Idėjų ir energijos Ričardas Petrikas turi per akis. „Duokite man milijoną, ir aš žinosiu, kaip jį panaudoti – investuosiu į gamybą“, – sako Kelmės rajono ūkininkas. Augalininkystės ūkis, mėsinių galvijų ferma, paukštynas, miškas, iki praėjusio rudens – ir žirgai, gana aktyvi „užklasinė“ veikla verčia jį suktis nuo ryto iki vakaro.

Užvenčio seniūnijos ūkininkas R. Petrikas – konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojas Kelmės rajone. Išpuoselėtame ūkyje vyksta gamyba „nuo lauko iki stalo“, čia dirba ūkininko vaikai Ieva ir Ainas. Tvirtą nuomonę ir požiūrį į žemės ūkį turintis Ričardas šio įvertinimo nesureikšmina, jam daug svarbiau, „kad valdžia netrukdytų ūkininkauti.“ Tai jis sako be užuolankų.

Ūkininkauti R. Petrikas pradėjo 1998 m. Turėjo 70 ha žemės ir 80 ha miško. Iš pradžių augino kviečius, 2000-aisiais pradėjo veisti anglų grynakraujus žirgus. Tuo metu pagrindinė veikla dar buvo statybų verslas. Prasidėjus 2008 m. ekonominei krizei, Ričardas statybos įmonę pardavė ir į žemės ūkį investavo uždirbtus pinigus.

Tada ir duotas startas ūkio plėtrai – ūkininkas įsigijo mėsinių šarolė veislės galvijų, 2016 m. – dedeklių vištų.

Mišriame ūkyje daugiausia pajamų duoda augalininkystė. Gyvulininkystės dalis gana didelė, tačiau ji suteikia papildomų rūpesčių. Ričardas kėlė ne vieną problemą nuotolinėse ūkininkų diskusijose su žemės ūkio ministru ir dabar išsako daug priekaištų dėl to, kad dirbantys ūkininkai sulaukia menko palaikymo, o reikalavimų keliama neišpasakytai daug.

Mėgautis gyvenimu dar neranda laiko

„Širdyje esu gamybininkas. Laikausi nuostatos, kad vartotojui reikia duoti gatavą produktą. Todėl šalia galvijų įsigijau ir vištų dedeklių“, – šypteli verslumo geną turintis Ričardas.

Jo planai, kai pardavęs verslą nėrė į žemės ūkį, buvo kuklesni. „Maniau, turėsiu apie 150 ha, šiek tiek galvijų, samdysiu 1–2 darbininkus ir pats ramiai mėgausiuos gyvenimu. Kas rytą savo vienkiemyje gėrėsiuosi gamta – paukščiukai čiulbės, zuikiukai lakstys, stirnos šokuos... Kur tau, tik dar labiau įsikinkiau į verslo „sportą“. O tada ir prasidėjo – reikia to, paskui kito, ir taip pasaka be galo. Jokio gamtos grožio nematau, tik jaučiu nuolatinį stresą“, – atvirai pasakoja ūkininkas.

Matyt, dėl to kaltas ir veiklos trokštantis jo būdas. „Buvo senos griūvančios fermos, buvusios kiaulidės, galvoju, reikia panaudoti. Pakeičiau stogus, sutvarkiau, renovavau, įrengiau puikiausias sąlygas dedeklėms“, – pasakoja Ričardas.

ES parama ūkininkas naudojosi technikai pirkti. Visa kita ūkio veikla ir plėtra vyko iš savų ir banko skolintų pinigų. Kol dirbo su ne tokia našia technika, R. Petrikas samdė iki 10 darbuotojų. Dabar ūkyje užtenka mažiau pagalbininkų.

Žemės deklaruoja per 400 ha. Kasmet užaugina apie 1 500 t rapsų ir grūdų – kviečių, kvietrugių, avižų. Ričardas džiaugiasi grūdų džiovykla, tik elektros kainos tą džiaugsmą temdo. Kviečių pastaruosius dvejus metus kūlė po 6 t/ha – tai neblogas rezultatas atsižvelgus į žemes, kuriose daug kalnų ir šaltinių išvagotų pakalnių. Yra buvę, kai su gamtos malone kviečių net 8 t/ha buvo užderėję.

Iš ūkyje išaugintų grūdų ruošiami galvijų ir vištų pašarai. Taip pat gaminami šiaudai, šienas, silosas. Nuosavame miške paruošiamas kuras, kuriuo apšildoma paukščių ferma ir gyvenamasis namas.

Stato nuosavą skerdyklą

Maždaug 80 galvijų bandos pagrindą sudaro grynaveisliai šarolė. Pirmąsias 6 veršingas telyčias Ričardas pirko iš Rietave ūkininkavusio prancūzo. Bandą pamažu pildė ir savais, ir pirktais galvijais. Bulių yra pirkęs iš žinomų Žemaitijos veisėjų – Jono Oželio, Eglės Butkienės ir Lauros Mišeikienės. Šiuo metu ūkyje yra du reproduktoriai.

Mėsinius galvijus ūkininkas augina produkcijai, tad bandoje dėl heterozės efekto laikomi ir keli mišrūnai. Skerdžia ir buliukus, ir telyčias – šių mėsa labai vertinama. Iki pandemijos skerdė po vieną per savaitę, dabar – kas dvi savaites, nes prekybos apimtys sumažėjo. Kol kas skerdyklos paslaugas R. Petrikas perka, bet jau stato nedidelę nuosavą skerdyklą.

Ūkyje įrengtame ceche mėsą išpjausto pats kartu su sūnumi – padeda medžioklėje įgyti įgūdžiai. Turi ir mėsos brandinimo kamerą. Alksnio dūmais parūko dešrų, anot Ričardo, pagal naminį receptą: druska, pipirai, česnakai, „kaip mama ir baba darė.“

Produkcija prekiauja ūkininkų turgelyje Šiaulių „Akropolyje“ ir tiesiai pagal užsakymus veža į Vilnių ir Kauną – jau susidaręs pirkėjų ratas. „Kadangi pats auginu, pats pjaustau, pats vežu, tai kainos nekeliu. Gal tai padeda išlaikyti pirkėjus“, – svarsto ūkininkas.

Šaltuoju metų laiku galvijai gyvena tvarte, tačiau turi laisvą išėjimą į lauką – ten jie praleidžia daugiau laiko nei tvarte. Savo lėšomis Ričardas stato ir naują karkasinę šalto tipo fermą.

Šarolė veisle jis labai patenkintas – galvijai gerai auga, mėsa kokybiška. Tiesa, telyčioms sunkumų, kurie būdingi šiai veislei, pasitaiko. Bet antrasis ir kiti veršiavimaisi jau lengvesni. „Pasitaiko, kad 3–4 telyčios krenta. Tai – gamybiniai nuostoliai, bet fermoje aš negyvensiu, kad jų išvengčiau“, – nedramatizuoja padėties R. Petrikas.

Galvijų raciono pagrindą sudaro žolės silosas, šienas, šiaudai, koncentruotieji pašarai – juos gamina iš ūkyje užaugintų grūdų. Silosą deda į tranšėjas – tai pigiausias ir dėl darbo našumo efektyviausias būdas. Įsigijęs senas, apgriuvusias tranšėjas, Ričardas jas atnaujino, sudėjo naujas plokštes.

„Per dvi dienas sudedame 300 t žolės – tarkime, trečiadienį nupjaunu, pavytinu, ketvirtadienį vakare grėbiame, penktadienį smulkintuvas smulkina ir vežame į tranšėjas. Šeštadienį žolė jau suvežta – užklojame ir viskas“, – darbo niuansus išsako Ričardas.

Paukštynas ne toks pelningas

R. Petrikas laiko apie 4 tūkst. Lohmann Brown veislės vištų dedeklių. Paukštynu daugiausia rūpinasi dukra Ieva.

Paukštidėje sumontuoti technologiniai įrengimai, pritaikyti vištas laikyti laisvas. Automatiškai reguliuojamas mikroklimatas, lesinimas ir girdymas, užtikrinama sunaudotų išteklių apskaita. Dėl pastato sandarumo ir ventiliavimo sistemos galima išlaikyti gerą paukštidės mikroklimatą: temperatūrą, santykinę drėgmę, oro apykaitą, oro judėjimo greitį, dulkių koncentraciją ore. Jie atitinka normatyvinius reglamentus ir nekelia pavojaus paukščių gerovei ir sveikatai.

Paukštidėje vištos laisvai juda, kapsto kraiką, naktį tupi ant laktų. Ričardas tai vadina alternatyviu auginimo būdu. „Toks auginimo principas paremtas labiau etiniais ir moraliniais principais. Mūsų gauta produkcija dabar vadinama laimingų vištų kiaušiniais“, – apibendrina augintojas.

Vištų dėslumas aukštas – 80–90 procentų. Vienas labiausiai patyrusių paukštynų veterinarijos gydytojų telšiškis Raimondas Sinkevičius, prižiūrintis R. Petriko pulko sveikatingumą, neabejoja, kad tai lemia vištų laikymo sąlygos, geri lesalai ir priežiūra. „Puikus gydytojas, dėl jo patarimų dar laikomės“, – giria veterinarą ūkininkas.

Didelės investicijos į paukštyną dar neatsipirko, šis verslas nėra labai pelnin-  gas. Ypač dabar, kai daugiau kaip dvigubai padidėjo elektros sąskaita. Be sojų, sako ūkininkas, niekaip neišsiversi – jeigu trūks baltymų, vištos nedės kiaušinių. Sojos pabrango beveik dukart – pirkdavo po 320–340 Eur/t, dabar – 550 Eur/t. Kiaušinių pakuotė pabrango nuo 7 iki 15 centų, kartoninė dėžė – nuo 50 centų iki 1 euro.

„O kiaušinių kaina nepakilo nė centu. Pabranginsi – niekas nepirks, kiaušinių perteklius, o kokybė ne visiems rūpi“, – reziumuoja R. Petrikas. Kiaušinius jis parduoda tiesiai iš ūkio, ūkininkų turgelyje, Užvenčio parduotuvėms, darželiui, taip pat ir „Vikio“ ūkininkų parduotuvėlėse „Rimi“ prekybos centre. Pastarųjų prašė pigiau parduoti kiaušinius, kad daugiau nupirktų, bet „prekybininkams juk nepasakysi.“ Ūkininkas konstatuoja, kad jeigu ne savi grūdai, paukštyno jau nebūtų.

Vištas auginti nelengva, paukštidės neišjungsi savaitgaliui kaip staklių ir neišvažiuosi atostogų. Tačiau Ričardas pripažįsta, kad jam sunkiausias dalykas – parduoti produkciją. „Prekybininkai parveža neparduotus pasibaigusio galiojimo kiaušinius ir dėk, kur nori. Visada nukenčia ūkininkas, ne prekybininkas“, – atsidūsta Ričardas. Tokius kiaušinius sušeria buliams, o pats, nors ir burnodamas, „nuryja“ nuostolius.

„Ministras turėtų dėl mūsų marškinius susiplėšyti“

Pievas R. Petrikas atsėja maždaug kas 4 metus, įsėja liucernų, baltymingų augalų. „Gyveni ir mokaisi. Iš naujai įsigytų pievų, būdavo, susuku 5 ritinius šieno iš hektaro. Kai gerai įdirbau jas, nuolat patręšiu, atsėju, vietoje 100 ha pievų man užtenka 30 ha ir ganyti, ir šienauti, per dvi šienapjūtes iš hektaro gaunu apie 20 t žolės“, – pasidžiaugia jis ir priduria, kad jo pievos – lyg prancūziškas parkas: išvalė visus krūmynus, šabakštynus.

Tačiau daugiamečių pievų ir ganyklų reikalai neaplenkė ir R. Petriko ūkio. „Gavau laišką dėl daugiamečių pievų atkūrimo. Galiu pasakyti tiek – kvailių namas! Kodėl svarbiau ne produkciją gaminti, o laikyti piktdagyną? Kas iš jo? Nelaikantys gyvulių nušienaus, susuks ir laikys pamiškėje, o šienas pūdamas gamins CO₂? Būtų ministras tikras šeimininkas, sakytų: tik dirbkite ir užsidirbkite, tada ir Lietuvai uždirbsite. Briuselyje jis turėtų dėl mūsų marškinius susiplėšyti, reikalaudamas, kad netrukdytų dirbti.“

Ūkininkas papasakoja, kaip 7 metus ėjo kryžiaus kelius, kol nupirko sugriuvusios fermos pamatus. Dar 3 metus laukė projekto ir statybos leidimo. „Dešimt metų laukiau, kad galėčiau pradėti statyti fermą. Kokį verslą gali daryti, jeigu 10 metų reikia laukti leidimo? O kiek pinigų visa tai kainavo?“ – niršta Ričardas dėl tokio valdžios neūkiškumo.

Žirgų vietą užėmė muzika

Anglų grynakraujai žirgai 20 metų buvo Ričardo širdies džiaugsmas. Jis yra sakęs, kad be jų neįsivaizduoja gyvenimo, tačiau jau pusmetį žirgynas tuščias. Vienu metu ūkyje buvo 14 žirgų, labai gerų užsienyje pirktų eržilų, bet praėjusį rugsėjį paskutinės Ričardo anglų grynakraujės kumelės, pirktos Airijoje ir Anglijoje, iškeliavo į Lenkiją. „Arka buvo viską laimėjusi Lietuvoje, fiksavo greičio rekordus. Labai skaudėjo širdį“, – suvirpa Ričardo balsas.

Jis buvo žirgų lenktynių Lietuvoje pradininkas, bet jos neišpopuliarėjo, neatsirado pinigų tam. Jeigu būtų atsiradusios normalios žirgų lenktynės su totalizatoriais, kaip vyksta pasaulyje, žirgų Ričardas nebūtų atsisakęs. Kai nėra lenktynių, nėra ir poreikio veisti žirgų, laikyti šiaip sau – per brangus malonumas. Daug kainuoja jų išlaikymas, reikia samdyti trenerį, priežiūra neeilinė – kasdien valyti, treniruoti, šerti.

Prie namų Ričardas pastatė svečių namelį, kur kabo ne tik medžioklės trofėjai – čia yra ir dvi gitaros, stovas su natomis. Kai nebeliko žirgų, pradėjo muzikuoti – susibūrė keturių vyrų grupė „Vartai“. Koncertuoja savo iniciatyva ir kai kas paprašo. O šiemet dar ir dalyvavo televizijos projekte „Lietuvos balsas. Kartos“. „Grojame seną roką – pagal savo amžių, – šypsosi Ričardas. – Aš groju ne dėl pinigų – dėl malonumo.“

Dabar jo galvoje vėl stipriau kirba mintis viską parduoti, žemes išnuomoti, ramiai gyventi ir pagaliau kas rytą klausytis paukščių, savo malonumui muzikuoti. Tas laikas vis tiek ateis, nes Ričardas jaučiasi nusipelnęs pagyventi be streso savo vienkiemyje šalia tvenkinio, miško, patogiai įrengtuose namuose su geoterminiu šildymu, saulės jėgaine. Nori grožėtis mylimu mišku – sutvarkytu, išpuoselėtu, nori sodinti naujus medžius.

„Pažiūrėsiu, ką vaikai sakys. Jei nenorės perimti ūkio, tai sprendimas bus priimtas. Pats sau užsibrėžiau ribą iki 2025 metų, tada pats save išleisiu į išankstinę pensiją“, – šypteli Ričardas, jau ne pirmą kartą tokį pažadą duodantis ir pedagogei žmonai Vilmai.