūkio atveju. Skirtingai nei daugelio kitų šalių, britų genų bankas finansuojamas iš privačių aukų. Kai kurioms veislėms atkurti reikia specialių išsaugojimo programų. Šiuos projektus visiškai finansuoja privatūs asmenys. Patvirtintų ūkio parkų tinklas yra esminis išsaugojimo šaltinis vykdyti koordinuotus išsaugojimo projektus ir užtikrinti, kad veislės būtų išplitusios visoje šalyje. Dauguma parkų priklauso vietos valdžios institucijoms ar labdaros organizacijoms.

Grėsmė senojo genotipo žaliesiems galvijams ir bitėms

Ilgalaikiam vietinių veislių išlaikymui FAO rekomenduoja priemones: nuo in situ išsaugojimo (biologinė įvairovė saugoma natūralioje aplinkoje), veisėjų asociacijos įkūrimo, centralizuoto ex situ išsaugojimo (apsauga nenatūraliomis sąlygomis) iki novatoriškos produktų rinkodaros. Dauguma šių priemonių įdiegtos ir mūsų šalyje.

Lietuvoje saugomų ir remiamų ūkinių gyvūnų veislių selekcines programas vykdo asociacijos. Už nykstančių ūkinių gyvūnų genetinės medžiagos kaupimą, laikymą, išsaugojimą ir tikslingą naudojimą atsako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras, įkurtas 2008 m. Šis centras suformavo selekcinius branduolius ir nuo visiško išnykimo išsaugojo daugelį nykstančių Lietuvos genofondinių veislių gyvūnų populiacijų (išskyrus bites ir ožkas), kurios įtrauktos į senųjų ir XX a. suformuotų lietuviškų ūkinių gyvūnų veislių sąrašą.

Vykdomas ūkinių gyvūnų nacionalinių genetinių išteklių išsaugojimas in situ bei ex situ, kuris svarbus genetinių išteklių išsaugojimo sistemos lankstumui, atsižvelgiant į apsirūpinimo maistu saugumą, aplinkos, rinkos poreikių pasikeitimo riziką, nelaimes (pvz., ligas), veisimo programos kaštus ir kita.

Pagal ankstesnio periodo (2008– 2011 m.) rodiklius kritinės būklės (pagal FAO) buvo dauguma Lietuvos ūkinių genetinių gyvūnų veislių. Nors situacija pastaruoju metu pasikeitė, pavyzdžiui, mažesnė arklių ir avių veislių išnykimo grėsmė, tačiau senojo genotipo Lietuvos žalųjų galvijų padėtis yra ypač kritinė.

Svarbia išlieka vietinių veislių galvijų grynaveisliškumo problema, kad patelių, apvaisintų tos pačios veislės patinų, skaičius būtų didesnis negu 80 proc. Ne mažiau kaip 100 patelių skaičius nustatytas vietinėms kiaulių veislėms (Lietuvos vietinėms, senojo genotipo Lietuvos baltosioms).

Pagal FAO biologinės įvairovės kriterijų išnykusiomis buvo laikomos Lietuvos vietinės bitės, nes nebuvo identifikuotas ir įregistruotas nė vienas gyvūnas, atitinkantis rūšiai taikomus genetinius kriterijus. Gamtos tyrimų centro mokslininkai 2019 m. nustatė, kad Lietuvos natūralioje medunešių bičių populiacijoje, išlikusioje bitynuose, kuriuose bitininkaujama tradiciškai (gaudant spiečius ir nekeičiant motinų), dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės bitės porūšio (Apis mellifera mellifera) genofondui, o iš jų 26 proc. – bičių šeimos.

Gamtos tyrimų centro mokslininkai pasiūlė, kad, norint išlaikyti vietinės Apis mellifera mellifera bitės populiacijos genetinę įvairovę, reikia įsteigti draustinį tinkamiausiose vietinio porūšio bitėms miškingose vietovėse (Karšuvos, Labanoro ar Dainavos giriose), kur šios bitės populiacijos apsauga būtų reglamentuota teisės aktais. Taip pat siūloma pavienių ar grupės bitininkų iniciatyva įkurti atskirus bitynus ar bitynų grupes, kuriuose, atlikus bičių šeimų atitikimo vietinei bitei tyrimus, bitininkams būtų sudaromos galimybės bites išlaikyti.

***

Mokslinės literatūros analizė rodo, kad, atsižvelgiant į tarptautines ir nacionalines strategijas, gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimui ir tvariam naudojimui reikalingos specialios politikos priemonės, susijusios su tiesiogine parama, veislių ir jų produktų rinkos vertinimu, būtinos veiksmingos veisimo programos, reikia informuoti žmones apie gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo svarbą. Ekonominė nykstančių ūkinių gyvūnų populiacijų genetinių išteklių išsaugojimo paslaugų vertė yra didelė, tačiau nauda yra regioninės, nacionalinės ar net pasaulinės reikšmės. Jeigu nebus tokių vertybių nustatymo mechanizmų, tikėtina, kad bus išlaikytas žemesnis negu pageidautinas žemės ūkio biologinės įvairovės lygis. Žinant privačių išlaidų ir viešosios naudos, susijusios su biologinės įvairovės išsaugojimu, skirtumą, yra pripažįstamas skatinamųjų mechanizmų poreikis. Išmokos veisėjams už laikomus nykstančių veislių gyvūnus turi būti ne tik paskata juos auginti, bet ir visuomenės dėkingumo pripažinimas.