Šaltuoju metų sezonu, dažniausiai rudenį ir žiemą, silpstant veršelių imunitetui, pasireiškia kvėpavimo takų ligos. Veterinarijos gydytojams svarbu atkreipti dėmesį į pačius pirmuosius klinikinius požymius, laiku diagnozuoti ligą ir išvengti nepageidaujamų padarinių.

Dėl kvėpavimo takų ligų mažėja veršelio priesvoris, gyvūnas skursta, tampa jautresnis infekcinėms ligoms, toks gyvūnas dažnai užauga netinkamas veisti ar vesti palikuonis. O laiku nepastebėjus ligos ir nepradėjus gydyti, gyvūnas gali nugaišti arba jį teks išbrokuoti.

Viena iš šaltuoju sezonu pasireiškiančių kvėpavimo takų ligų – difterija. Kartais ji nepastebima, nes tiksliai diagnozei nustatyti reikia atlikti bakteriologinius tyrimus, o tai kainuoja ir pinigų, ir laiko. Tačiau, žinant pagrindinius simptomus ir gydymo principus, su šia liga galima susidoroti, kol ji dar nepaveikė veršelio gyvenimo kokybės.

Dažniausios ligos priežastys

Šią ligą sukelia Fusobacterium necrophorum – gramneigiama anaerobinė sporų neformuojanti lazdelinė bakterija, susijusi su nekrozinėmis ligomis, todėl dar yra vadinama nekrobacilioze. Natūraliai ji gali būti aptinkama virškinamajame trakte, kvėpavimo ir lytiniuose takuose. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad F. necrophorum yra įprasta galvijų žarnyno mikroflora (prisitvirtina prie didžiojo prieskrandžio sienelės, gamina sviesto rūgštį kaip pagrindinį fermentacijos produktą, skaido pašarų ir epitelinių ląstelių baltymus), kuri taip pat yra aptinkama ir aplinkoje.

Ši bakterija dažniausiai išskiriama su išmatomis ir taip platinama. Susidarius tinkamoms sąlygoms, bakterija gali tapti patogeninė ir sukelti nekrotinį laringitą – difteriją, nagų puvinius. Nekrozinis laringitas – tai ūminė arba lėtinė veršelių gerklų gleivinės ir kremzlių F. necrophorum infekcija, kuriai būdingas karščiavimas, kosulys, dusulys ir stridoras. Ligos atvejai fiksuojami visame pasaulyje ir visus metus, tačiau įprastai difterija pasireiškia rudenį ir žiemą.

Dažniausiai difterijos protrūkiai įvyksta dėl prastų higienos sąlygų, blogai išplautų kibirėlių, nešvarios šėrimo įrangos, taip pat pažeidus burnos gleivinę zonduojant. Bakterijos patenka per burnos ertmės žaizdas, kurios gali atsirasti gyvūnams ėdant šiurkštų, aštriais galais pašarą, neėdamus daiktus.

Difterija yra dviejų formų – ūmi ir lėtinė. Dažniausiai pasireiškia ūmi forma burnos gleivinėje, kuri sukelia nekrozinį stomatitą, paprastai pasitaiko veršeliams iki 3 mėnesių amžiaus. Vyresniems dažniau pasireiškia lėtinė forma – gerklų pažeidimai, nekrozinis laringitas, edema, pažeidžiamos balso stygos. Abi formas sukelia bakterija F. necrophorum, kuri vyresniems galvijams taip pat gali sukelti pėdų opas ar kepenų abscesus.

Nekroziniu laringitu dažniausiai suserga sandariai uždarytose patalpose ir antisanitarinėmis sąlygomis arba tam neskirtose vietose laikomi galvijai. F. necrophorum sukelia gerklų gleivinės uždegimą, nekrozę, edemą, dėl to susiaurėja epiglotis, atsiranda dusulys ir stridoras. Jei infekcija ima plisti į gerklų kremzlę, išsivysto gerklų chondritas, dėl kurio gali chroniškai deformuotis gerklos. Gyvūnas jaučia diskomfortą, dėl to tampa skausmingi rijimo judesiai. Mišrios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos (infekcinis galvijų rinotracheito virusas, paragripo 3 virusas, Mycoplsma, Pasteurella, Haemophilus ir kt.) gali paskatinti atsirasti kontaktines gerklų opas.

Kai liga apima burną, pirmiausia gali patinti tik apatinis žandikaulis, tačiau veršeliai išlieka žvalūs, judrūs, kūno temperatūra normali. Apžiūrint burnos ertmę, galima pamatyti išopėjusią gleivinę, patinimą, iš nekrozuojančių audinių justi specifinis kvapas. Jei liga negydoma, gali atsirasti daugiau klinikinių požymių: karščiavimas, kosėjimas, apetito praradimas, depresija, nekrozinis stomatitas, sunkus kvėpavimas, seilėtekis, patinusi ryklės sritis, todėl gyvūnui sunkiau nuryti pašarus, atsiranda gilios opos liežuvyje, gomuryje, taip pat gali išsivystyti pneumonija. Šios formos difterija dažniausiai užsikrečia pavieniai veršeliai, nors dėl prastų higienos sąlygų gali įvykti protrūkiai.

Gerklų forma pasireiškia sunkesniais klinikiniais požymiais: drėgnu ir skausmingu kosuliu, pakilusia kūno temperatūra, prarastu apetitu, sunkiu kvėpavimu, rijimu, kramtymu ir pneumonija.

Kartais abi formos gali pasireikšti kartu. Jei gyvūnas negydomas, per 2–7 dienas jis gali nugaišti dėl pneumonijos, organizmo toksemijos ar uždusti dėl viršutinių kvėpavimo takų edemos.

Difterijos diagnozavimas

Liga dažniausiai diagnozuojama iš klinikinių simptomų. Pirmiausia per apžiūrą reikia įvertinti, ar gerklose, burnos ertmėje nėra svetimkūnių, pažeidimų, opų. Diagnozei patvirtinti ir diferencijuoti nuo panašių susirgimų galima atlikti laringoskopiją, endoskopiją, rentgeninį tyrimą. Viskas turi būti atliekama taip, kad papildomai netraumuotume patinusių kvėpavimo takų. Norint identifikuoti sukėlėją, galimi bakteriologiniai tyrimai, imant mėginius iš gerklų, taip pat galima atlikti bronchoalveolinį lavažą. F. necrophorum yra jautri β-laktaminiams antibiotikams, tetraciklinams, makrolidams, linkomicinams ir chloramfenikoliui. Taikant gydymą su antibiotikais svarbu skirti ir vaistus nuo uždegimo.

Galimos diferencinės diagnozės: virusinis laringitas (IGR), aktinobaciliozė, traumos sukelta gerklų edema, abscesai, paralyžius ar navikai.

Gydymas antibiotikais ir SVNU

LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos veterinarijos gydytojai viename šalies ūkių pastebėjo maždaug 3 savaičių amžiaus Lietuvos juodmargių veislės veršelį, kuriam staiga patino dešinė žandikaulio pusė. Po savaitės simetriškas tynis atsirado ir kairėje žandikaulio pusėje, veršelis retkarčiais kosėjo.

Buvo atliktas klinikinis tyrimas: kvėpavimo dažnis, širdies ritmas – atitiko normą, gleivinės rausvos, kapiliarų prisipildymo greitis – 2 sekundės, temperatūra – 38,7 °C, veršelis buvo aktyvus, judrus, domėjosi aplinka, matyti didesnis seilėtekis. Atlikus apžiūrą aptiktas lokalizuotas simetriškas abiejų žandikaulio pusių tynis, apžiūrėjus burnos ertmę pokyčių ar Patinusi kairė žandikaulio pusė Patinusi dešinė žandikaulio pusė Veršelis po gydymo kurso žaizdų nerasta. Veršelis šiek tiek sunkiau kvėpavo dėl galimo gerklų tynio, tačiau auskultuojant plaučius pakitimų nebuvo girdėti. Čiuopiant buvo juntamas lokalizuotas, gana kietas tynis. Tynis punktuotas dėl to, kad būtų diferencijuotas nuo absceso. Punkcijos metu pūlių neaptikta.

Taikant atitinkamą gydymą svarbi ankstyvi diagnostika ir gydymas, kad būtų pasiekti veiksmingesni rezultatai. Aprašomu atveju buvo remtasi klinikiniais požymiais ir veršeliui buvo įtarta difterija. Gydymui paskirta oksitetraciklino dihidrato 200 mg/ml 5 ml (dozė 1ml/10 kg) kas 72 val., deksametazono (natrio fosfato druskos) 2 mg/ml 2 ml (dozė 1–2,5 ml veršeliui), kad būtų sumažintas kvėpavimo takų tynis.

Po 72 val. tynis sumažėjo, veršelis buvo žvalus, nors vis dar sunkiai kvėpavo ir matėsi seilėtekis. Norint sumažinti kvėpavimo takų tynį, pratęstas gydymas antibiotikais ir steroidiniais vaistais nuo uždegimo (SVNU.) Dar po 72 val. buvo matyti sumažėjęs tynis, seilėtekis, palengvėjęs kvėpavimas. Gydymas antibiotikais ir SVNU buvo tęsiamas. Po 2 dienų atliktus klinikinį tyrimą konstatuota, kad veršelis pasveiko.

Ligos profilaktika ir prevencija

Yra daugybė prevencinių priemonių, kurios būtinos, norint užtikrinti optimalią veršelių sveikatą nuo gimimo iki suaugusio galvijo. Šiuo laikotarpiu dažniausiai pasitaikančios ligos yra susijusios su kvėpavimo sistema.

Didžiausias iššūkis ūkiams yra veršelių laikymo ir higienos sąlygos. Individualus veršelių laikymas labiau užtikrina geresnę jų sveikatos būklę. Jei gyvūnai laikomi gana glaustai, infekcijos išvengti galima tinkamai atliekant dezinfekciją, valymo darbus ir laikantis tinkamos higienos sąlygų. Svarbu gerai dezinfekuoti veršelių būdeles, šėryklas, pieno ir vandens kibirėlius. Labai svarbu matyti, ar veršeliai neėda aštrių pašarų, vielų, medžio drožlių – visko, kas galėtų pažeisti burnos gleivinę. Svarbu prižiūrėti, kad veršelių nameliai (vienutės) būtų tvarkingi, gulėjimo vietoje naudoti tik švarius ir sausus pakratus, reguliariai valyti veršelių gardelius.

Veršelių aplinkoje negali būti skersvėjų, svarbu įrengti tinkamą vėdinimą. Netinkamas padidina susirgimų riziką, nes susikaupia didelė drėgmė, kenksmingos dujos (kaupiasi amoniakas, kuris išsiskiria su šlapimu ir išmatomis), dulkės, didėja bakterijų kiekis. Jaunus veršelius reikia nuolat stebėti, kad ligą aptiktume jau pačioje jos pradžioje. Diagnozavus difteriją ūkyje nereikia bijoti sergantį veršelį perkelti atokiau nuo kitų, kol šis pasveiks, kadangi veršeliai linkę bendrauti, kontaktuoti tarpusavyje – tai puikus ligos plitimo kelias. Ir būtina prisiminti, kad vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių veršelių gydymo sėkmę, yra ankstyva ligos diagnostika ir gydymo pradžia.