Sertifikuotų žemės ūkio augalų sėklų kiekiai mūsų šalyje kasmet didėja, dalį produkcijos įmonės eksportuoja. Tačiau ūkiuose naudojamų sertifikuotų sėklų dalis vis dar maža. Ar šiame kontekste įmanoma sėklinių pasėlių plėtra ir sėklų gamybos augimas, kad visi iš šios veiklos uždirbtų daugiau?

Palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis, sėklininkystė Lietuvoje gana gerai išvystyta. Veikia veislių atrankos, dauginimo ir sėklų paruošimo sistema. Nuosekliai augantys sertifikuotų sėklų kiekiai rodo, kad einama teisinga kryptimi. Sėklų ruošimo apimtys atitinka rinkos poreikius, tačiau iki siektino Europos Sąjungos šalių vidurkio – kai 50 proc. pasėlių apsėjama sertifikuota sėkla – dar tolokai. Mūsų šalyje sertifikuota sėkla apsėjama apie 20 proc. pasėlių.

Bendrovės „Dotnuva Baltic“ sėklų ruošimo fabrike su esamais pajėgumais per metus galima paruošti apie 30 tūkst. t sertifikuotų sėklų. Kol kas įmonė išnaudoja 80 proc. gamybinių pajėgumų. Pasak Sertifikuotų žemės ūkio augalų sėklų kiekiai mūsų šalyje kasmet didėja, dalį produkcijos įmonės eksportuoja. Tačiau ūkiuose naudojamų sertifikuotų sėklų dalis vis dar maža. Ar šiame kontekste įmanoma sėklinių pasėlių plėtra ir sėklų gamybos augimas, kad visi iš šios veiklos uždirbtų daugiau? „Dotnuva Baltic“ Sėklininkystės skyriaus vadovo Sigito Augo, mūsų šalies ūkiai užaugina visą kiekį sėklų, kurias galima dauginti. Įmonė dirba su 110 ūkių Lietuvoje, didžiausi auginamų sėklų kiekiai – javų. Kitų augalų rūšių, pavyzdžiui, liucernų, sėklų dauginimą įmonė užsako Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Bendrovė „Agrolitpa“ bendradarbiauja su 140 ūkių. Didžiąją dalį jų sėklinių pasėlių sudaro raudonieji, baltieji ir purpuriniai dobilai, motiejukai, vikiai. 2021 m. įmonė augino 28 600 ha sėklinių augalų, iš jų 5 000 ha užsienyje.

Pasak bendrovės „Agrolitpa“ generalinio direktoriaus Virginijaus Kliučininko, turimus sėklų ruošimo pajėgumus įmonė dabar išnaudoja visiškai, o plėtrai nutarė įsigyti dar vieną valomųjų mašinų komplektą.

Didesnės žolių sėklų eksporto galimybės

„Dotnuva Baltic“ eksportuoja apie 20 proc. paruošiamų sėklų, likusią dalį parduoda Lietuvoje. Pasak S. Augo, didesnės eksporto galimybės žolėms ir sideraliniams augalams. Sunkiųjų sėklų (javų) eksportą būtų sunku plėtoti dėl brangios logistikos.

„Fabriko pajėgumai leidžia išvalyti ir paruošti eksportui kokybiškų sėklų. „Dotnuva Seeds“ prekės ženklo sertifikuotų sėklų kokybė atitinka užsienio užsakovų keliamus reikalavimus. Pastaraisiais metais dėl klimatinių sąlygų svyravimų ir rizikos, kad nepavyks užauginti derliaus, Vakarų šalių selekcininkai diversifikuoja auginamus plotus ir perkelia užsakymus į kitas šalis“, – apie eksporto subtilybes pasakoja S. Augas.

Įmonė „Agrolitpa“ 75 proc. sėklų eksportuoja. Dėl eksporto kasmet sėklinius plotus didina 2–3 tūkst. ha. Pasak V. Kliučininko, eksporto rinkose konkurencija labai didelė, bet sėkmę lemia sėklų kokybė ir pastovūs dideli kiekiai tų augalų sėklų, kuriuos bendrovė moka ir gali užauginti mūsų šalyje.

Augintojų patirtis ir nuotaikos

Kaip sėklininkystės perspektyvas ir galimybę uždirbti vertina ūkininkai? Įvairių žolių sėklas auginantis Šilalės r. ūkininkas Stasys Blinstrubas sako, kad ši augalininkystės sritis yra sudėtinga ir reikalauja gero profesinio bei techninio pasirengimo, tačiau uždirbti įmanoma. Žolių sėklininkystę plėtoti dar prieš 30 metų ėmėsi ūkininko tėvas.

S. Blinstrubas augina raudonųjų dobilų, eraičinų, motiejukų, eraičinsvidrių, daugiamečių svidrių, šiek tiek avižų ir kai kurių kitų javų sėklas. Sėkliniams pasėliams skiria apie 200 ha – trečdalį ūkio plotų.

„Auginti žolynus nesunku. Kebliausia tinkamai nukulti ir paruošti sėklas, nes padarius klaidų galima labai greitai sugadinti jų kokybę. Laiku neišdžiovintos ar perkaitintos džiovyklose žolių sėklos bus menko daigumo ar nedaigios. Nekokybiškus sėklinius grūdus dar galima parduoti kaip pašarinius ir taip atgauti dalį išlaidų, o kokybės neatitinkančių žolių sėklų nepavyks realizuoti. Nesėkmės atveju visų metų darbas ir derlius pavirs niekais“, – apie žolių sėklininkystės specifiką pasakoja S. Blinstrubas.

Pasak ūkininko, vietinės veislės geriausiai tinka mūsų klimatui ir žemėms. Tačiau itin aukštos reprodukcijos sėklų, kurias dar būtų galima toliau dauginti, poreikis ganėtinai mažas. Todėl net aukšto atsėlio sėklas, kurias dar būtų galima dauginti toliau, ūkininkas dažniausiai parduoda gyvulininkystės ūkiams, įrengiantiems žolynus pašarams.

Dalį sėklų S. Blinstrubui pavyksta parduoti į užsienį arba mūsų šalies sėklininkystės įmonėms. „Žolių sėklų kaina rinkoje nedaug svyruoja, tačiau paklausos svyravimai, ypač vietinėje rinkoje, sunkiai nuspėjami. Pastebėjome: jei metai gyvulininkystės ūkiams buvo sunkūs ir blogiau sekėsi apsirūpinti pašarais, tai pavasarį sėklų paklausa gali padidėti kartais. Jeigu metai žolėms palankūs ir ūkiai turi pašarų, žolių sėklų pirkimas bus mažesnis“, – sako S. Blinstrubas.

Marijampolės sav. ūkininkas Kęstutis Mykolaitis 15 metų augina ekologiškas sėklas. Sėkliniams pasėliams skiria apie trečdalį laukų. Augina lietuviškų veislių avižas, žirnius, pupas, daugiametes žoles, dobilus. Per keliolikos metų praktiką ūkininkas turėjo įvairių patirčių. „Vis dėlto naudingiausia, kai pats užaugini sėklinę medžiagą ir iš jos paruoši sėklas iki galutinio pardavimo. Sėklinės žaliavos tiekimas fabrikams turi savų niuansų“, – įsitikinęs K. Mykolaitis.

Ūkininkas ketina ir toliau verstis ekologine sėklininkyste. Visų pirma, tai naudinga ūkiui, nes gavus aukštesnių atsėlių sėklų galima kelerius metus dauginti ir sėti, naujos veislės derlingesnės ir užauginama daugiau produkcijos. Dalį paruoštų sėklų pardavus kitiems ūkiams irgi gaunama pajamų. Tiesa, darbo ruošiant sėklas daug.

Kas paskatintų sėklininkystės plėtrą

Viena pagrindinių kliūčių vystyti sėklininkystę Lietuvoje yra palyginti menka paklausa vietinėje rinkoje. „Turime auginti sertifikuotų sėklų paklausą. Tam siekiame gauti geriausias selekcininkų veisles tyrimams, gerinti ruošiamos sėklinės medžiagos kokybę. Paklausą iš dalies lemia ir valstybės politika šiuo klausimu“, – įsitikinęs „Dotnuva Baltic“ atstovas S. Augas.

Apie paklausos trūkumą kalba ir ekologiškų sėklų augintojas K. Mykolaitis. „Ekologiniame žemės ūkyje sėklos nėra paklausios, ūkiai menkai jų perka. Atsiranda vienas kitas naujas ekologinis ūkis, kuris tam ryžtasi, bet masiškumo nėra. Galbūt jie patys užsiaugina sėklų, manydami, kad pirktinės brangios. Stambūs ūkiai perka sėklas iš didelių įmonių, o smulkieji nusiperka toną dvi ir toliau daugina patys. Lietuvoje sėklininkystė trypčioja vietoje, nes ūkiai nelinkę keisti sėklą taip, kaip tai daro Vakarų šalių žemdirbiai, kurie kasmet perka sertifikuotą sėklą“, – sako K. Mykolaitis.

Žemdirbiams, kurie galvoja imtis žolių sėklininkystės, ūkininkas S. Blinstrubas pataria nusiteikti, kad ši augalininkystės sritis gana sudėtinga, reikės papildomo pasiruošimo sėkloms džiovinti (tai sudėtingiausia ir rizikingiausia technologijos dalis), papildomų investicijų. Bus ir rankų darbo.

Yra dar vienas neigiamas aspektas – sėklines žoles auginantys ūkiai netenka teisės į dalį ES išmokų. Neturėdami gyvulių ir deklaruodami daugiametes žoles, jie negauna dalies paramos, nes išmokų sistema reikalauja, kad ūkis turėtų gyvulių. Tačiau sėklinės žolės – tai ne pašarinės, jos nėra šienaujamos, o brandinamos sėklos ir kuliama.

***

Lietuvoje 2021 m. aprobuota 43 000 ha sėklinių plotų, Lenkijoje – 165 000, Latvijoje – 24 000 hektarų.

KOMENTARAS

Dr. Vytautas RUZGAS Lietuvos sėklininkystės asociacijos tarybos pirmininkas

Sėklų gamybos įmonių Lietuvoje yra užtektinai. Dalis jų turi modernią sėklų ruošimo įrangą ir gali sėkmingai konkuruoti su užsienio kompanijomis. Didžiausia problema ta, kad, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, mūsų žemdirbiai naudoja nedaug sertifikuotų sėklų, vos 15–20 proc., o, pavyzdžiui, danai sertifikuotomis sėklomis apsėja apie 90 proc. pasėlių. Lietuvos ūkininkai didelį sėklos kiekį ruošia patys. Ar tai duoda ekonominės naudos? Yra daug informacijos, kad tai neapsimoka. Juk danai ne veltui sėklas perka, o užaugintus grūdus parduoda. Ydinga situacija Lietuvoje stabdo sėklų įmonių plėtrą, nes jos gali ruošti sėklų tiek, kiek jų nupirks. Tiesa, pažvelgus į bendrą situaciją matyti, kad bendras sertifikuotos sėklos kiekis pamažu didėja, nes auga pasėlių plotai, nelieka dirvonuojančių laukų, valstybė pradėjo skatinti sertifikuotų sėklų naudojimą mokėdama subsidijas.

Sėklininkystės įmonės apie 20–30 proc. paruoštų sėklų eksportuoja. Grūdinių augalų daugiausia parduoda į Baltijos šalių rinką, žolių, kurių sėklos daug lengvesnės – po visą Europą.

Ūkininkai, kurie augina sėklinę žaliavą įmonėms, gauna apie 10 proc. priedą, palyginti su bendromis supirkimo kainomis.

Lietuvoje yra geriausių Europos augalų veislių pasiūla. Padėjo tai, kad bendras sėklų pirkimas rinkoje auga. Kaip ir visoje ES, renkami selekciniai užmokesčiai, nors negalima pasakyti, kad visi ūkininkai sąžiningai moka. Bet tai skatina ES selekcininkus siųsti į Lietuvą geriausias veisles, o tai ūkininkus daro konkurencingesnius.

ES šalyse visos sėklininkystės kompanijos su sertifikatais parduoda tik C2 (savidulkiams javams) arba C (kryžmadulkiams javams) sertifikuotą sėklą. Jeigu parduotų su sertifikatu, pavyzdžiui, B arba C1 sėklą, pirkėjas galėtų pats toliau platinti nemokėdamas mokesčių nei selekcininkui, nei firmai, nes neturėtų sutartinių įsipareigojimų. Tačiau taip pakriktų visa sistema, o selekcininkai negautų licencinių užmokesčių už savo darbą ir netektų lėšų tolesnei veiklai bei kasdieniam pragyvenimui. Todėl veislių platinimas pagrįstas sutartimis.

Mes turime ir laisvų veislių, kurias ūkininkai už licencinį mokestį galėtų imti, dauginti, kad ir nedidelį kiekį, ir pardavinėti C2 kategorijos sėklas. Kai kurie ūkininkai tai ir padarė. Bet kai kurie nori gauti A ar B kategorijos sėklų, nieko nemokėti selekcininkams ir daryti su jomis, ką panorėję.