Joniškietis Vytautas Miliškevičius tiesiogine sėja susidomėjo prieš kelerius metus, savo valdose ėmėsi įvairiausių bandymų, o jų eiga ir gautais rezultatais, praktine patirtimi pradėjo dalytis jutubo platformoje ir netikėtai išgarsėjo.

Kirnaičiuose gyvenančių Vytauto ir Eugenijos Miliškevičių šeimos ūkį sudaro 150 ha. Ūkininkauja kartu su sūnumi Egidijumi, kuriam tapus jaunuoju ūkininku, perleido dalį ūkio – 50 ha. Plėstis labai sunku, nes laisvų žemių nėra, o nuomos kainomis varžytis su stambiais ūkiais nepavyksta.

Miliškevičiai ūkininkauti pradėjo 1993-iaisiais, iširus žemės ūkio bendrovei. Nuosavos žemės neturėjo, išsinuomojo 50 ha. Jaunam specialistui teko mažai pajų, tad ir technikos bei gyvulių iš bendrovės gavo ne kaži ką, bet kitos veiklos, be ūkininkavimo, nesimatė. Todėl pradžia buvo sunki. Šeima prisimena, kad, užauginę ir pardavę gyvulius, visas pajamas investuodavo į žemę ir į techniką.

Tiesa, nuo pat savarankiško darbo pradžios Vytautas palaiko gerus santykius su dviem bičiuliais, taip pat ūkininkaujančiais Kirnaičiuose. Ūkiai atskiri, bet technika vyrai dalijasi: vienas įsigijo sėjamąją, kitas – trąšų barstyklę, trečias – purkštuvą. Bendrai pirko naujesnį kombainą. Tokia yra neformali trijų ūkininkų kooperacija.

Vis dėlto pastaraisiais metais išsiskyrė ūkių technologijos: Vytautas perėjo į tiesioginę sėją, o kiti ūkiai taiko tradicinį žemės dirbimo būdą. Tiesa, vyrai ir toliau padeda vienas kitam. Tik sėjamąją Vytautas įsigijo kitą – tiesioginės sėjos, nes tai šios technologijos pagrindas.

Svarbiausia – sėjamoji

Vytautas pasakoja, jog tiesioginės sėjos sėjamosios yra ganėtinai brangios, o jo ūkis palyginti nedidelis, todėl teko ieškoti ekonomiško varianto, pasirinko „Gaspardo“ sėjamąją. „Šioje technologijoje viskas sueina į sėjamąją, nes kitų žemės dirbimo padargų nebereikia. Žinoma, tenka naudoti purkštuvą, trąšų barstyklę“, – pasakoja ūkininkas.

Domėjimasis technika kaip tik ir paskatino ūkininką rinktis naujas technologijas. Jaunystėje jis baigė Smalininkų žemės ūkio technikumą ir įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Atlikęs karo prievolę dar studijavo inžineriją Žemės ūkio akademijoje.

Prieš kelerius metus parodoje „Ką pasėsi…“ jo dėmesį patraukė nematyta angliška sėjamoji. Vytautas tokią tiesioginės sėjos mašiną išvydo pirmą kartą. Sužinojo, kad ši technika vėliau bus demonstruojama Panevėžio rajono ūkyje. Nuvyko pažiūrėti, kaip sėjama tiesiog į nenupjautus javus, kurių tik varpos nušukuotos. Mašinos darbas ūkininkui patiko, nors įžvelgė ir kai kurių trūkumų. „Buvau sužavėtas. Po to vasarą kelis kartus važiavau į ūkį, stebėjau, kaip auga pasėlis. Įspūdį padarė“, – pamena ūkininkas.

Vėliau kitos markės demonstracinę sėjamąją V. Miliškevičius pamatė kooperatyvo „Joniškio aruodas“, kurio narys yra, gamybinės bazės kaimynystėje – bendrovėje „Joniškio agrochemija“. Tad 2019-ųjų rudenį ūkininkas išbandė šią sėjamąją savo laukuose – su ja pasėjo visus žiemkenčius.

Tiesa, pirmasis tiesioginės sėjos laukas buvo pupų – dar 2018 m. pavasarį ūkininkas jas pasėjo į tarpinius augalus. Rudenį buvo pasėjęs garstyčių su ridikais, paliko juos per žiemą, o pavasarį planavo dirvą įdirbti skutikliu ir pasėti pupų arba žirnių. Tačiau susidomėjęs tiesiogine sėja nutarė pupas sėti tiesiogiai su įprasta sėjamąja, tik neįdirbant žemės (nenaudojo darbinių dalių, įdirbančių dirvą). Žinia, kad pupos mėgsta purią, gerai išdirbtą žemę. Todėl Vytautas net pats nustebo, kad derlius buvo ne blogesnis už aplinkinių ūkių, kurie sėjo pupas tradiciniu būdu.

Patirties sėmėsi iš ukrainiečių

Ieškodamas informacijos apie tiesioginės sėjos technologijas, joniškietis sužinojo, kad tokia kryptimi daug dirba Ukrainos žemdirbiai. Progai pasitaikius, 2019 ir 2020 m. buvo nuvykęs į šią šalį daugiau išsiaiškinti, kaip dirba vietos ūkiai, įsikūrę Donecko srityje.

Ukrainiečiai šias technologijas taiko jau keliolika metų, atlikta įvairių bandymų. Taigi, seminaras lietuvių ūkininkams, kurių tąsyk nuvyko keliolikos bendraminčių grupė, buvo itin vertingas. „Pradėjome domėtis, atsirado tarpusavio ryšys. Susibūrėme į „No-till“ grupę, kurioje dabar kelios dešimtys ūkininkų, esame Lietuvos grūdų augintojų asociacijos nariai“, – sako V. Miliškevičius.

Grupė organizuoja susitikimus, diskusijas. Dalijamės patirtimi. „Vienas būna atlikęs vienokių bandymų, turi tam tikros patirties, kitas – kitokios. Bendraudami daugiau sužinome, nes vienam ūkininkui viską išbandyti savo laukuose neįmanoma. Kai dalijamės, visi gauname naudos“, – sako ūkininkas.

Joniškiečiui patiko ukrainiečių tiesioginės sėjos propaguotojo Michailo Dragančiuko posakis: „Nebijokite dalytis informacija, dalydamiesi jūs gausite atgal dvigubai daugiau.“ Pasak Vytauto, taip ir yra.

Pagavo azartas filmuoti

Gavus demonstracinę sėjamąją, sako ūkininkas, jį pagavo azartas filmuoti mašinos darbą. „Nufilmavau kartą, kitą... Įkėliau į jutubą. Tai užkabino. Pradėjau daugiau tokių filmukų kelti. Žiūriu, kad jie sulaukia susidomėjimo, komentarų. Tiesa, buvo ir pašaipų, bet pritarimo sulaukiau daugiau. Ypač jaunimas susidomėjo. Pagalvojau, jeigu toks dėmesys, kodėl to nepropaguoti. Pradėjau kurti“, – pasakoja ūkininkas, pirmus vaizdo reportažus iš laukų išleidęs 2019 m., o nuo 2020-ųjų pavasario, ypač kai grįžo iš Ukrainos, ėmėsi to itin aktyviai.

Dabar jutube Vytautas jau turi kelis tūkstančius sekėjų. Jis pastebi, kad buvo vienas pirmųjų šalies ūkininkų, pradėjęs filmuoti žemės ūkio darbus ir kelti įrašus į socialinius tinklus. Vėliau atsirado ir daugiau tokių žemdirbių.

Vytauto sutuoktinė Eugenija pastebi, kad filmų kūryba yra sunkus ir daug laiko užimantis darbas. „Jis po to naktimis sėdi, kol filmuotą medžiagą sutvarko ir įkelia. Tačiau vyrui patinka“, – juokiasi Eugenija.

Įkėlus į internetą naują vaizdo įrašą, pasak ūkininko, tuojau pasipila komentarai, žiūrovai diskutuoja tarpusavyje technologiniais klausimais, užsimezga kontaktai, sužinoma naujų dalykų, taigi, gaunamas grįžtamasis ryšys. Vytautas prisipažįsta, kad jis ne agronomas, todėl kartais pritrūksta agronominių žinių. Parodęs filmuotą medžiagą, iš kitų ūkininkų sulaukia ir įvairių patarimų.

„Dėl to ir toliau tęsiu filmavimus“, – patikina Vytautas, iki šiol jau sukūręs ir paskelbęs daugiau kaip 350 filmukų apie tiesioginės sėjos technologiją.

Atlieka daug bandymų

Ėmęsis tiesioginės sėjos, V. Miliškevičius laukuose pradėjo atlikti ir įvairių eksperimentų. Ši veikla ūkininkui ne mažiau įdomi negu filmavimas. „Nupurškia ar patręšia ir po dienos kitos jau lekia į lauką pažiūrėti“, – apie sutuoktinio azartą sako žmona.

Ūkininkas pripažįsta, kad jo bandymai nepretenduoja į moksliškumą, bet atsako į kai kuriuos gamybinius klausimus ir parodo tam tikrų rezultatų. Pavyzdžiui, ūkininkas pernai palygino dviejų sėjamųjų (savo ir kitos gerokai brangesnės) darbą – abiem pasėjo kelis hektarus žieminių rapsų. Ypatingo pasėlių būklės skirtumo nepastebėjo. Tiesa, vertinti rezultatų pagal vienus metus negalima. Reikia ilgesnio laikotarpio.

Ūkininkas sako, kad, įvaldžius tiesioginės sėjos technologijas, įmanoma auginti pasėlius beveik be chemijos. Tačiau tai pasiekiama ne iš karto. Herbicidai būtų paskutiniai, kurių galima atsisakyti, tačiau insekticidų, fungicidų kiekius galima greičiau sumažinti. Pirmiausia reikėtų nepurkšti nuo kenkėjų, tuo siekiant išlaikyti gamtoje esantį natūralų gerųjų ir „blogųjų“ vabzdžių balansą. „Juk kenkėjai atsiranda ne šiaip sau. Jie pirmiausia puola silpnus augalus. Jeigu augalai stiprūs, tai ir kenkėjų mažiau. O jeigu yra naudingų vabzdžių, tai jie mažina ir „blogųjų“ kiekį“, – sako ūkininkas.

Kalbėdamas apie augalų apsaugą, Vytautas juokauja, kad vienas iš jo draugų agronomų vis ragina pasėlius purkšti nuo ligų, esą, kitaip nieko nebus. Ūkininkas ima ir paklauso patarimų. „Kai purškiame, visuomet specialiai palieku ruožą nepurkštą. Kuldamas derlių palyginu ir matau, kad didelio skirtumo nėra“, – pastebi jis.

Pernai rudenį Vytautas sugalvojo išbandyti nebeicuotą, tik įvairiomis bakterijomis apveltą sėklą. „Tai nėra kažkas neįprasto, nes kiti ūkiai, su kuriais bendraujame, jau taip darė ir gavo visai neblogų rezultatų. Cheminiai beicai, ne paslaptis, sunaikina ne tik ligų pradus sėklose, bet ir dirvų mikroorganizmus aplink jas“, – sako ūkininkas. Jis tikisi, kad bakterinių preparatų panaudojimas padės sumažinti ir fungicidų poreikį.

V. Miliškevičius, be to, stengiasi mažinti pesticidų kiekį naudodamas mažesnes vandens normas. Pavyzdžiui, gerai veikia ir tris kartus mažesnė glifosato norma, jeigu purškiamas atitinkamai mažesnis kiekis vandens hektarui, kadangi veikliosios medžiagos koncentracija išlieka tokia pati. Šis sprendimas – irgi ukrainiečių patirtis.

Derlius nesumažėjo

Kaip ir daugelis aplinkinių ūkininkų, Miliškevičiai augina tradicinius augalus: kviečius, rapsus, miežius, pupas, žirnius, tarpinius pasėlius. Pavyksta gauti neblogą derlių. Rekordinis kviečių derlius siekė 10 tonų iš hektaro. O vidutiniškai kuliama 7–8 t/ ha, tiek, kiek ir kiti aplinkiniai ūkiai. Rapsų nukuliama 4–4,5 t/ha. Tik pernai dėl sausros jų užaugo mažiau. Pupų pernai gauta 3,5 t/ha užskaitomo svorio, o 2020 m. jų derlius siekė net 6,5 t/ha.

Prieš dešimt metų V. Miliškevičius atliko dirvų agrocheminius tyrimus ir tręšė laukus kintamomis fosforo ir kalio trąšų normomis. Jis pastebėjo, kad šis būdas pasiteisino, nes geriau „išsilygino“ dirvos pagal maisto medžiagų kiekį. Perėjus prie tiesioginės sėjos technologijų, ant dirvos paviršiaus išberiamos tik kalio trąšos. Minimalus kiekis fosforo trąšų išberiamas per sėją į eilutes.

Azoto trąšos beriamos ant pasėlių pavasarį. Tiesa, toks tręšimas azotu nėra idealus, nes jis skatina didesnį augalų liekanų irimą, o tai neparanku siekiant kuo daugiau jų ant dirvos paviršiaus sukaupti. Todėl ūkininkas dar ieškos kitų sprendimų.

Praėjusį rudenį Miliškevičiai didžiąją dalį laukų apsėjo žieminiais rapsais ir kviečiais. Šį pavasarį Vytautas dar ketina auginti sojas, sėklų užsakė Lenkijoje. Jos praturtintų sėjomainą. Joniškietis jau matė, kaip tiesiogiai pasėtos sojos kaimyninėje šalyje gerai auga, nors kai kas tikina, kad joms reikia daug kartų įdirbtos žemės. Ateityje V. Miliškevičius planuoja auginti ir liucernas, taip pat kukurūzus, iš kurių žaliosios masės kooperatyvas „Joniškio aruodas“ rengiasi gaminti pašarus eksportui.

Be to, ūkininkas planuoja auginti kartu ir dvi skirtingas kultūras. Pavasarį bandys į pupas įmaišyti avižų arba vikių. Skirtingi augalai būtų sėjami į kas antrą eilutę. Joniškietis žino pavyzdžių, kai auginamos dvi kultūros. Štai, vienas ūkininkas Radviliškio rajone buvo pasėjęs pupas ir kmynus. Pirmais metais nukūlė apie 3,5 t pupų, o kitais metais – 1,5 t iš ha kmynų.

Perėjimas turi būti nuoseklus

Taikant tiesioginę sėją ūkyje, ištinka ir keistų situacijų. Pavyzdžiui, kiti ūkininkai ima ir išvažinėja Vytauto pasėlius: kadangi matyti ražienos, žemė neįdirbta, jiems atrodo, kad lauke dar nieko nepasėta... Tiesa, pamažu aplinkiniai susipranta.

Nuo ariminio žemės dirbimo prie tiesioginės sėjos technologijų reikia pereiti pamažu. Pasak Vytauto, negalima tiesiogiai sėti į suartas dirvas. Ariamuose laukuose nepavyks lygiai pasėti, o technikos ratai įmins provėžas. Todėl pirmiau rekomenduojama pereiti prie minimalaus žemės dirbimo ir išlyginti laukus. Bent porą metų reikėtų dirbti žemę minimaliai.

Pereinant prie tiesioginės sėjos, pasak ūkininko, lengviausia javus pasėti po rapsų, nes jų šaknys geriau išpurena dirvožemį. Rapsus nukūlus, aišku, tenka glifosatais sunaikinti sudygusias pabiras ir piktžoles.

Yra kitas perėjimo variantas – pirma auginti tarpinius pasėlius ir ankštinius ar vasarinius javus sėti tiesiogiai jau pavasarį. Ūkininkas pabrėžia, kad tarpinių pasėlių mišinį turi sudaryti ne mažiau kaip 5–6 skirtingos augalų rūšys, kurių šaknys augtų įvairiame gylyje. Dabar į tarpinių pasėlių mišinius jis deda ir žieminių augalų (pvz., rugių, žieminių vikių), nes reikia, kad ir per žiemą dirvoje būtų gyvų šaknų. Tuomet pavasarį prieš sėją naudojami herbicidai.

Bet kokiu atveju tiesioginė sėja turi būti atliekama kuo lygesnėje dirvoje, nes vėliau nebus galimybių žemę išlyginti, kadangi ji nedirbama. Išimties atvejais, jeigu šlapiuose laukuose atsirastų provėžų, jas galima išlyginti lengvai nuskutus. Bet tai nepageidautina, nes ant dirvos paviršiaus reikia sukaupti kuo daugiau augalų liekanų. Pagrindinis tikslas – kad dirva būtų uždengta ir kuo gyvesnė. Toks mulčas neleidžia išgaruoti drėgmei, vėjas nenupučia dirvožemio dalelių, irstant organikai atpalaiduojamos mitybinės medžiagos, tad susidaro augalams palankios sąlygos.

V. Miliškevičius neneigia, kad nedirbtuose laukuose atsiranda daugiau pelių, šliužų. Tačiau jų nėra tiek, kad sumažintų derlių. Pasak ūkininko, gamtoje būna pusiausvyra, ji viską reguliuoja: kur daugiau graužikų, ten daugiau ir jais mintančių plėšriųjų paukščių, lapių. Pereinamuoju laikotarpiu gal ir padaugės kenkėjų, bet pamažu tai susitvarkys.

Ir pigiau, ir žemei geriau

Ūkininkas pabrėžia, kad per trejus metus tiesioginės sėjos dirva dar nėra visai subrendusi, kokia būna taikant šią technologiją ilgą laiką. Tačiau kasmet žemė keičiasi: kinta jos struktūra, drėgmės absorbcija. „Pavyzdžiui, pavasarį kitur dar drėgna, aplinkiniai ūkininkai dar negali įvažiuoti į laukus, o aš jau galiu“, – pastebi Vytautas. Pasak jo, įprastai reikia 10 metų, kol dirva tampa tokia puri, kaip mielinė bandelė – paspaudi, o jos forma vėl grįžta į pradinę būklę.

„Visi bijo, kad neariamos dirvos taps labai kietos. Tačiau taip neatsitinka, nes žemę supurena augalų šaknys. Neariant susidaro natūralus žemės sluoksnis, kaip gamtoje, nes jis nėra maišomas. Visa dirvos fauna (sliekai ir kt.) iš apatinių sluoksnių ateina maitintis į paviršių. Yra sliekų ir dirbamose žemėse, bet ne tiek. Jų gyvena daugiau ten, kur neardomi jų namai. Sliekams daugintis palanku ir tai, kad laukuose auginame tarpinius pasėlius – susidaro daug augalinės masės“, – pasakoja Vytautas.

Perėjimas prie tiesioginės sėjos technologijos, pasak ūkininko, yra lazda su dviem galais. Sėjamoji gal kiek ir brangesnė, bet pati technologija leidžia sutaupyti daug lėšų, kurios būtų išleistos žemdirbystei. Derlius, pradėjus kitaip įdirbti žemę, beveik nesumažėja. Svarbiausia, kad tausojamas dirvožemis.

„Nežinau, kiek dar gyvenimas man leis ūkininkauti, bet jaunajai kartai, sūnui, dar viskas priešaky. Nenoriu, jog žemės taptų tokios prastos, kad jam neliktų, ką dirbti. Juk anksčiau Lietuvoje pavasariais dirvose nekildavo smėlio audrų. O dabar jau ne vienas jų yra matęs. Todėl kalbėti apie žemės tausojimą būtina. Dėl to ir atsigręžiame į kitas technologijas“, – sako Joniškio rajono ūkininkas Vytautas Miliškevičius.