Populiariausi cukringieji augalai – cukranendrės – sudaro net 85,3 proc. viso pasaulyje užauginamo šių augalų kiekio. Cukrus taip pat gaminamas iš cukrinių runkelių ir kitų cukringųjų augalų (cukrinių klevų ir arengų, saldžiųjų sorgų). Kaip keitėsi šių augalų pasėlių plotai pasaulyje?

Remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAOSTAT) duomenimis, cukringųjų augalų pasėliai pasaulyje 2020 m. siekė 30,4 mln. hektarų. 85,3 proc. sudarė cukranendrės, 14,3 proc. – cukriniai runkeliai.

Nors praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje cukrinių runkelių pasėliai, palyginti su cukranendrių plotais, pasaulyje buvo mažesni tik apie 20 proc., tačiau paskutiniais dešimtmečiais jų sumažėjo dvigubai. Cukranendrių pasėliai išaugo 2,5 karto per pastaruosius 50 metų. Tai lėmė labai didelis cukranendrių derlingumas.

Nagrinėjant žemynus pagal juose auginamus cukringuosius augalus pastebima, kad pusė visų pasaulio cukranendrių pasėlių plotų yra Pietų ir Centrinėje Amerikoje, kur 2020 m., palyginti su 2015 m., jie kito nedaug ir siekė beveik 13 mln. hektarų. Net 78 proc. šių pasėlių buvo Brazilijoje. Meksikoje jie sudarė 6 proc., Argentinoje – 4, visose kitose valstybėse – 12 procentų. Nors šiose šalyse augintos cukranendrės, tačiau šiek tiek sėta ir cukrinių runkelių – 0,3 proc. visų pasaulio pasėlių. Cukrinių runkelių pasėlių plotai Pietų ir Centrinėje Amerikoje 2020 m., palyginti su 2015 m., sumažėjo apie 40 procentų. Jie auginti vos keliose šalyse, daugiausia Čilėje (12 tūkst. ha), kur cukranendrės neaugintos.

Azijoje 2020 m. cukranendrių plotai sudarė 41,4 proc. visų pasaulio cukranendrių pasėlių. Palyginti su 2015 m., jų plotas sumažėjo 1 procentu. Nagrinėjant pagal atskiras šalis, didžiausi plotai buvo Indijoje – sudarė 44,6 proc., Tailande – 17,1, Kinijoje – 12,7 proc. visų Azijos cukranendrių pasėlių. Cukrinių runkelių pasėliai 2020 m. Azijoje sudarė 16,5 proc. visų pasaulio cukrinių runkelių pasėlių. Jų plotai, palyginti su 2015 m., padidėjo 27 procentais. Turkijoje jie sudarė 45,8 proc. visų Azijos cukrinių runkelių, Kinijoje – 26,6, Irane – 12,8 procento.

Europoje 2020 m. auginta 65,1 proc. visų pasaulio cukrinių runkelių, jų pasėlių plotai, palyginti su 2015 m., išaugo apie 2 procentus. Trečdalis visų Europos cukrinių runkelių pasėlių teko Rusijai. Prancūzijos ir Vokietijos pasėliai sudarė 13–15 procentų. Lietuvoje 2020 m. apsėta 15,1 tūkst. ha, kurie sudarė apie 0,5 proc. Europos pasėlių. Cukranendrių šiame žemyne auginta 2015 m. tik Portugalijoje (62 ha) ir Ispanijoje (7 ha). Vėlesniais metais Europoje jų nesėta.

Afrikoje augintos tiek cukranendrės, tiek cukriniai runkeliai, tačiau pastarųjų pasėliai 2020 m. buvo 5 kartus mažesni. Palyginti su 2015 m., cukringųjų augalų pasėlių plotai Afrikoje augo: cukrinių runkelių – 9,3 proc., o cukranendrių – 5,3 procento. Didžiausi cukranendrių plotai 2020-aisiais buvo Pietų Afrikos Respublikoje – sudarė 17,8 proc. viso Afrikos cukranendrių ploto. Po 9 proc. – Kamerūne ir Egipte, po 6 proc. – Madagaskare, Kenijoje ir Nigerijoje. Cukriniai runkeliai sėti tik keturiose valstybėse: 81,5 proc. – Egipte, 17,8 – Maroke, po 0,7 proc. – Tunise ir Malyje.

Šiaurės Amerikoje auginti ir cukriniai runkeliai, ir cukranendrės. Net 97 proc. visų cukrinių runkelių plotų 2020 m. buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), 3 proc. pasėlių teko Kanadai (Kanadoje 2020 m. cukrinių runkelių auginta 15,1 tūkst. ha – tiek pat, kaip Lietuvoje). Visos Šiaurės Amerikos cukranendrės augintos tik JAV.

Okeanijoje cukriniai runkeliai nesėti, o cukranendrės daugiausia augintos Australijoje – sudarė 87,7 proc. visų pasėlių, Fidžyje – 9,1, Papua Naujojoje Gvinėjoje – 3,2 procento.

Derlius ir derlingumas

Cukranendrių derlius pasaulyje 2020 m. buvo daugiau kaip 7 kartus didesnis nei cukrinių runkelių – sudarė 1,8 mlrd. tonų. Palyginti su 2015 m., cukranendrių derlius nekito, o cukrinių runkelių išaugo 5,1 procento. Daugiausia cukranendrių užauginta Pietų ir Centrinėje Amerikoje, kur derlius 2020 m. siekė 51,7 proc. viso pasaulio derliaus. Tai atsispindi ir nagrinėjant atskirų šalių cukranendrių derlius. Didžiausi buvo Brazilijoje – 40,5 proc., Indijoje – 19,8, Kinijoje – 5,8, Pakistane ir Tailande – po 4 proc. viso pasaulio derliaus. Pagal 2020 m. cukrinių runkelių derlių šalys pasiskirstė tolygiau. Daugiausia jų užauginta Rusijoje – 13,4 proc., JAV – 12,1, Vokietijoje – 11,3, Prancūzijoje – 10,4, Lietuvoje – 0,4 proc. viso pasaulio derliaus.

Cukringųjų augalų derlingumas milžiniškas, palyginti su kitų žemės ūkio augalų derlingumu. Vidutiniškai pasaulyje cukranendrių prikertama daugiau kaip 70 t/ha, o cukrinių runkelių prikasama daugiau nei 57 t/ha. Aukštą cukranendrių derlingumą lemia ir tai, kad ši daugiametė žolė gali užaugti nuo 2 iki 6 m aukščio (vidutiniškai 3–4 m), o stiebelis – iki 5 cm skersmens.

2020 m. derlingiausios cukranendrės buvo Šiaurės Amerikoje, t. y. JAV. Čia jos augintos keturiose valstijose – Floridoje, Luizianoje, Teksase ir Havajuose. Tačiau dar 18-oje valstijų sėti cukriniai runkeliai. Iš viso JAV cukrų gamina daugiau kaip 142 tūkst. ūkininkų.

Nors vidutinis Europos šalių cukrinių runkelių derlingumas žemesnis nei kitų žemynų ir aplenkia tik Afrikos vidurkį, tačiau reikėtų nagrinėti atskirų Europos valstybių derlingumą. Skirtumai tarp šalių dideli – skiriasi kelis kartus, pavyzdžiui, Ispanijoje cukrinių runkelių derlingumas – 88,1 t/ha, Belgijoje, Nyderlanduose ir Šveicarijoje – daugiau nei 80 t/ha, Rusijoje – 37,1 t/ha, o keliose Balkanų šalyse nesiekia nė 30 t/ha. Lietuvoje cukrinių runkelių derlingumas 2020 m. buvo 67,8 t/ha.

Cukringųjų augalų supirkimo kainos

Nagrinėjant FAOSTAT skelbiamas 27 pasaulio valstybių 2020 m. cukrinių runkelių supirkimo kainas pastebima, kad didžiausios buvo Irane – 170 JAV dolerių/ t (2019 m. – 99 JAV doleriai/t), Japonijoje – 99 JAV doleriai/t (tiek 2020 m., tiek 2019 m.), Šveicarijoje – 59 JAV doleriai/ t (2019 m. – 50 JAV dolerių/t). Mažiausia kaina 2020 m. buvo Kazachstane ir Baltarusijoje – 23 JAV doleriai už toną. Tačiau kai kuriose Europos Sąjungos šalyse kaina buvo tik vos didesnė, pavyzdžiui, Belgijoje – 25, Lenkijoje ir Prancūzijoje – 26 JAV doleriai/t. Duomenys apie Lietuvos cukrinių runkelių supirkimo kainas nepateikti nei FAOSTAT, nei Lietuvos statistikos departamento duomenų bazėje dėl konfidencialumo.

Cukranendrių supirkimo kaina 2020 m. mažiausia buvo Brazilijoje – tona kainavo 16 JAV dolerių. Nedidelės kainos buvo ir Tailande bei Paragvajuje – po 22 JAV dolerius/t. Japonijoje šių augalų kaina siekė 200 JAV dolerių už toną.

Cukraus gamyba

Žaliavinio cukraus (centrifuguoto pusgaminio) gamyba pasaulyje 2019 m. nekito, palyginti su 2014 metais. Jo pagaminta apie 178 mln. t, daugiausia Azijoje – 43,6 proc. viso 2019 m. kiekio. Azijoje beveik pusė viso pagaminto žaliavinio cukraus kiekio teko Indijai (44,3 proc.), Tailandui – 19,2, Kinijai – 15,2 procento. Pietų ir Centrinės Amerikos gamybos struktūroje apie 58,4 proc. žaliavinio cukraus pagaminta Brazilijoje, Meksikoje – 14,1, Gvatemaloje – 6,2 procento.

Pastebėtina, kad cukranendrės Brazilijoje augintos ne tik cukrui, bet ir etanoliui gaminti, kuris šioje šalyje labai populiarus. Europoje žaliavinio cukraus pagrindinė gamintoja buvo Rusija, kuriai teko apie 40 proc. viso kiekio, Prancūzijai – 26, Ukrainai – 7,9 procento. FAOSTAT nepateikia duomenų apie Lietuvoje pagamintą žaliavinį cukrų, tačiau, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, rafinuoto baltojo cukraus 2020 m. mūsų šalyje pagaminta 139,5 tūkst. t – 18,4 proc. daugiau nei 2019 metais.

Nagrinėjant pasaulinę melasos gamybą 2019 m., matyti, kad jos pagaminta 4,6 proc. daugiau nei 2014-aisiais. Lyginant pagal žemynus, melasos daugiausia pagaminta Azijoje. Kaip ir žaliavinio cukraus, jos gamyba labiausiai išplėtota Indijoje, Tailande ir Kinijoje panašiomis proporcijomis. Panašios melasos gamybos tendencijos buvo Pietų ir Centrinėje Amerikoje: Brazilijoje, Meksikoje ir Gvatemaloje. Europos melasos gamybos struktūroje dominuoja Rusija (46 proc.), Ukraina (15,6) ir Jungtinė Karalystė (7,9 proc.). Lietuvoje 2019 m. pagaminta melasa sudarė 0,9 proc. viso Europoje pagaminamo kiekio.

Užsienio prekyba

Pasaulinėje cukraus gaminių prekyboje dominavo žaliavinis cukrus (centrifuguotas pusgaminis), kurio 2020 m. eksportuota beveik 42 mln. t už 11,4 mlrd. eurų. Tai sudarė apie pusę viso eksportuoto kiekio ir trečdalį visų eksportuotų cukraus produktų vertės. Rafinuoto cukraus eksportas sudarė apie trečdalį viso pasaulinio eksporto kiekio ir vertės. Nors eksportuotų cukrinių konditerijos gaminių kiekis buvo nereikšmingas (tik 4,4 proc.), tačiau šių produktų eksporto vertė siekė 28,8 proc. visos pasaulinės cukraus gaminių eksporto vertės.

Daugiausia žaliavinio cukraus 2020 m. eksportavo Brazilija. Australija ir Tailandas nuo jos atsiliko 8 kartus. Didžiausios šio gaminio importuotojos buvo Indonezija, Kinija ir Alžyras.

Rafinuoto cukraus 2020 m. daugiausia eksportavo Indija, Brazilija ir Tailandas. Lietuvos eksportas sudarė 96,8 tūkst. t – 0,4 proc. viso pasaulio rafinuoto cukraus eksporto. Didžiausios rafinuoto cukraus importuotojos buvo Sudanas, Italija ir JAV. Lietuva jo importavo 20,3 tūkst. t, tai sudarė 0,08 proc. viso pasaulinio importo.

***

Cukrus – sudedamoji žmogaus kasdienės mitybos dalis, tačiau plačiai jį imta vartoti tik paskutinį šimtmetį. Dažnai teigiama, kad cukranendrės kilo iš Indijos, tačiau esama teorijų, jog į Indiją ir Kiniją jų atplukdė Austronezijos jūreiviai 1200–1000 m. pr. Kr. iš Polinezijos, Melanezijos ir Madagaskaro.

Indijoje augintas cukranendres žinojo graikai ir persai dar prieš mūsų erą, viduramžiais jos paplito Egipte ir Sirijoje, iš kur cukrus atkeliaudavo į Europą. Cukranendres introdukavus į kolonizuotą Ameriką ir esant palankioms gamtinėms sąlygoms, buvo užtikrintas pigių žaliavų tiekimas Europos cukraus fabrikams.

Cukraus gamybos technologija iš cukrinių runkelių sukurta XVIII a. viduryje Vokietijoje, o XIX a. pr. šioje šalyje ir Rusijoje pastatyti pirmieji fabrikai. Gamybos technologija greitai plito – XX a. pr. Vokietijoje jau veikė 341 cukraus gamybos fabrikas (pagamindavo 2,7 mln. t cukraus), Rusijoje – 236 (2,2 mln. t). Siekiant užtikrinti žaliavų tiekimą, Europoje sparčiai augo cukrinių runkelių plotai ir derlingumas.

Lietuvoje cukraus gamyba pradėta plėtoti XIX a. pr., kai kuriuose dvaruose įrengus primityvius cukrinių runkelių perdirbimo fabrikėlius. Juose pagamintas cukrus daugiausia naudotas dvaro reikmėms. Tik vėliau bandyta gamybą plėsti, įkūrus kelias bendroves cukrui gaminti (1838 ir 1860 m.). Jos neklestėjo, todėl Lietuvos dvaruose iki 1914 m. užauginti cukriniai runkeliai perdirbti Lenkijoje, Vokietijoje ir Latvijoje.

Tarpukariu cukrus gausiai importuotas iki tol, kol pastatyti modernūs ir produktyvūs cukraus fabrikai Marijampolėje (1931 m.), Pavenčiuose (1935 m.) ir Panevėžyje (1940 m.). Jie stipriai apgriauti per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau 1944–1947 m. atstatyti. 1971-aisiais pastatytas naujas Kėdainių cukraus fabrikas. Siekiant sumažinti cukraus gamybos sezoniškumą, 1956– 1991 m. Lietuvos fabrikuose perdirbtas cukranendrių pusgaminis, importuotas iš Kubos.